Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Arogancija ir pasitikėjimas priminė, kad jis, šiaip ar taip, yra jos viršininkas.

– Vis tiek norėčiau, kad jis nesužinotų. Nesijaudink, ką nors sugalvosiu.

– Nesugalvosi. Jeigu jis dar nebus atspėjęs, aš jam pasakysiu.

Medė sustojo ir įsispoksojo į jį.

– Bet tu negali.

– Kodėl?

– Nes aš čia dirbu.

Negi jis tikrai toks bukas?

– Tai kas? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Tu turi teisę į seksualinį gyvenimą.

– Vis tiek... – Medė ieškojo dar vienos priežasties. Reikėjo išlaikyti jų nuotykį paslaptyje. Kad ir kaip kasdieniška tai buvo Rėjui, jai tai nebuvo įprasta. Ji ketino apie tai dar pamąstyti. Bet dabar nebūtų galėjusi pakęsti, jeigu jie taptų virtuvės apkalbų objektu. – Nenoriu, kad Filas žinotų.

Ji lėtai įkvėpė, bet pritrūko oro, kai jis paėmė jos ranką.

– Mede, tik nesakyk, kad viskas baigta.

– Bet... – Ji pamatė, kaip įsitempia jo žandikaulio raumenys ir žinojo, kad Rėjus jaudinasi. Ir tada įsitempę jos raumenys atsileido, ir vis dar jautri vietelė jos tarpkojyje pradėjo tvinksėti. – Bet kodėl tu nori viską pakartoti?

Kai tik išgirdo, ką pasakė, norėjo tuos žodžius atsiimti ir užkasti kur nors labai giliai.

Rėjus daugiau nei kartą nuvedė ją iki nirvanos. Bet Medė neketino savęs apgaudinėti, kad atsilygino jam taip pat. Lovoje ji nebuvo tokia įgudusi, ir tai žinojo. Vis tiek norėjo, kad nebūtų jam tiek daug pasakiusi. Ji atrodo reikli, bet ir apgailėtina.

Ji susigūžė.

– Ar gali apsimesti, kad to negirdėjai? – paklausė, jausdamasi siaubingai pažeminta.

Rėjus lėtai papurtė galvą, tyrinėdamas jos veidą su išraiška, kuri, jos siaubui, galėjo būti ir gailestis.

Ji laukė. Jautėsi tokia pažeminta, kad norėjo mirti vietoje. Bet, užuot iš jos pasijuokęs ar pasakęs ką nors paguodžiamo, jis prisimerkė ir vieną akimirką pamanė, kad jo akyse įžiūrėjo įtūžio žiežirbą.

Rėjus sugniaužė kumštį. Dabar jis norėjo tik sumedžioti šunsnukius, atėmusius Medės pasitikėjimą savimi ir vietoje juos pasmaugti. Įkišo ranką į užpakalinę džinsų kišenę.

Ji kalbėjo visiškai rimtai. Matė tai iš jos veido ir droviai nuraudusių skruostų. Ji nė nenutuokė, kokia yra nepakartojama. Norėjo pasakyti, kad jos nepatyrimas be proto traukia, kad ji yra maloniausia, labiausiai gundanti moteris, kokią tik yra sutikęs, bet ar įmanoma tai pasakyti nesudarant įspūdžio, kad jaučia jai daugiau?

Dabar negalėjo sau to leisti.

Nes jau ir taip susimovė. Dažniausiai Rėjus būdavo labai konkretus su moterimis dėl to, ko nori ir ko nenori iš santykių. Jis nustatydavo ribas ir niekada jų neperžengdavo. Tai padėdavo valdyti situaciją ir išvengti bjaurių scenų, kurios lauktų ateityje. Bet su Mede jis tas ribas peržengė. Tiesą sakant, niekada net nebuvo jų nustatęs. Nes jį išblaškė asmeniniai poreikiai.

Po trumpo širdingo pokalbio Filo kabinete, kai išpliurpė visas tas nesąmones apie tėvus, žinojo, kad laikas nustatyti ribas. Ir paaiškinti, kad nesijaučia jaukiai, taip intymiai atviraudamas.

Bet dabar Medės žvilgsnį temdo gėda. Tarsi negalėtų patikėti, kad jis nori dar kartą su ja permiegoti. Ir jis neįsivaizdavo, kaip pasakyti tai, ką turėjo pasakyti, dar labiau nepamindamas jos pasitikėjimo savimi.

– Mede. – Rėjus suėmė jos skruostą, pajuto instinktyvų atsakomąjį virpulį ir suprato, kad toli gražu dar niekas nebaigta. Dabar jis turėjo eiti įtemptu lynu. Ir darė tai užrištomis akimis. – Maniau, kad šį kartą tau patiko.

Žalios švytinčios akys išsiplėtė.

– Patiko. Juk žinai.

– Tai kodėl negalėtume tuo pasimėgauti dar?

Padėjo ranką jai ant peties, nykščiu perbraukė raktikaulį ir pajuto plakantį pulsą.

– Bet...

– Aš neieškau nieko rimto, – tarė nerūpestingai, bet stebėjo jos reakciją įdėmiai kaip vanagas.

Ji labiau sutriko nei nusiminė.

– Žinau, – atsakė, šiek tiek jį nustebindama.

– Būsiu Kornvalyje dar kokį mėnesį, – pridūrė jis atsargiai, stengdamasis nesuteikti jokių ilgalaikių santykių vilčių.

Tiesą sakant, Rėjus neturėjo jokių konkrečių planų dėl grįžimo į Londoną. Jis paliko firmą gerose rankose ir buvo patenkintas, galėdamas apie ją pamiršti, kol kaip koks atsiskyrėlis gyveno senelio namuose. Vienas dalykų, apie kuriuos jis tvirtai buvo pasiryžęs negalvoti, buvo ateitis, nes jis buvo labai užsiėmęs praeitimi. Nors dabartinis jo elgesys atrodė nerūpestingas ir hedonistiškas, nusprendė, kad, jeigu leis laiką su Mede, reikia nustatyti ir galutinę datą.

– Dar turiu atgauti jėgas, bet, kai ateis žiema, grįšiu į Londoną. – Pirmą kartą po ilgo laiko nuo šios minties iš baimės nesusuko skrandžio. – Bet nesuprantu, kodėl iki tol negalėtume pasimėgauti vienas kitu.

– Aš ne... – Medė aiškiai pritrūko žodžių.

– Per tą laiką galėtume suteikti vienas kitam daugybę malonumo. Kam tai atimti, kai nėra jokio reikalo?

Jos kaktoje išryškėjo susikaupimo raukšlelė. Tarpkojyje jis pajuto pulsuojantį karštį. Velnias, ji tikrai žavi. Ir nepakartojama. Kada jam paskutinį kartą teko taip stengtis, kad įsitemptų moterį į lovą?

– Ką manai apie santykius be įsipareigojimų? Praleisime kelias savaites, tyrinėdami ypatingą seksualinę chemiją tarp mūsų, ir pasuksime savo keliais. Ir niekas neliks įskaudintas.

Apvalios žalios akys žvelgė veriamai.

– Jokių įsipareigojimų. Jokių pažadų. Tik puikus seksas?

– Teisingai.

Laukdamas jos atsakymo Rėjus juto, kaip daužosi širdis. Šypsena išnyko, ir jis sunerimo. Ar kada nors jis taip žūtbūtinai troško, kad moteris sutiktų?

– Gerai, – atsakė, tarsi vis dar svarstydama. – Manau, bus smagu.

– Puiku.

Jis sugriebė ją per liemenį ir prisitraukė pabučiuoti, palengvėjimas ir euforija nustelbė laukimo įtampą.

Medė sukikeno, bet kaktoje vėl įsirėžė nedidelė raukšlelė.

– Vis dėlto, Rėjau, ar gali man pažadėti vieną dalyką?

Jam širdis nusirito į kulnus. Pažadai buvo vieni labiausiai vengtinų dalykų santykiuose.

– Žinoma, – atsakė atsargiai, nuoširdžiai tikėdamasis, kad tai, ką ji turi galvoje, nebus labai sudėtinga.

– Pažadėk man, – švelniai tarė ji, – kad niekada neapsimetinėsime, jog tarp mūsų yra kažkas daugiau.

Jis atsiduso, nors bijojo pripažinti, kad laukė užgniaužęs kvapą.

– Duodu žodį, – atsakė patenkintas, kad šį pažadą tesėti bus taip lengva.

– Gerai. – Ji nedrąsiai šyptelėjo, žvilgsnyje jaudinamai atsispindėjo drovumas ir aistra. – Galėčiau šįvakar savo kotedže paruošti tau vakarienę, – tarė ji, žiežirbos jos žaliose akyse atėmė jam kvapą. – Ir galėsime aptarti sąlygas.

Rėjus sukikeno.

– Būsiu. – Suspausdamas ją rankose vėl pabučiavo. – Kada? – paklausė, ir nuo minties, kad po mėnesių, kai vienas mito pusfabrikačiais, dabar su nuostabia pašnekove valgys naminį maistą, jam šoktelėjo širdis.

– Atvažiuok septintą. – Medė bakstelėjo pirštu jam į krūtinę, akys buvo padūmavusios nuo aistros. – Kai vėliau tavęs norėsiu, pasakysiu.

Jis nusijuokė, o kraujas plūstelėjo tiesiai į tarpkojį.

Velnias, kaip gera sugrįžti į gyvųjų pasaulį.

Dvyliktas skyrius

Žvelgdama į nekeliančią apetito masę padažų keptuvėje Medė pasijuto taip, tarsi jos skrandyje lizdus būtų pradėjusios sukti milžiniškos gyvatės.

Bešamelio padažas susitraukė. Kaip galėjo taip nutikti, kai jį yra gaminusi milijoną kartų? Prispaudė ranką prie pilvo ir du kartus lėtai įkvėpė.