Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Durininkas pranešė apie Medės atvykimą, ir moteris atitraukė pirštus, o Rėjus stodamasis atsirėmė rankomis į stalą.

– Pagaliau tu čia.

Jo akys degė dėkingumu ir, jam žengus prie jos, mažytis pavydo smeigtukas ištirpo. Pagriebęs per liemenį, pabučiavo ją ilgu bučiniu.

– Tai Rūta Čelmsford, – pristatė moterį Rėjus, laikydamas ranką Medei ant liemens. – Sena mano draugė.

Moteris pakilo ir ištiesė ranką.

– Malonu susipažinti. – Ji tvirtai ir draugiškai paspaudė ranką, o dėl atviros šypsenos Medė pasijuto nesmagiai. – Rėjus jau dvidešimt minučių ūžia man apie tave ausis.

– Tikrai?

Moteris nusijuokė iš tiesmukiško Medės klausimo, o Rėjus atitraukė jai kėdę.

– Atrodai nuostabiai, – sušnibždėjo, jo aromatas švelniai paglostė jai sprandą. – Atsipalaiduok.

Ji atsisėdo ir stengėsi taip ir padaryti.

– Taip, tikrai, – atlaidžiai tarė Rūta. – Rėjus mano, kad turi kai ką, ko aš noriu, – pridūrė.

– Štai vienas jų, – tarė Rėjus. Ir tada, prieš Medei spėjant jį sulaikyti, nuplėšė šilkinį šalį, kurio ji buvo apsivyniojusi liemenį, norėdama pabrėžti suknelę, ir ištiesė jį Rūtai. – Ką manai?

Rūta laikė šalį už kraštų, tarsi tai būtų aukso gija.

– Nepaprasta. – Nuleidusi šalį ant kelių įsižiūrėjo į Medę. – Pati tai padarei?

– Taip. Aš... tai man kaip hobis, – atsakė šiek tiek susigėdusi.

– Kiek jų turi?

– Nesu tikra. – Sutrikusi ji pažvelgė į Rėjų. Bet jis tik pamerkė akį, dar labiau ją suklaidindamas. – Kodėl klausiate?

Moteris nusijuokė.

– Nes esu pagrindinė Demontforto parduotuvės Pikadilyje vadybininkė. Ieškome naujo šilko dizainerio pavasario kolekcijai. Ir, atrodo, kad jį radau.

– Turite omenyje?.. – Medė žioptelėjo. Ar ši moteris ką tik pavadino ją dizainere? – Demontforto? Rimtai?

Išskirtinė Londono universalinė parduotuvė visą amžių buvo įsitvirtinusi Vest Ende. Bet per pastaruosius trisdešimt metų ji tapo ir madų pasaulio lydere bei buvo žinoma kaip tramplinas drąsiems, jauniems britiško dizaino talentams. Ji pati nužiūrinėjo jos vitrinas kelis kartus, kai lankėsi Londone, grožėdamasi parduotuvės elegancija ir stilingumu bei kolekcijų naujoviškumu. Bet niekada negalėjo sau leisti įsigyti jos prekių.

– Deja, dabar mums labai svarbus laikas, – tarė Rūta, akivaizdžiai nekreipdama dėmesio į šoko ištiktą Medę. – Penkioliktą dieną mes rengiame pavasario kolekcijos pristatymą su labdaringomis iškilmėmis Savoy salėje, taigi man reikia pamatyti, ką dar turi, ir atrinkti tuos darbus, kuriuos galėtume panaudoti.

– Kiek jų atsivežei su savimi? – švelniai paklausė Rėjus, paimdamas jos ranką ir pabudindamas iš sąstingio.

– Maždaug... – Ji stabtelėjo, stengėsi galvoti, nors sukosi galva ir šokinėjo širdis, – ...maždaug dešimt, galbūt...

– Dešimt – gera pradžia. Bet mums reikės daugiau. Laimei, Soho rajone turime dirbtuves, kuriomis galėsi naudotis. Mes galime parūpinti...

Medės širdies plakimas ėmė ją kurtinti, o moters balsas nutolo. Į užplūstančius klausimus atsakinėjo automatiškai, stengdamasi nepamiršti kvėpuoti, – juk dabar vyksta tai, apie ką ji niekada nė nesvajojo, apie ką net bijojo svajoti.

Ji galėtų pragyventi iš savo šilko tapybos? Ji dievino ją. Visada. Bet jai niekada nebuvo net atėję į galvą, kad tie darbai galėtų būti pakankamai geri parduoti. Ir ne tik pragyventi. Iš Rūtos pokalbio nuotrupų ji suprasto, kad moteris iš tikrųjų mano, jog juos bus galima parduoti už tikrai labai padorią sumą.

– Rūta, duok jai minutę, ji kol kas niekam neįsipareigoja, – užtikrintas, tvirtas Rėjaus balsas išsklaidė baimės ir susijaudinimo rūką. – Pasirūpinsime, kad kiti šilko darbai būtų atsiųsti rytoj iš ryto. Tada jūs paruošite sutartį, mano teisininkas ją peržiūrės, ir, kai Medė bus gavusi progą visa tai suvirškinti, – Rėjus ant stalo suspaudė jos ranką, – galėsi vėl su ja pasikalbėti ir užtvirtinti detales.

Rūta apstulbusi nusijuokė.

– Nagi, Rėjau, kalbi kaip koks riteris. – Ji atsistojo. – Medė yra dar ypatingesnė, nei įsivaizdavau. – Rėjaus delnas įsitempė ir jis atitraukė ranką, kai Rūta atsiprašė ir išėjo.

– Negaliu patikėti. Demontfortas? Tai tarsi sapnas, – tarė Medė alsuodama iš susijaudinimo.

Rėjus gargždžiai sukikeno, įtampa dingo.

– Tu to nusipelnei. Turi retą talentą. – Sėsdamasis jis paėmė valgiaraštį. – Taigi, kodėl mums neužsisakius vakarienės ir butelio šampano, tada susistabdysime taksi, grįšime namo ir visą likusį vakarą švęsime karštai ir aistringai mylėdamiesi?

Rėjus dviprasmiškai pakėlė antakius, Medė sukikeno, jautėsi naivi, nerūpestinga ir tokia įsimylėjusi, kad, atrodė, sprogs.

Iš kur jis galėjo žinoti, kad ji to nori, jeigu net pati to nežinojo? Ir kaip jis būtų galėjęs rasti tam laiko ir įdėti pastangų, kad visa tai suorganizuotų, jeigu nebūtų taip pat jos bent šiek tiek įsimylėjęs?

Rėjus klausėsi gilaus Medės alsavimo, kai išvargusi gulėjo jo glėbyje po aistringo šventimo, jo kūnas vis dar gaũdė nuo mylėjimosi, bet jis neįstengė atsipalaiduoti. Rūtos žodžiai vis sukosi jo galvoje tarsi užstrigusi plokštelė.

Medė yra dar ypatingesnė, nei įsivaizdavau.

Rūta visada buvo itin įžvalgi. Kai jis buvo akiplėšiškai jaunas dvidešimt penkerių metų verslininkas, tai buvo vienas labiausiai jį žavėjusių dalykų. Ji buvo pakankamai įžvalgi, kad suprastų, jog jų trumpas, bet aistringas romanas neturi ateities, nereikėjo jai to net sakyti, – ir dėl to ji buvo viena iš nedaugelio moterų, su kuriomis jis išliko draugais. Bet dėl žinojimo, kad ji pažįsta jį geriau nei dauguma, ta pastaba trikdė dar labiau.

Medė nebuvo ypatinga. Jis negalėjo leisti, kad ji tokia būtų. Kad ir kuo Zakas, o dabar ir Rūta, tikėjo. Bet, nors ji tokia ir nebuvo, ji tikrai buvo kitokia nei visos.

Kada gi jis sutrumpino savo verslo kelionę, nes buvo pasiilgęs moters taip stipriai, kad negalėjo būti be jos? Ir kada jam buvo taip sunku moterį paleisti?

Rėjus iš tikrųjų nerimavo, kai pakvietė Medę vakarienės Greistone. Restoranas buvo viena populiariausių vietų Londone, dažnai lankoma sostinės verslo ir pramogų pasaulių atstovų, ir jis jaudinosi, kad Medė jausis ne savo vietoje ir nepatogiai. Bet, kai ji įėjo, vilkėdama tą mėlyną suknelę, prigludusią prie žaviųjų jos iškilimų, jam išdžiūvo burna, ir jis pats pasijuto nepatogiai. Nes aistra išsinešti ją ir praryti keliais greitais godžiais kąsniais buvo stipresnė nei kada nors.

Kodėl ji čia jautėsi kaip namuose, visai taip pat, kaip ir tame mažyčiame kotedže šalia uolų tako? Ir kada ji atsibos jam? Nes jie buvo kartu jau mėnesį. O tai buvo Rėjaus rekordas.

Susitikimą su Rūta jis planavo dėl vienintelės priežasties. Jeigu Rūtai patiks Medės darbai, jis visai nebesijaus kaltas dėl jų romano. Medė padėjo susigrąžinti jo sutryptą ego ir atrodė mažiausiai teisinga jai už tai atsidėkoti.

Bet išėjo atvirkščiai. Rėjus virpėjo dėl Medės išraiškos, kai Rūta kalbėjo apie Demonforto pristatymą, nuo jos aistringo plepėjimo apie jos būsimos karjeros perspektyvas važiuojant taksi namo, ką jau kalbėti apie svaiginantį entuziazmą, su kuriuo ji mylėjosi. Medė žiūrėjo į Rėjų taip, tarsi jis būtų jai davęs kai ką brangaus ir troško, kad jo motyvai būtų buvę tokie tyri, kaip ji tikėjo.

Medė krustelėjo šalia per miegus, – taip mielai, seksualiai ir pasitikinčiai, kad jis giliai atsiduso.