Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Jis tikrai buvo atidus, žaismingas ir žavingas, ir juokingai besididžiuojantis jos sėkme. O pastebėjusi menkiausią įtampą jo balse, saugančius žvilgsnius, metamus jos pusėn, kai galvodavo, kad ji nemato, Medė neleido sau sukti dėl to galvos.

Kad ir kas šįvakar nutiks, ji bent jau žinos, ką Rėjus jai jaučia. Ar tai, kas juos sieja, yra tikra, ar įsivaizduojama. Ir ar jie turi bent kokią nors viltį kurti gyvenimą drauge.

Jie kartu judėjo pagal orkestro muzikos melodiją ir staiga Medę apstulbino šios akimirkos prasmė. Ji buvo bailė ir dar kvaila bailė, kad leido apgailėtinam jos tėvų santuokos teatrui susilaikyti nuo kovos dėl to, kas svarbu. Ji atsitraukė ir leido vesti Rėjui, kuris apie meilę išmanė dar mažiau nei ji.

Jis suspaudė jos liemenį, o viltis ir ryžtas pakylėjo Medės širdį kone iki dausų.

Šis vakaras nebūtinai bus pabaiga. Tai gali būti nuostabi nauja pradžia.

– Tu tikra? Vonios kambarys yra ir kambaryje, – susiraukęs tarė Rėjus.

– Man tik reikia kelių minučių atsigaivinti, – tarė Medė, mėgaudamasi jo sutrikimu galbūt labiau nei derėtų.

– Gerai. Bet paskubėk. Jaučiuosi taip, tarsi jau būčiau laukęs kelis mėnesius.

Pasikėlusi dizainerio siūtos suknelės kraštus Medė nuskubėjo į moterų tualetą prabangaus viešbučio vestibiulyje. Iš tikrųjų ji galėjo palaukti, kol grįš į kambarį. Bet jai reikėjo dar kelių akimirkų, kad savo galvoje pakartotų, ką ketina pasakyti Rėjui ir kaip ji tai pasakys.

Nuskubėjo į išpuoštą kabiną, nekreipdama dėmesio į laibą it nendrė moterį šalia kriauklės, kuri buvo viena iš pasirodymo manekenių, ir suprato, kad daugiau nebesinervina. Ji jaudinasi.

Šįvakar Rėjus buvo toks mielas, toks palaikantis ir toks patrauklus, o tas atstumas, atsargumas, kuriuos ji pastebėjo kelias pastarąsias savaites, buvo kone pranykę.

Įėjusi į kabiną ji nuleido klozeto dangtį ir atsisėdo kelioms akimirkos susikaupti. Kad ir kokia susijaudinusi buvo, jai reikėjo nusiraminti, prieš lipant su Rėjumi į viršų. Šio vakaro įvykiai buvo gniaužiantys kvapą. Ji norėjo atrodyti visiškai aiškaus proto, kai pasakys jam, kad jį myli. Vapėjimas būtų prastas pagalbininkas.

Stengdamasi nuraminti savo širdies plakimą iki priimtino greičio, išgirdo moters sijoną, šnarantį ant prabangaus kilimo, – įėjo dar kažkas.

– Marta, atrodai nuostabiai, – aristokratišku tonu tarė atėjusioji moteris. – Kaip tau pavyksta išlikti tokiai lieknai?

– Badavimas, mieloji, – atsakė manekenė, kurią Medė pastebėjo prie kriauklės. Jos pašnekovė nusijuokė.

Medė atsistojo, pasiruošusi išeiti iš kabinos.

– Ten mačiau tavo seną kavalierių Rajeną Kingą, – burbtelėjo snobiškoji moteris. – Joks vyras neturi teisės taip gerai atrodyti su smokingu.

Medės ranka sustojo prie užrakto. Ją sutrikdė tai, kad supermodelis buvo dar viena Rėjaus pergalė.

– Ką galvojai, jį paleisdama? – pridūrė moteris. – Jis vis dar atrodo skaniai, net ir taip nelemtai šlubčiodamas.

– Išvaizda gali būti apgaulinga, brangioji, – sausai atsakė Marta.

Snobiškoji moteris sukikeno.

– Ką tai reiškia? – paklausė ji, aiškiai susidomėjusi.

Stojo trumpa pauzė. Medė vėl atsisėdo, susierzinimas užgniaužė gerklę. Argi Rėjus pakankamai neprisikankino ir be šitų moterų, apkalbinėjančių jį, tarsi jis būtų tik aistrų objektas?

– Jis impotentas, brangioji. Jam nestovi .

Medė aiktelėjo dėl šio Martos teiginio, jos nustebimą nustelbė dar garsesnis Martos pašnekovės aiktelėjimas.

– Juokauji? Bet juk jis buvo vienas geidžiamiausių eržilų Londone.

– Žinau, tai sukrečia, – atsakė Marta, nors visai neatrodė, kad ji sukrėsta.

– Tai taip ironiška, kad beveik juokinga, – tęsė snobiškoji moteris, pasipiktinusi ir pralinksminta šio sultingos pikantiškos paskalos.

Medei suspaudė skrandį, pyktis dusinte dusino.

Kaip šios moterys drįsta tyčiotis iš Rėjaus nelaimės? Ir jos visiškai klydo dėl jo pajėgumų lovoje. Jeigu kurį laiką po avarijos jis ir buvo nepajėgus, dabar tikrai toks nėra. Ji gali tai paliudyti.

Bet, užuot išlėkusi iš kabinos ir jas pataisiusi, Medė pasijuto prirakinta prie sėdynės, sumaištis ir menkavertiškumas nuslopino įniršį.

Iš dalies ji visada spėliojo, kodėl Rėjus negali jai atsispirti. Kodėl siekė jos. Kodėl jis, vyras, galintis turėti bet kurią moterį, troško jos.

Per kelias savaites nuo jų pažinties visas šis kvailas nerimas išblėso. Jų seksualinis gyvenimas buvo nuostabus. Visas jo dėmesys, visas jo užsidegimas ir entuziazmas lovoje pakėlė jos pasitikėjimą savimi ne vien dėl seksualinių galimybių, bet ir daugybėje kitų gyvenimo sričių.

Tačiau kas, jeigu visa tai buvo grynas melas? Kas, jeigu visą tą laiką būtent jos nepatyrimas labiausiai jį ir jaudino? Ar ji buvo jo mažoji Panelė Tvarkytoja lovoje, to nė nesuprasdama?

Dėl spengimo ausyse buvo nebeįmanoma girdėti likusio Martos ir jos pašnekovės pokalbio. Supratusi, kad liko viena, Medė pasijuto taip, tarsi visą amžinybę būtų prilipusi prie klozeto.

Prisivertusi palikti saugią užuovėją, ji nusiplovė rankas, iš veidrodžio žvelgė išbalęs veidas; visas malonus jaudulys, visas entuziastiškas pasitikėjimas per kelias minutes nutekėjo kartu su čiaupo vandeniu.

Penkioliktą kartą žvilgtelėjęs į rankinį laikrodį, Rėjus tyliai nusikeikė.

Ką ji ten veikia? Atkimšinėja visus klozetus? Ji ten jau ilgiau nei dvidešimt minučių. Ir ne vien dėl to. Jis kaip įmanydamas stengėsi nesusidurti su Marta, kuri būtų galutinai sugadinusi jam nuotaiką.

Susikišęs rankas į kišenes, jis atsirėmė į vestibiulio sieną ir stengėsi nespoksoti į moterų tualeto duris. Žiūrėdamas į kitus vestibiulyje besimalančius svečius, stengėsi nuryti savo neviltį, kaktoje įsirėžė gili raukšlė.

Kas, po velnių, atsitiko atsargiam jo planui atsitraukti, pamažu paleisti Medę? Dvi pastarąsias savaites jis darė viską, ką reikėjo, net jeigu tai jį beveik žudė, bet dabar geidė jos dar labiau nei kada nors.

Pasirūpino, kad jie valgytų centre kiekvieną jos Londone praleistą vakarą, buvo pasiryžęs išvengti intymumo, kuriuo dalijosi Kornvalyje.

Keletą kartų ji pasisiūlė pagaminti jam mansardoje, bet jis atmetė šį pasiūlymą, pasiryžęs nepasiduoti potraukiui pasilikti ją tik sau. Jeigu jie vėl pradės gyventi tik vienas kitu, jis pražus.

Bet kaskart, kai atremdavo jos siūlymą, jos balse girdėdavo sąmyšį, matydavo skausmą akyse, ir tai jį nuginkluodavo.

Netrukus vakarieniavimas mieste tapo nepakeliama našta. Išskirtinių Londono vakarinių vietelių triukšmas ir spindesys nebežavėjo kaip anksčiau. O jos draugija tik dar aiškiau parodė, koks lėkštas ir beprasmis buvo jo senasis gyvenimas. Jis ilgėjosi ne tik Medės. Jis ilgėjosi tylių, ramių jų vakarų kartu kotedže.

Bet vis tiek laikėsi įsikibęs savo ginklų, atsisakydamas pasiduoti silpnumui.

Šį vakarą jis planavo būti mandagiai palaikantis, bet ne per daug, kad jai nesusidarytų klaidingas įspūdis. Bet kai per pasirodymą ji sugriebė jo ranką, visu kūnu virpėdama iš jaudulio, jo globėjiški instinktai nugalėjo. Ir, kai ji žengė ant podiumo nusilenkti, jos veidas švytėjo nuo nenusakomo malonumo, jos gundanti, geidulinga figūra su ta eismą stabdančia suknele privertė jį kaisti iš aistros; jis negalėjo sulaikyti džiugesio ar pasididžiavimo nė akimirkai.

Kai ji žengė į jo glėbį šokių aikštelėje ir siūbavo pagal senamadišką valsą, pajuto, kad laiko ją kiek per stipriai. Jausdamas Medės galvos svorį ant savo peties, nuo jos užburiančio kvapo Rėjus įsitikino, kad galėtų šokti net ir čečiotką, jei tik ji to panorėtų.