Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Medė bėgiojo po kambarį, rinkdama nuo grindų drabužius. Argi ji ne visada tą darydavo anksčiau – įtikėdavo, kad ji reikalinga kokiam nors vaikinui, ir tada būdavo sutrypiama savo pačios skausmo? Apsitempė džinsus, užsitraukė liemenę ir pirštais perbraukė plaukus. Su Rėjumi ji turėjo ištrūkti iš to užburto rato, o ne dar stipriau jį įsukti.

Ant pirštų galiukų nutipeno koridoriumi iš virtuvės pasiimti švarkelio, stengdamasi nežiūrėti į jų maisto likučius.

Kai prisiartino prie lauko durų, išgirdo žemą Rėjaus murmesį, sklindantį iš darbo kambario. Turbūt buvo užsiėmęs tuo konferenciniu skambučiu. Ji greitai jam pamojuos ir išeis. Ir elgsis natūraliai, net jeigu tai būtų mirtinai pavojinga.

Praktiška ir pragmatiška. Pasitikinti savimi ir nepriklausoma. Tokia buvo naujoji Medė Vestmor. Ne ta kvaila mulkė, kuri įkrito į savo pačios išsikastą duobę.

Ji pravėrė darbo kambario duris ir pastebėjo Rėjų stovintį nusisukusį, telefono garsiakalbis buvo įjungtas. Poza – ryžtinga, platūs pečiai įsitempę, o rankos sukištos į kišenes. Medė sudvejojo, nenorėdama trukdyti. Bet ir nenorėjo išeiti neatsisveikinusi. Atrodytų įtartina. Ji tikrai nenori, kad jis sužinotų, jog vakar ji išsigando.

– Kitą savaitę galiu atvykti į Kaliforniją, – tarstelėjo savo generaliniam direktoriui Džonui Klemensui, nors ši mintis Rėjui nė trupučio nepatiko.

Per pastarąsias dvi savaites jis ir vėl bandė įsitraukti į savo verslą. Suprato, kaip trūksta kasdienių iššūkių, lemiamų sprendimų priėmimo, jaudulio būti atsakingam už verslą, kurį įkūrė ir stebėjo, kaip jis auga nuo pat pradžių. Ne keista, kad Rėjus po avarijos skendėjo depresijoje. Jis leido praslysti tokiai daugybei svarbių dalykų, kol laižėsi savo žaizdas. Bet, kad ir kaip džiaugėsi sugrįžęs į žaidimą, visai netroško vėl pradėti tos kankinamos kelionių rutinos, kuri kadaise buvo didžiulė jo darbo dalis.

– Galiu pats patikrinti, kas vysta Sodyboje , – tęsė žinodamas, kad tai vienintelė protinga išeitis. – Nors, kai paskutinį kartą kalbėjau su Zaku, jis visai neatrodė toks sunerimęs kaip tu.

– Su visa derama pagarba, pone Kingai, – norėdamas įsiteikti tarė Klemensas. – Tai buvo prieš šešis mėnesius ir Kingo ekstremalumų franšizė pono Budro kurorte nepasiekė tų aukštumų, kurių tikėtasi šiais metais.

– Todėl ir skrendu tūkstančius mylių, kad išspręsčiau šią problemą.

Rėjus prarado savitvardą.

Jis atsiduso. Buvo pavargęs – pusę nakties negalėjo užmigti, jautėsi keistai neramiai, nes švelnus ir šiltas Medės kūnas buvo susirangęs šalia jo senoje lovoje.

– Ar po kelionės į Kaliforniją grįši į Londoną? – paklausė Klemensas.

Jis pirštais perbraukė plaukus. Londonas. Dar vienas sprendimas, apie kurį šį rytą nenorėjo galvoti.

– Tikriausiai. – Grįžimo atidėlioti nebegalima. – Aš jau visai atsigavęs. – Ar bent jau toks atsigavęs, kiek įmanoma. – Manęs čia niekas nelaiko.

Ar bent jau niekas, su kuo nepajėgčiau susidoroti, – priminė sau.

Pabaigęs pokalbį su Klemensu pasijuto prislėgtas. Išgirdęs tylų beldimą atsisuko.

– Labas, nenoriu tau trukdyti. – Medė stovėjo tarpduryje ir atrodė sumišusi, bet seksuali, apsirengusi vakarykščius džinsus ir liemenę, išbalusiu veidu.

Staiga Rėjų užplūdo ilgesys. Susikišo rankas atgal į kišenes.

Dėl Dievo meilės, Kingai, ar dar ne laikas pradėti tvardyti savo apetitą?

– Sveika, netrukdai, – atsakė.

Nors iš tikrųjų trukdė. Jis reguliariai – galima sakyti, nuolat, – mylėjosi šešiolika dienų iš eilės. Bet, kai ji būdavo šalia, negalėjo nustoti elgtis kaip paauglys šėlstančiais hormonais.

– Eee, man reikia lėkti. – Ji žengė atgal, parodė nykščiu sau per petį. – Už poros valandų prasideda mano pamaina kavinėje. Man reikia palįsti po dušu ir persirengti.

Prauskis čia. Su manimi.

Rėjus užgniaužė šią mintį. Susilaikė nepasiūlęs. Pasirodo, Medė blaško jį labiau, nei jis tikėjosi. Vakaras buvo puikus įrodymas. Jis vis dar negalėjo patikėti, kad ji sugundė jį papasakoti dalykus, kurių iki tol nepasakojo niekam.

Laikas liautis leisti savo seksualiniam potraukiui jį valdyti.

– Gerai. Dėkui už vakarienę. – Jis stabtelėjo, prisivertė ištarti tolesnius žodžius: – Šįvakar turbūt neužeisiu.

Ji linktelėjo, veidą nušvietė neįprastai šviesi šypsena.

– Viskas gerai.

Ir ji dingo.

Jis klausėsi, kaip dusliai jai už nugaros užsidarydamos trinktelėjo durys. Žvelgdamas lango pusėn jis ryžtingai laikėsi neperėjęs per kambarį ir nepažvelgęs pro užuolaidas.

Vakar vakare viskas tapo pernelyg intensyvu. Ir iš to nenatūralaus ir nepakeliamai mandagaus pokalbio jis numanė, kad ji taip pat tai suprato. Vakaras atskirai jiems bus tik į naudą. Jiems reikia laiko atvėsti.

Iki kelionės į Kaliforniją buvo likusi mažiausiai savaitė, per tą laiką jis planavo pasiruošti nutraukti visus su Kornvaliu jungiančius ryšius.

Penkioliktas skyrius

– Tai ką ruoši šįvakar? – sušnibždėjo Rėjus Medei į ausį, apglėbdamas iš nugaros.

Ji nusišypsojo ir mėgavosi jo šiltu prigludusiu kūnu.

– Naminį maistą su šiek tiek aštrumo.

Pro langą virš kriauklės ji pažvelgė į temstantį dangų. Gruodis jau visai už kampo. Vasara, ar, tiksliau, apgailėtinas jos pakaitalas, kuris teko jiems šiemet, jau buvo tik menkas prisiminimas. Kotedžo sodelyje nužydėjo visos gėlės, o greičiau nei po savaitės užsidarys ir kavinė. Tai reiškė, kad jai reiks pradėti žiūrinėti klasifikuotus skelbimus ir susirasti darbą, kad išgyventų iki pavasario. Ir liautis švaistyti laiką rezgant nerealias svajones apie Rėjų ir neegzistuojančius jų santykius.

– Kvepia fantastiškai, – tarė paskutinįkart ją spusteldamas ir paleisdamas. – Padengsiu stalą, aš išbadėjęs.

– Argi tu ne visada toks? – paerzino ji nerūpestingai, nors tokiai būti darėsi vis sunkiau.

Romanas greitai baigsis. Tai visada buvo aišku. Tą vakarą dvare ji išmoko savo pamoką ir nuo to laiko stengėsi nebesmalsauti. Bet negalėjo užgniaužti kvailos fantazijos, kad Rėjui jos reikia. Nors jis akivaizdžiai parodė, jog taip nėra.

Praėjo jau savaitė, o jis taip ir neužsiminė apie išvyką į Kaliforniją, kurią ji nugirdo planuojant. Ir, kad ir kaip stengtųsi, jog jo tylėjimas netrikdytų, buvo kitaip. Jo slapukavimas privertė Medę suvokti, kaip mažai ji reiškia jam. Tai buvo skaudu. Nors žinojo, kad taip būti neturėtų.

Stebėjo, kaip Rėjus, pasilenkęs virš virtuvės stalčiaus, rausėsi ieškodamas reikiamų įrankių, tamsūs auksaspalviai plaukai krito ant kaktos, ir ji užgniaužė atodūsį.

Atsikvošėk, kvailute. Taip ir turi būti. To ir norėjai. Jokių įsipareigojimų. Jokių pažadų. Niekas nelieka įskaudintas.

Klausydama, kaip jis svetainėje dengia stalą ir girdėdama iššaunamą Chablis , kurio butelį buvo atsinešęs, kamštį, Medė sukosi virtuvėje, troškino daržoves, kurių nusipirko ūkininkų turguje, ir samčiu dėliojo rizotą į lėkštes, kurias buvo pašildžiusi orkaitėje.

Kai jie susėdo ir ji stebėjo, kaip Rėjus valgo jos gamintą maistą su jam įprastu entuziazmu, Medė iš visų jėgų stengėsi galvoti, kad tai buvo tik seksas. Ir draugija. Taip pat buvo malonu gaminti tai vertinančiam. Stivas buvo alergiškas begalei maisto produktų, kurių sąrašas, regis, pailgėdavo kaskart, kai ji pabandydavo ką nors naujo. Ji dievino gaminti Rėjui. Nes jis mėgavosi jos patiekalais taip pat aistringai, kaip ir jos kūnu.