Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Jis sunkiai dirbo, kad paverstų Kingo ekstremalumus klestinčia tarptautine įmone. Ir, taip, galbūt jis taip pat sunkiai dirbo viliodamasis į lovą gražiausias pasaulio moteris ir paversdamas savo Kensingtono mansardą į Londono pramogų sostinę žiemos mėnesiais. Bet jo seksualinės pergalės niekada nebūdavo atsitiktinės ar tokios įspūdingos, kaip jas nušviesdavo spauda, ir, nors Rėjus turėjo užsitarnautą adrenalino narkomano reputaciją, niekada nevartojo narkotikų ar alkoholio, kad patirtų euforiją. Sveikatos ir geros fizinės būklės palaikymas buvo svarbi jo prekės ženklo dalis. Iki avarijos.

Taigi, jis nenusipelnė Filo paniekos ar kylančios kaltės.

– Medė sužinos, kad man priklauso kavinė. Rytoj.

Tada jis ir išsiaiškins visus klausimus dėl Medės nemiegojimo su viršininkais. Nors, atsižvelgiant į tai, kaip šiandien ji reagavo į jo prisilietimus, Rėjus abejojo, kad tai galėtų būti didelė kliūtis. Ir, šiaip ar taip, tiesiogine prasme jis nėra jos šefas. Toks yra Filas.

– Gerai. Bet nesakyk, kad neįspėjau, – atsakė Filas. – Pasimatysime rytoj. Pusryčių antplūdis baigiasi apie vienuoliktą. Ateik maždaug tada, ir rasiu laiko aprodyti tau buhalterines knygas.

– Būsiu pusę dešimtos.

Jis tikrai nelauks iki vienuolikos, kad vėl pamatytų Medę. Be to, jis visai netroško matyti tų knygų. Tam jis samdo buhalterius. O Filu jis pasitiki. Besąlygiškai.

Bet tik ne tada, kai kalba pasisuka apie Medę.

Devintas skyrius

– Specialus šiandienos pusryčių pasiūlymas – saldūs vafliai su traškia šonine ir klevų sirupu.

Medė kantriai laukė, kol pagyvenusi porelė apsispręs, ir užsirašė užsakymą. Stengdamasi žvaliai šypsotis, pripildė jų kavos puodelius.

– Reikės kelias minutes palaukti. Galite pasiimti laikraščių ar žurnalų, kol lauksite.

Išsitraukdama bloknotą atlapojo virtuvės duris ir prismeigė vienintelį šio ryto užsakymą prie lentos.

– Ir viskas? – paklausė Gajus, pusryčių virėjas, nuplėšdamas lapelį nuo lentos. – Jau geriau būčiau likęs lovoje.

– Aš irgi norėčiau. – Medė pasitrynė strėnas ir žvilgtelėjo į sieninį laikrodį.

Dar liko penkios darbo valandos, o kojos jau dabar buvo tarsi suglebę makaronai.

Neplanuotos vakarykštės mankštos lovoje ir lauke būtų užtekę nuvaryti ją nuo kojų. Bet pridėjus neramią naktį, praleistą perdėm erotiškiems vaizdams sukantis galvoje ir trijų mylių kelionę pėsčiomis į kavinę šį rytą, ji oficialiai buvo vaikščiojantis zombis.

– Matau, – burbtelėjo Gajus atidžiai apžiūrinėdamas jos veidą ir įmušdamas kiaušinius į plaktuvą. Kilstelėjo antakius. – Karštas pasimatymas, ką?

Šis dviprasmiškas klausimas jos galvoje visu ryškumu nušvietė kelis ypatingai ryškius atsiminimus. Gajus primerkė vanagiškas akis, o karščio banga nutvilkė Medei gerklę.

Jis nusijuokė.

– Taigi, mažoji Medė vakar naktį pagaliau grįžo į žaidimą.

– Atstok, Gajau, – mestelėjo per petį, o jo juoką nustelbė maišytuvo garsai.

Ji atlapojo virtuvės duris ir pamatė savo žaidimų draugą, stovintį kavinės tarpduryje. Eidama Medė svyravo, o karštis surakino pakaušį. Ką jis čia veikia? Ir kodėl jis taip žavingai atrodo?

Rudi plaukai su auksinėms sruogomis, kurių nepastebėjo vakar, vėjo išpūstomis bangomis krito ant kaktos, o kristalo žydrumo akys įsmigo jai į veidą.

Žvilgsnis nuslydo jos figūra, ir ji skaisčiai nuraudo.

– Labas, Medlina.

Nekaltas pasisveikinimas, ištartas žemu kimiu balsu, pakirto Medei kojas.

– Labas.

Ji apgraibomis paėmė valgiaraštį nuo baro krašto ir parodė jam į staliuką. Jis tikriausiai atėjo tik papusryčiauti. Nėra reikalo panikuoti. Kol kas.

– Atėjau čia ne valgyti, – tarė žengdamas jos link.

Rėjus stovėjo pernelyg arti. Tas gaivus vyriškas pušų kvapas dar labiau paryškino atsiminimus.

– Tai kodėl atėjai? – paklausė ji dusliau nei ketino.

– Atiduoti tau dviračio.

– O taip. Žinoma. – Tik kodėl ši žinia užliejo melancholijos banga? – Ačiū.

– Be to, mums reikia pasikalbėti.

– Apie ką? – cyptelėjo Medė.

Jo akys vėl tapo ryškiai mėlynos, o nuo tiesaus žvilgsnio pradėjo virpėti Medės šlaunys.

Nykščiu paglostė jai kaklą.

– Nagi, Medlina. – Stiprūs pirštai suėmė jos pečius, tada Rėjus pasilenkė ir sušnibždėjo jai į ausį: – Juk mes abu žinome, kad nesi tokia jau nekalta.

– Šalin rankas nuo mano padavėjos, Kingai! – Nuo Filo šūksnio Medė krūptelėjo, o kojos, regis, apskritai atsisakė paklusti.

Rėjus pakėlė galvą, mirktelėjo Medei ir pasiruošė kovai su jos viršininku.

– Laikysiu rankas ten, kur, po velnių, norėsiu, Trevelianai.

Vos tik Medei sukilo panika, kad teks teisėjauti per dviejų vaikinų, beveik trisdešimčia centimetrų aukštesnių už ją, muštynes, Filas nusijuokė ir kumštelėjo Rėjui į petį.

– Šimtas metų, atsiskyrėli. – Filas nušvito ir nuoširdžiai nusišypsojo.

Medė suvokė, kad jie ne tik vienas kitą pažįsta, juos sieja šis tas daugiau.

Rėjus trumpai, vyriškai apkabino draugą.

– Man reikia pasikalbėti su, Mede, – pasakė jis. – Tavo kabinete. Ir tada ji pasiims likusią dieną laisvą.

Ką?

Filas surūgo.

– Palauk minutėlę, vyruti. Aš tau jau sakiau. Medė ne...

– Ei, Medė stovi čia pat.

Abu nustebę atsisuko.

– Ir ji nenori, kad apie ją būtų kalbama taip, tarsi jos čia nebūtų.

Ji bakstelėjo Rėjaus petį ir nustebo, kai jis atsitraukė.

– Ką tu čia išdarinėji? Ateini lyg koks kavinės savininkas ir nurodinėji, ką man daryti.

Jie kartu praleido tik vieną vakarą. Ir jis vis dar neatsiprašė už įžeidžiamus klausimus.

Ji daugiau nebebuvo Mažoji Panelė Pastumdėlė. Naujoji Medė nesitaikstys su tokiom nesąmonėm. Ji apsigins.

– Ne tu mano viršininkas, o Filas. Taigi ne tu sprendi, kada aš baigsiu darbą.

Filas patapšnojo jai per petį.

– Mede.

– Ką? – Ji atsisuko nepatenkinta, kad atsidūrė ginčo įkarštyje.

Filas atsikrenkštė. Atrodė kaip berniukas, pričiuptas gvelbiantis sausainius.

– Jam priklauso kavinė.

– Jam?.. Ką? – Medė perbalo.

– Jis mano viršininkas, – pridūrė Filas, nusukęs akis. – Vadinasi, ir tavo.

Medė apstulbusi atsisuko į Rėjų.

Ją užklupo niekingas prisiminimas. Jos tėvas įraudusiu veidu, jo kelnės ir trumpikės nuleistos iki kulkšnių, o rankos, sugriebusios jaunos putlios sekretorės klubus, ritmiškai siūbuoja. Atgijo ne tik vaizdinis košmaras, bet ir gyvuliškas tėvo kriokimas.

– Bet aš... Aš ne. Aš negalėjau... – pasibaisėjusi sušnabždėjo. – Aš turiu taisyklę.

Vaizdas, garsai, netgi to niekingo susijaudinimo, to begėdiško sekso kvapas užgožė jos pojūčius, tarsi ji būtų įėjusi į tėvo kabinetą prieš dešimt minučių, o ne prieš dešimt metų. Ji užsidengė rankomis burną, gerklėje sukilo skrandžio turinys.

– Man bloga.

– Tai nemiegojai su ja, ką? – suurzgė Filas. – Melagis kalės vaik...

Rėjus daugiau nieko nebegirdėjo ir stebėjo, kaip Medė puolė tualetų link, tarsi jai ant kulnų liptų gauja pragaro šunų.

Gerai. Galbūt jis šią kliūtį įvertino nepakankamai rimtai.

Dešimtas skyrius

Susiėmusi už skaudamo skrandžio Medė mirktelėjo savo atspindžiui tualeto veidrodyje.

Sveika, Frankenšteino nuotaka.

Laimei, ji dar nespėjo papusryčiauti, todėl gausiai neblogavo. Bet dėl blyškios odos ir tamsių ratilų po akimis atrodė kaip tikra baidyklė. Kai pasilenkė, norėdama apsišlakstyti skruostus vandeniu, suskaudo šonkaulius.