Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Paruošiau vegetarišką lazaniją. – Ji pavartė rankose vieną iš peilių, padėjo jį ir sunėrė pirštus. – Tikiuosi, neturi jokių nusistatymų prieš baklažanus.

Jis šyptelėjo.

– Bent jau nieko apie juos nežinau.

Rėjus dėvėjo juodą odinį švarką, tamsiai mėlynus marškinėlius ir juodus džinsus, buvo nerūpestingai kryptelėjęs vieną klubą ir apžiūrinėjo kambarį.

Tiek ir naudos iš tų savų sienų. Medė buvo įsitempusi labiau nei metalinė spyruoklė, o jis atrodė labiau atsipalaidavęs nei bet kada, užgoždamas mažas erdves, tarsi būtų jų šeimininkas.

Tada pažvelgė į Medę.

– Iš kur gavai tą pajūrio peizažą? – paklausė smakru rodydamas jai už peties, nusivilko švarką ir užmetė ant kėdės atlošo. – Jis stulbinantis.

Ji pažvelgė per petį, nors ir žinojo, apie kokį paveikslą klausia Rėjus. Nutapė jį praeitą rudenį, neseniai po išsiskyrimo su Stivu.

– Aš jį nutapiau, – atsakė Medė šiek tiek atsipalaiduodama; toks plepėjimas tikrai nepakenks. Padės nesiblaškyti. – Tiesą sakant, tai tapyba ant šilko.

Jis priėjo arčiau. Medė staigiai įkvėpė, kai švelnūs jo rankų plaukeliai palytėjo ją, apsupdami tuo viliojančiu vyrišku muskuso ir feromonų aromatu.

– Tu tikra menininkė, – sumurmėjo jis. – Ir nuostabiai talentinga.

Medė nuraudo, nustebinta komplimento ir jo svarbos. Tapyba ant šilko jai visada buvo tik mielas hobis.

– Ačiū.

– Kodėl tapei jį tokia pikta? – paklausė Rėjus, žvelgdamas į akis.

– Kodėl taip manai? – paklausė ir Medė, vėl apstulbinta jo nuovokos.

Ji atplėšė savo žvilgsnį nuo Rėjaus ir pažvelgė į paveikslą. Tai, kad ji pyko ant Stivo ir ant savęs, buvo aiškiai matyti iš banguotų keterų ir aštrių bangų viršūnių, horizonte niūriai kybančių debesų. Tą dieną, kaip ji atminė, oras nebuvo ypatingai audringas, bet tokia buvo ji.

Medė krūptelėjo, pajutusi šiltą ranką sau ant sprando.

– Tu vis mane stebini, Mede. O mane nustebinti nelengva.

Stuburą tarsi nukrėtė elektra, o speneliai pavirto kietais akmenukais, kai jis glostė jai kaklą.

Rėjus apsuko ją, Medė uždėjo rankas jam ant krūtinės.

– Ar tai blogai? – paklausė sunkiai alsuodama.

– Blogai? Visai ne.

Jis švelniai prilietė jos lūpas savosiomis. Medė instinktyviai palinko prie jo, apatinė lūpa virpėjo.

– Kodėl tu tokia nervinga?

– Aš... – Ji užsikirto. Buvo taip arti, kad galėjo matyti sidabrinius taškelius jo rainelėje, galėjo užuosti mėtinį jo burnos kvapą. Taigi, tiek tos Mata Hari. Vienas bučinys, ir jis tapo padėties šeimininku. – Man visko šiek tiek per daug, – prisipažino Medė.

– Suprantu. – Rėjus sukikeno ir priglaudė lūpas prie šiek tiek prasiskyrusių jos lūpų.

Medė panėrė pirštus į šilkines jo plaukų garbanas, o Rėjaus lūpos keliavo žemyn, skanaudamos jos kaklo. Ji atlenkė galvą, kad būtų patogiau, visas kūnas virpėjo iš troškimo, jaudulio, nerimas pagaliau išgaravo. Ji suraukė nosį ir giliai įkvėpė... Lazanija!

– Vakarienė! – sušuko, ištrūkdama iš jo glėbio.

Perbėgo per kambarį, ausyse skambėjo jo juokas.

Tai tiek ir tos namų deivės.

– Ji sugadinta.

Numetė apdegusias savo firminio patiekalo liekanas ant viryklės ir vėdino erzinančius dūmus.

– Galbūt tik šiek tiek.

Rėjus padėjo delną jai ant liemens ir padavė taurę vyno.

Medė skubiai gurkštelėjo, norėdama numalšinti gėdą, spaudžiančią jai gerklę, ir vos nepaspringo.

Jis delnu glostė jai nugarą.

– Nieko baisaus. Užsakysiu maisto iš viešbučio restorano, atveš kuri nors padavėja.

Medė pastatė taurę ant spintelės, pečiai nusviro. Ką ji bandė apgauti? Ji tam nesukurta. Nebuvo rafinuota ar jausminga.

– Atsiprašau, Rėjau. Bet nemanau, kad mums kas nors išeis.

Jis kilstelėjo antakius ir atrodė toks velniškai žavus, nors į žemę lįsk. Kodėl gi negali ir vilkas būti sotus, ir avis sveika? Ar bent jau nesudegusi į anglį...

– Visa tai dėl sudegusios lazanijos. – Jis švelniai nusišypsojo, neatrodė nė kiek atgrasintas. – Tai nesvarbu, Mede. Buvo miela, kad pasisiūlei, bet aš nesitikiu, jog man gaminsi.

– Žinau. Aš ne dėl to. Tai... – Ji pakėlė savo taurę, stebėjo sodriai raudoną skystį, teliūskuojantį į kraštus. – Aš tokia nervinga, kad net drebu.

Jis paėmė taurę ir atsargiai ją vėl pastatė ant spintelės.

– Turiu omeny, aš niekada nieko panašaus nesu dariusi, – išpyškino ji. – Net nenutuokiu, ką aš darau.

Jis atsargiai prisitraukė ją į glėbį. Medė mirktelėjo, šokiruota pajuto jo erekciją. Kaip jis gali būti susijaudinęs, kai ji taip viską sujaukė?

– Tu viską per daug komplikuoji, – tarė Rėjus, nuo žemo jo balso tembro Medė pašiurpo, pajuto, kaip susijaudino. – Aš puikiai žinau, ką darau, – pasakė jis, abiem rankom suimdamas jos veidą. – Taigi, tau nėra dėl ko jaudintis.

Rėjaus pirštai pasinėrė į jos plaukus ir tvirtai laikė galvą, kol bučiavo tirpdančiu bučiniu. Panika blėso, užleido vietą geismui, jo liežuvis glamonėjo josios, paskui tyrinėjo jos lūpas švelniais jausmingais brūkštelėjimais.

Jis pirmas nutraukė bučinį ir pakštelėjo jai į nosį.

– Tad kodėl tau neatsipalaidavus ir nepasimėgavus, ir neleidus vadovauti man?

– Pasistengsiu, – atsakė ji dvejodama, vis dar beviltiškai jausdama, kad jai visko per daug.

Jis dviprasmiškai išsišiepė, Medė tyliai sukikeno. Jis tikrai vertas nuodėmės.

– Nesijaudink, žinau puikią priemonę atsipalaiduoti.

Kai po valandos buvo pristatytos džiovintos geldelės su gražgarsčių salotomis, Medė buvo tokia atsipalaidavusi, kad buvo kone ištikta komos ir pasiruošusi leisti Rėjui daryti viską, ko tik jis panorės.

Tryliktas skyrius

Niūniuodama linksmą senos ritmenbliuzo dainos priedainį, Medė įžengė pro Trevanų dvaro vartus. Pakelėje šiureno nukritę lapai, o žvarbus rudeninis oras gėlė žandus. Lapkritis visada buvo mėgstamiausias jos mėnuo – gaivus ir įkvepiantis.

Ji nukėlė vieną koją per sėdynę ir paskutinius kelis metrus dviratį nusivedė, įsivaizduodama nuogą Rėjaus kūną mažytėje kotedžo dušo kabinoje šį rytą. Savo valioje turėdama karščiausią visatos vaikiną, ji tikrai buvo saugi nuo bet kokio gripo. Statydama dviratį prie sienos, ji sukikeno.

Lengvai nuraudusi stabtelėjo.

Dieve brangus, nuo kada ji įprato kikenti?

Išimdama maisto produktų maišą iš dviračio krepšio, Medė išsišiepė. Tikriausiai kuriuo nors metu per porą pastarųjų savaičių. Turint tokį meilužį kaip Rėjus Kingas, turbūt kiekviena moteris skrajotų kaip su sparnais, apsvaigusi nuo tokio gyvenimo ir endorfinų. Vyrukas buvo tarsi sekso atletas, pretenduojantis į auksą olimpiadoje. Aistringas, išradingas, nepavargstantis ir niekada nepasotinamas. Apglėbusi maišą ir tiksliai prisiminusi, ką jis darė su ja duše šį rytą, kūnu nubėgo malonūs virpuliukai.

Šypsena praplatėjo, kai kone sklęsdama dvaro paradinių durų link mintyse Medė dar pridėjo atsidavimą, dėmesingumą ir ekstremalų lankstumą. Giliai atsiduso. Rėjus mylėjosi taip susitelkęs, kad ji jautėsi esanti visatos centras.

Ranka sustingo ant durų belstuko. O šypsena priblėso.

Gerai, galbūt ji kiek perdeda. Net ir kaip moteris, porą savaičių perdozuojanti endorfinų. Ji gūžtelėjo pečiais. Be abejo, toks seksas kartais gali išmušti iš pusiausvyros. Gerai, kad tai suprato.

Ji nėra Rėjaus Kingo visatos centras. Taip pat, kaip jis nebuvo jos. Visa, kas juos siejo per pastarąsias dvi savaites, buvo daugybė intymių vakarienių ir dar intymesnių seksualinių patirčių. Juk, nors visi jos pojūčiai prisiderino prie kiekvieno jo kūno niuanso – viliojančio muskuso aromato, saldžiarūgščio jo odos skonio, šilkinio švelnumo plaukelių, kuriais perbraukus pirštu žemyn jis įsitempdavo, – daugiau nieko apie jį nežinojo.