Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Priesaika. Atsimink savo kvailą priesaiką.

Susinervinusi ir supykusi ant savęs Medė pirštais perbraukė susivėlusius plaukus. Atsiduso, kai jie vėl sukrito į chaotišką gniužulą.

Nuostabu. Ji praleis vakarą su gražiausiu vaikinu, kokį tik yra mačiusi, atrodydama kaip koks naminukas. Bus stebuklas, jeigu Rajenas Kingas bent jau pastebės, kad ji – moteris.

Medė susiraukė. Ir tai, žinoma, bus gerai, nes ji nenori būti pastebėta.

Nepamiršk priesaikos.

Pritemdytu koridoriumi eidama į kitą namo galą, ji stengėsi įsivaizduoti Rajeną Kingą su tuo pašlemėkišku žvilgsniu, kuris padėtų jai laikytis priesaikos įsikibus. Bet vaizduotėje jis atrodė žavus ir stiprus, mėlynos jo akys spindėjo...

Pripažink, priesaika žlugusi.

Žengdama į virtuvę, ji iškvėpė. Jo ten nebuvo. Gerai, bus laiko nuraminti kvėpavimą ir priimti naują, lengviau įvykdomą priesaiką. Galbūt.

Medė kelis kartus giliai įkvėpė ir apžiūrinėdama virtuvę stengėsi nepaisyti tvinkčiojimo krūtyse. Dėl į didžiulį langą virš viryklės tuksenančio lietaus ši į urvą panaši erdvė atrodė dar nykesnė. Net ir prietemoje pro langą atsivėrė kitas įspūdingas uolų vaizdas. Pasistiebusi ant pirštų galiukų, apačioje pamatė Laukinių vandenų paplūdimį.

Ji įjungė šviesą ir išvydo gražiai drožinėtas tikmedžio spinteles, kriauklę su autentišku vamzdynu ir, regis, originaliu prestižinės firmos virtuvės komplektu. Už grotelių liepsnojo židinys, todėl patalpa atrodė šilta ir jauki. Per šachmatines plyteles ji nuėjo ten, kur šilta, ir numetė šlapius drabužius į seną pintą krepšį po kriaukle. Apsisuko, bet nepastebėjo nei skalbimo mašinos, nei džiovintuvo, nebuvo netgi indaplovės.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad, nors ant padėklo padžiauti dubenėlis ir puodelis, kambarys buvo be dėmelės, visiškai tuščias ir bedvasis, kaip ir negyvenamas miegamasis. Ji patrynė delnus – buvo vėsoka. Žavus senovinis, ko gero, devyniolikto amžiaus interjeras tobulai tiko didingame gotikiniame pastate, tačiau prisiminus blizgantį sportinį automobilį prie įvažiavimo ir šeimininko išvaizdą bei kūną, kuriam neįmanoma atsispirti, tapo aišku, kad namas visiškai neatspindėjo jo gyventojo. Keista, kad jis visai nesistengė šios erdvės pritaikyti sau. Jeigu Medė turėtų spėti, galėtų įsivaizduoti Rėjų kokiame nors fantastiškai šiuolaikiniame viengungio būste, prigrūstame moderniausių berniukiškų žaisliukų.

Galbūt jis čia įsikėlė neseniai? Bet nematyti jokių dėžių, lagaminų ar kitų nereikalingų daiktų, kurie dar mėnesių mėnesius mėtėsi aplink, kai ji įsikraustė į savo močiutės kotedžą praeitą vasarą. Galbūt jis nuomojasi namą atostogoms? Bet kam gi jam nuomotis tokį didžiulį namą vienam?

Ji prikando lūpą, o klausimai galvoje zvimbė tarsi neramios mažytės bitutės.

Galbūt jis gyvena čia ne vienas? Nuo šios minties Medei apmirė širdis. Nors jai ir nerūpi, ar jis gyvena vienas, ar ne...

Ji papurtė galvą. Reikia prasiblaškyti, kol hormonai vėl nepradėjo siautėti. Pripylusi senovišką virdulį vandens ir pastačiusi ant viryklės, pasistiebė ir pradėjo naršyti viršutines spinteles. Langus vis dar plovė vanduo, taigi ji turbūt turės dar kurį laiką iškęsti šeimininko draugiją. Puodelis arbatos padės nuraminti įtemptus nervus ir, jeigu pasiseks, per daug lakią vaizduotę. Niūniuodama senos ritmenbliuzo dainos melodiją Medė naršė spinteles, ieškodama arbatos maišelių.

Rėjus nurijo kylančią dejonę ir kaip įbestas sustojo ant virtuvės slenksčio. Ne į toną atliekama Persio Sledžo dainos When a man loves a woman versija skambėjo lydima tokio vaizdo: jo viešnia su senu jo bluzonu bei stangriu, gražiai apvaliu užpakaliuku, kuris, jai pasistiebus pasiekti spintelių, pasirodydavo su ryškiai rožinėmis kelnaitėmis.

Burna išdžiūvo, o karštis, kuris, kaip jis tikino save rengdamasis, buvo tik laimingas atsitiktinumas ir visiškai nieko nereiškė, vėl šovė tiesiai į tarpkojį. Jos krūtys sujudėjo po bluzonu, ir širdis šoktelėjo į gerklę.

O dangau. Ji be liemenėlės. Aš – lavonas.

Gundantis užpakaliukas dingo po bluzonu, bet kai Rėjus akimis rijo jos lieknas kojas, švelnias raumeningas blauzdas ir kraštelį jos profilio, pasirodančio pro raudonai rudų garbanų užuolaidą, įsivaizdavo putlias nuogas krūtis, stangrius ir pabrinkusius spenelius, besisupančius jo delnuose, ir skausmingas susijaudinimas nuvilnijo kaip nenumaldomo cunamio banga.

Rėjus palenkė galvą, pažiūrėjo į milžinišką palapinę savo kelnėse ir turėjo susilaikyti nuo noro atlošti galvą, kumščiais daužytis į krūtinę ir kaukti iš džiaugsmo.

Pirmą kartą per šešis mėnesius jis buvo kietesnis nei granitas. Rėjus jautėsi galingesnis nei Supermenas. Pasiruošęs peršokti Everestą vieninteliu...

Spiegiantis virdulio švilpimas išblaškė superherojaus fantaziją. Bet tik šiek tiek. Medė atšoko, jos krūtys vėl sukrutėjo, ir granitas pavirto volframu.

Apspangęs stebėjo, kaip ji tiesia ranką arbatinuko link. Jos pirštams suėmus rankeną, jis pagaliau susivokė.

– Neliesk...

Per vėlu. Ji sušuko ir staigiai atitraukė ranką.

– Po velnių. – Rėjus perėjo per virtuvę ir sugriebė jos riešą. – Nusideginai?

Jos akyse suspindėjo ašaros.

– Kokia kvaiša, – tarė ji, raudonio dėmės išmušė skruostus. – Negaliu patikėti, kad tai padariau.

Ji sudrebėjo, ir maži balti dantukai įsmigo į putlią apatinę lūpą. Jis prisivertė nukreipti žvilgsnį, – taip beviltiškai norėjo jos paragauti, jog galvojo, kad sprogs.

Ryškiai raudona linija išryškėjo ant jos nykščio sąnario.

– Oi, – sudejavo ji.

Ištrauk galvą sau iš klyno, Kingai. Jai skauda.

Jis įkišo jos delną į kriauklę, pulsas po jo nykščiu apsuko galvą. Pasilenkdamas atsukti šaltą vandenį, Rėjus įsitempė stengdamasis, kad jų kūnai nesusiliestų. Jai krūptelėjus, giliai įkvėpė jos aromato. Jo paties šampūnas, sumišęs su kažkuo aštriu ir nepakeliamai erotišku. Kaktą išmušė prakaitas, prabudo nenugalimoji ironija. Po šešių mėnesių neveiklumo jis pagaliau sukietėjo ir buvo pasiruošęs pakilti į orbitą pačiu netinkamiausiu momentu.

Čiaupas sugurgė ir ištekėjo vanduo. Jis užliejo Medės delną, ir ji pašokusi instinktyviai atsitraukė ir dubeniu atsitrenkė į milžinišką Rėjaus penį.

Penktas skyrius

Kas, po galais, tai buvo?

Išsprogusiomis akimis, išsišovusiais speneliais ir kaistančiomis erogeninėmis zonomis Medė visiškai pamiršo deginantį skausmą plaštakoje.

Ji išgirdo pakuždomis išspaustą keiksmažodį, suvirpinusį jos ausies lezgelį, tada Rėjus atšoko ir paleido jos riešą.

Šokiruota Medė stovėjo nejudėdama ir stebėjo, kaip jos ranka bėga vanduo. Ji to nejautė. Delnas buvo maloniai nutirpęs. Priešingai nei jos užpakaliukas, tarsi paženklintas jo anspaudu.

Perfrazuojant garsųjį Mėjos Vest posakį, arba šeimininkas kišenėje turėjo metalinį strypą, arba jis buvo labai laimingas, ją matydamas. Tai kartu ir gąsdino, ir jaudino... Bet nebūtinai tokia tvarka.

Visi jos pojūčiai buvo įsitempę tarsi ištikus pavojui, sruvenantis vanduo ir rimstančio lietaus tekšėjimas skambėjo beveik taip pat kurtinamai, kaip ir žemas šniokščiantis jų alsavimas. Ji galėjo užuosti jį – tą viliojantį jūros vandens ir pušų muilo dvelksmą – nuo jo artumo odą tarsi nupurtė elektra. Jis nepasitraukė, stovėjo įbestas ir nepasiekiamas, kaip ir ji.

Ką, po velnių, ji turėtų sakyti? Užsuko čiaupą, bijodama atsigręžti ir dar labiau bijodama likti nusisukusi.