Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Sutelkęs paskutinius valios likučius pagriebė švarką ir išėjo neatsigręždamas.

Stebėdama, kaip už miegamojo lango išblyškusi mėnesiena nublizgina plikus medžius, Medė nurijo kvailas geliančias ašaras. Be raminamo gergždžiančio Rėjaus kvėpavimo šalia, be jo šiurkščios savininkiškos rankos, besiilsinčios jai ant klubo, tyla kotedže buvo dusinanti.

Suspaudė širdį. Nuriedėjo viena ašara. Ji staigiai ją nusibraukė.

Liaukis kvailiojusi.

Atsisakiusi vykti su juo į Kaliforniją ir jo nesulaikiusi, pasielgė teisingai.

Manęs čia niekas nelaiko.

Prieš savaitę jis tai pasakė savo kolegai. Ji stengėsi pamiršti tą skausmingą sukrėtimą, kai tai išgirdo. Bet, tiesą sakant, kad ir kaip stengėsi, neįstengė to padaryti.

Ji negalėjo vykti su juo į Kaliforniją, reikėjo pradėti stengtis nuo jo nutolti, o ne kaupti bendro gyvenimo prisiminimus, dėl kurių bus dar sunkiau jį pamiršti. O šiąnakt miegodama viena ji žengs pirmą svarbų žingsnelį savo nepriklausomybės atgavimo link.

Bet, nugrimzdus į neramų miegą, tyla apsupo tarsi įkapės.

Šešioliktas skyrius

– Žmogau, jau seniai buvo laikas tau pasirodyti. – Zakas Budro patapšnojo Rėjaus petį, tada prisitraukė ir apkabino viena ranka. – Kur taip užtrukai? Nematėme tavęs daugiau nei metus.

– Nedidelėje dviračio avarijoje ir tris mėnesius ligoninėje, – sausai atsakė Rėjus, kai draugas jį paleido.

– Aha, teisingai, girdėjau, – tarė Zakas, aiškiai nė kiek nesusigėdęs. – Bet tai buvo prieš kelis mėnesius. Žinau tai, nes nusiuntėme tau... – sekundei stabtelėjo, – ...kažką.

Rėjus nusijuokė, buvo dėkingas, kad Zako veide nematyti nė lašelio gailesčio ar nepatogumo.

– Turi omenyje, man kažką atsiuntė Keitė, – atšovė Rėjus, paminėdamas Zako žmoną, su kuria draugas buvo susituokęs ketverius metus.

– Keitė ar aš, koks skirtumas? Esmė ta, kad delsei šešis mėnesius atvykti ir mums už tai padėkoti. Kad ir kas tai buvo. – Sėsdamasis į vieną iš fotelių šalia didžiulio lango, žvelgiančio į kurorto sodus ant uolų, Zakas parodė į fotelį priešais. – Taigi, galbūt pasiaiškinsi? Keitė gana stipriai įsižeidė.

– Ne, neįsižeidė. – Rėjus įsitaisė fotelyje ir pasitrynė koją. Jo šlaunis buvo įsitempusi – jis vienuolika valandų skrido lėktuvu, kelionė net ir pirmąja klase atrodė daug ilgesnė, o vėliau dar dvi valandas važiavo, kad pasiektų šį kurortą. – Tavo žmonos taip lengvai neįskaudinsi. Juk ji pakenčia tave jau ketvirtus metus.

– Ar aš kaltas, jeigu ta moteris dėl manęs pamišusi? – Nors Zakas kalbėjo juokais, Rėjus pajuto mažytį pavydo dilgtelėjimą.

Keista. Nors visada žavėjosi tvirta Zako ir jo žmonos draugyste, niekada netroško to paties. Tokiai santuokai kaip jų reikėjo pažadų, kurių jis nenorėjo dalyti jokiai moteriai.

– Ir nekeisk temos, drauguži. – Zakas užsimetė kulkšnį ant kelio, jo šypsena praplatėjo. – Kur taip ilgai užtrukai? – Jis įsistebeilijo į Rėjų. – Begalę kartų skambinau, rašiau elektroninius laiškus. Netgi kalbėjausi su tuo buku mulkiu Klemensu. Buvai dingęs nuo žemės paviršiaus. Kas, po velnių, atsitiko?

Rėjus tiesiog spoksojo, nustebintas Zako protrūkio ir jausmingumo. Staiga pajuto, kaip dėl kaltės ima kaisti kaklas. Jis niekada nė nepagalvojo, kaip savanoriška skaistykla, kuriai save pasmerkė kelis pastaruosius mėnesius, gali paveikti jo draugus. O Zakas buvo žmogus, pažinojęs jį geriau nei dauguma.

Jie susipažino prieš metų metus Las Vegase, kai jis padarė klaidą, bandydamas apsukti Zaką prie pokerio stalo. Zakas blefavo ir ištraukė iš jo paskutinį centą, bet tarp jų užsimezgė ryšys. Vėliau, po vienos išgertuvių nakties viešbutyje Bellagio , jie kartu gydėsi sunkiausias pasaulyje pagirias ir pasakojosi savo gyvenimo istorijas.

Rėjus žinojo, kad Zakas su Keite jam į ligoninę atsiuntė ne vien gėlių. Zakas bandė su juo susisiekti, bet jis atsisakė bendrauti, nes buvo per daug nugrimzdęs į savigailą, ir dabar teko viską srėbti. Jis sugebėjo nuvilti vieną iš nedaugelio jam svarbių žmonių.

– Nežinojau, kad tau rūpi, – tarė Rėjus, lėkštu juokeliu bandydamas išsklaidyti tvyrančią įtampą.

Zakas tyliai nusikeikė. Perbraukdamas pirštais plaukus šyptelėjo Rėjui.

– Keitė mane užmuš. Liepė neužsipulti tavęs, vos įžengsi pro duris. Atsiprašau.

– Viskas gerai. Manau, tai man reikėtų atsiprašyti, – tarė jis, jausdamas augančią kaltę.

Zakas atsiduso ir surimtėjo.

– Rėjau, kodėl atsakingą palikai Klemensą? Kodėl paskyrei kažkokį buhalterį, atsakingą už verslą, kuriam metų metus atidavei visą sielą?

– Geras klausimas, – tarė Rėjus, bet negalėjo į jį atsakyti. – Nesijaudink, Klemenso dienos suskaičiuotos. Kai tik grįšiu į Jungtinę Karalystę, persikraustysiu į Londoną ir imsiuosi valdyti visu pajėgumu.

Tai atrodė teisinga, bet pažadino prisiminimus apie Medę, įsirėžusius nuo pat tada, kai prieš dvi dienas išėjo iš jos namų.

Nuo to laiko Rėjus nesivargino su ja susisiekti, netgi nepranešė, kad išvyksta. Neprivalėjo aiškintis, tai buvo savaime aišku. Bet labiausiai nenorėjo rizikuoti ir vėl pasielgti taip pat kvailai, kaip tą vakarą, kai Medė atsisakė vykti su juo. Įtikino save, kad pyktis ir smalsus troškimas ją turėti nebuvo nieko daugiau, tik įžeistas orumas.

Bet Medės vaizdiniai mintyse jį nuolat persekiojo. Ryškiai smaragdinės iš malonumo žibančios akys, kai ją erzindavo. Nevaldomos garbanos, susivijusios aplink veidą, kai rytais ruošdavo pusryčius. Įraudę speneliai, duriami jo barzdelės, kurie miegant išlįsdavo iš po užkloto. Net ir skruostų raudonis, kai pasakė, kad nenori su juo miegoti. Priminimai buvo tokie velniškai ryškūs, kad pasireikšdavo netgi su kvapais – užburiančiu žolelių, prieskonių ir vasaros gėlių mišinio aromatu. Bet Rėjus iš paskutiniųjų stengėsi šias mintis nuvyti.

Jis dar nepamiršo Medės, – tai buvo akivaizdu. Ir problema, kurios jis kol kas nebuvo išsprendęs. Bet išspręs. Nors dabar, kai nutarė grįžti į Londoną, geriau jau ją išspręstų anksčiau nei vėliau.

– Rėjau, tu gąsdini mane, žmogau, – tarė Zakas. – Žinojau, kad avarija buvo rimta, bet, kai neatsakei į mano skambučius, kai palikai atsakingą tą mulkį, maniau, kad sužalota kur kas daugiau, nei tik tavo koja.

Taip ir buvo, bet viskas jau sutvarkyta.

– Tiesą sakant, Zakai, – atsargiai tarė Rėjus, – kurį laiką man buvo šiek tiek pasimaišę. – Daugiau nei šiek tiek. – Bet per kelias pastarąsias savaites grįžau į protą.

– Na, tai gerai, – tarė Zakas vėl nusišypsodamas. – Jei galiu pasiteirauti, kas tau jį grąžino? Šeši mėnesiai – ilgas laiko tarpas raudoti prie suskilusios geldos.

Rėjus sukikeno. Atsainus vieno sudėtingiausių jo gyvenimo epizodų Zako įvertinimas atrodė keistas, bet tinkamas.

– Su kai kuo susipažinau, – leptelėjo. – Ji privertė mane suvokti, kad praradau ne tiek daug, kiek maniau.

– Privertė, ar ne? – Zakas kilstelėjo antakius. – Taigi, Vakarų pasaulio Kazanova pagaliau supančiotas.

– Nebūk idiotas, – Rėjus supyko, pažastys sudrėko.

Medė buvo problema. Be abejonės.

– Viskas ne taip.

– Ką tu čia stengiesi įtikinti, drauguži? – Zakas nusijuokė. – Mane ar save?

Jo draugas visada pasižymėjo žiauriu humoro jausmu. Bet Rėjus nesuprato juoko, nes randai, pūliuojantys jo viduje nuo dvylikos metų, atsivėrė kaip nauja žaizda.