Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Pastebėjusi valdymo pultą sienoje su daugybe diskų ir ekranų pagalvojo, ar jis skirtas įtaisytai garso sistemai, ar didžiuliam plazminiam televizoriui virš židinio.

Atsiduso. Turbūt abiem.

Medė stovėjo it įbesta, jos atspindį užgožė langai, žvelgiantys į dengtą balkoną. Kai prieš kelias savaites su juo susitiko, dar prieš šiek tiek jį pažindama, ji įsivaizdavo kaip tik tokį viengungišką Rėjaus guolį – su gausybe vyriškų žaisliukų ir profesionaliu interjero dizainu.

Bet kaip vyras, kurį ji pažino, galėjo gyventi tokioje vietoje? Tarsi Rėjus Kingas būtų susidvejinusi asmenybė. Miesto verslininkas milijonierius su snobiška mansarda Kensingtone, kuris tikriausiai kasdien pietaudavo vis kitame madingame restorane, ir patrauklus buvęs banglentininkas, kuris mėgavosi lindėdamas Kornvalyje ir šlamšdavo jos namuose gamintą maistą, tarsi mirtinai išbadėjęs.

Bet kuris yra tikrasis Rėjus Kingas? Ar ji įsimylėjo vyrą, kuris niekada neegzistavo?

Išgirdusi švelnų lifto skambučio skambtelėjimą, Medė sustingo.

Pasigirdo išdavikiškas girgždesys ir atsidarančių lifto durų braškėjimas. Nelygūs žingsniai subildėjo ant prieškambario plytelių, paskui garsą nuslopino storas vilnonis kilimas koridoriuje.

– Mede, kur tu?

Ji apsivijo save rankomis.

– Svetainėje! – šūktelėjo, jos balselis buvo menkutis ir silpnas. Rėjus įėjo; vilkėjo plieno spalvos dizainerio kurtą kostiumą, atrodė aukštas ir pavojingas. Plati šypsena nušvietė jo veidą, o žvilgsnis klaidžiojo jos figūra.

– Atvykai.

Ji dar stipriau save apkabino. Jis kalbėjo kaip Rėjus, iš dalies netgi atrodė kaip Rėjus. Tarsi iškalti bruožai, šelmiškos žiežirbos tyrose mėlynose akyse ir šlubčiojimas vis dar buvo atpažįstami. Bet daug kas atrodė kitaip. Išsitaršę plaukai, kurie visada būdavo nerūpestingai atmesti atgal, neseniai buvo nukirpti ir stilingomis garbanomis vijosi apie galvą. Idealiai nuskusto veido bruožams trūko įprastos trijų dienų barzdelės. Profesionaliai pasiūtas kostiumas pabrėžė plačius pečius bei siaurus klubus, ir jis atrodė dar aukštesnis ir įspūdingesnis. O buvusi žiemiškai blyški oda dabar švelniai rusva.

Jis buvo tos pats kvapą gniaužiamai gražus. Bet kažkodėl atrodė beveik nepažįstamas.

– Argi turėjau pasirinkimą? – griežtas tonas turėjo nuslėpti drebulį.

Artėjant prie Medės, jo šypsena tik platėjo. Sugriebė jos ranką, nykščiu paglostė alkūnės linkį.

– Pyksti ant manęs.

Ji ištrūko.

– Kad ir kaip tau būtų juokinga, taip, pykstu. – Medė apsisuko ir nuėjo prie lango. Tvardėsi, kiek įstengė. – Išeini nepasakęs nė žodžio. Neskambini. Ir tada tikiesi, kad atbėgsiu, vos mane pakviesi. Man nepatinka, kad elgiesi su manimi kaip su meiluže. Nes tokia nesu ir niekada nebūsiu.

Jis žengė jos link, pasitikėjimo kupina šypsena vis dar švytėjo tobulame veide. Palietė jos skruostą ir uždėjo šiltą delną jai ant kaklo. Medės kūnu staiga nuvilnijo virpulys.

– Tai kodėl atvykai?

Ji prasižiojo pasiruošusi sviesti jam naujieną, kad jį myli. Bet žodžiai tarytum įstrigo. Ji atsitraukė, pasisuko taip, kad jis negalėtų matyti jos akių.

– Nes dėl kažkokios kvailos priežasties pasiilgau tavęs.

Rėjus patenkintas nusijuokė, ir jai suspaudė širdį.

– Gerai. – Nykščiu glostė jai kaklą. Jis žengė už jos ir uždėjo rankas jai ant liemens, Medė pajuto jo kūno šilumą. Jos kūnas palinko prie jo. – Nes dėl kažkokios kvailos priežasties... – jis patylėjo, lūpomis vos vos palietė jautrią sprando odą, – ...aš taip pat pasiilgau tavęs, Mede.

Jo lūpoms glamonėjant kaklą, Medės kūną tarsi elektra nukrėtė, bet ji įsitempė ir atsitraukė.

– Jeigu būtum pasiilgęs, būtum paskambinęs.

Įrodymai buvo nepaneigiami. Kad ir kaip ji troško, kad tai būtų tiesa, jis taip stipriai jos nepasiilgo.

Rėjus rankomis apsivijo jos liemenį ir prisitraukė arčiau. Medė pajuto kietą jo iškilumą.

– Pasimylėkim, – sumurmėjo jis, švelnus iškvepiamas oras it plunksnelės paglostė jai skruostą. – Pasiginčysim paskui.

Medė nustūmė jo rankas, atsisuko, tarsi būtų tikrų tikriausia pykčio deivė, o kvaila širdis į akis pritvenkė ašarų.

– Jau sakiau, aš tau – ne meilužė.

Devynioliktas skyrius

Rėjus stengėsi išlaikyti rimtą veido išraišką, sutramdyti šypseną, pasijusti kaltas dėl pykčio ašarų, blizgančių Medės akyse. Bet tai buvo beveik neįmanoma, nes jis tiesiog nesitvėrė džiaugsmu, ją matydamas. O tas iki šiol nematytas pykčio proveržis dar labiau atskleidė jos grožį.

Jau seniai Rėjus nebuvo matęs jos susierzinusios, tik ne pirmosiomis jų pažinties dienomis. Ji buvo ramiausio charakterio, lengviausiai bendraujantis žmogus, kokius jis pažinojo, rami ir patenkinta, ir tai buvo vienas dalykų, kurių Rėjus pasiilgo per tas atskirai praleistas dienas. Nes, būdamas su ja, taip pat jautėsi ramus.

– Mede, negalvoju apie tave kaip apie savo meilužę, – tarė ramiai, jausdamas pareigą ją paguosti.

– Negalvoji? Tai kodėl taip elgiesi?

– Nesielgiu. Norėjau, kad atvyktum į Londoną dėl daugelio priežasčių. – Jis prisikando liežuvį, kad susilaikytų nenusišypsojęs. – Ir ne visos jos seksualinio pobūdžio.

Medė prisimerkė.

– Tau tai tikrai atrodo juokinga?

Jai bandant praeiti, jis pačiupo jos riešą.

– Paleisk. Aš išeinu, – tarė bandydama atgniaužti jo pirštus.

Rėjus prisitraukė jos įsitempusį kūną arčiau, apsivijo klubus.

– Nekvailiok. Sukorei tokį kelią ne tam, kad supykusi po dešimties minučių išeitum.

Ji pašėlusiai priešinosi, o pajutusi jo erekciją piktai žybtelėjo akimis.

– Visą kelia sukoriau ir ne tam, kad po dešimties minučių pradėtum mane baksnoti.

Jis tramdė kylantį juoką.

– Suprantama. – Pakėlė rankas, leisdamas jai ištrūkti. – Gal susitarkim gražiuoju? Tu nepabėgsi, o aš pasižadu tavęs nebaksnoti. – Jis patylėjo, negalėdamas sulaikyti dviprasmiško šypsnio. – Kol kas.

Medės pyktis tiesiog užvirė, bet ji susitvardė, o skruostai nuraudo dar ryškiau. Rėjus pajuto pirmą kaltės durstelėjimą.

Ji teisi. Jis elgėsi savanaudiškai ir ja manipuliavo. Kai šį rytą kalbėjo su ja telefonu, jos balse buvo girdėti šokas, nusivylimas ir sumišimas, o jis visus šios jausmus ignoravo, norėdamas gauti tai, ko jam reikia.

Rėjus privertė ją atvykti, jai net nespėjus to apsvarstyti, tyčia buvo nepasiekiamas, kad ji neturėtų progos atsitraukti. Neketino duoti jai antros galimybės atsisakyti, kaip prieš savaitę. Jiems reikėjo išspręsti šį reikalą kartą ir visiems laikams.

Būdamas Kalifornijoje, jis daug galvojo apie Medės Vestmor problemą ir ją išsprendė. Pati Medė nebuvo tokia didelė problema kaip aplinkybės.

Ji užklupo jį jautrų. Avarija padarė didesnę žalą jo pasitikėjimui savimi, nei jis norėjo pripažinti. Iš pradžių Rėjus niekada neplanavo praleisti su ja tiek daug laiko, bet tie vakarai buvo kaip narkotikas. Kotedžas, jo jaukus ir patogus apstatymas, žolelių ir prieskonių aromatas ir chaotiškas, bet svetingas Medės sukurtas stilius jį ramino, o trapus ir jautrus merginos kūnelis ir miela nepretenzinga draugija padėjo vėl pasijusti savimi.

Atsivežęs ją į Londoną, galės šį savo gyvenimo epizodą pamiršti visiems laikams. Jo vieta čia, pačioje klestinčio metropolio širdyje. Bet ne Medės vieta. Kai tik sudegins paskutinius juos siejančios seksualinės chemijos likučius, abu bus pasiruošę eiti savo keliais be jokių apgailestavimų.