Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

– Rėjau, prašau. – Ji sugniaužė kumštį. – Nedaryk to. Neprivalai.

– Taip, privalau. Po trijų savaičių mama padaugino migdomųjų. Bet ji jau ir taip buvo tarsi mirusi. Ji paliko man raštelį. Žinai, kas jame buvo parašyta?

Medė suvirpėjo nuo kartėlio jo balse, skruostais riedėjo ašaros.

– Kas?

–  Atleisk. Tai buvo viskas. Atleisk. Tarsi tai galėtų atlyginti tai, kad mane paliko.

– Prašau, Rėjau. Nenorėjau tau priminti viso...

– Pasakoju tai nenorėdamas priversti tave pasijusti blogai. Pasakoju, kad kai ką suprastum. Jie buvo savanaudžiai. Žinoma, jie mane mylėjo. Bet jiems visada buvo svarbiausi jie patys. Ir aš taip pat pasielgiau su tavimi. – Rėjus pažvelgė į ją, ir švelnumas, kurį ji pamatė, akimirkai, regis, sustabdė širdį. – Ir man prireikė amžinybės, kad tai suprasčiau.

– Tai netiesa. Darei tai, ką turėjai, kad apsisaugotum. Buvai tik mažas berniukas.

– Bet dabar aš nebe mažas berniukas. Ir jau seniai toks nebesu. – Rėjus uždėjo rankas jai ant klubų. – Tiesa ta, kad juos taip praradęs, įgijau patogų pasiteisinimą gauti viską, ko įsigeidęs, nerizikuodamas atsilyginti. – Jis priglaudė galvą prie Medės ir atsiduso. – Nori žinoti, kas tikrai ironiška?

Ji mirktelėjo, vis dar sutrikusi, bet ir keistai pradžiuginta. Jis atsivėrė. Ji niekada nematė Rėjaus tokio atviro, net nemanė, kad tai įmanoma.

– Taip, noriu, – švelniai tarė ji.

– Tai, kad vis išsisukdavau. Nes iš kiekvienų santykių išeidavau sveikas bei gyvas ir visada galvodavau, kad galėsiu pasirinkti, kas man rūpės, o kas ne. Bet tada pasirodei tu, ir staiga aš nebeturėjau pasirinkimo.

Ar jo akyse atsispindi dėkingumas, ar kai kas daugiau?

– Norėjau būti su tavimi visą sumautą laiką. Ir tu buvai teisi: norėjau, kad tai būtų tik seksas ir nieko daugiau. – Jis liūdnai nusišypsojo. – Bet nebuvo taip jau paprasta. Ar ne?

– Ne man, – sumurmėjo Medė.

– Vienintelis skirtumas, kad tu turėjai drąsos tai pripažinti. O aš ne.

Jis plačiai nusišypsojo, Medės kūnas nubudo tarsi iš gilaus miego, širdis sušilo. Jis stabtelėjo ir giliai įkvėpė.

– Tikrai myliu tave, Mede. Tiesą sakant, manau, kad mylėjau tave jau kelias savaites. Bet per daug bijojau tai pasakyti. Net ir sau.

– Ak, – sušnibždėjo ji, glausdama pirštus sau prie lūpų, akyse sužvilgo ašaros. – Ar tikrai taip galvoji? – paklausė ir iškart pasijuto kaip idiotė.

Ką ji daro? Gadina didžiąją romantišką sceną?

Bet jis neatrodė įsižeidęs ar nustebęs, tik dar plačiau nusišypsojo.

– Myliu, jeigu tu myli.

Ji pasistiebė ant pirštų galiukų ir rankomis apsivijo jo kaklą.

– Juk žinai, kad myliu.

Rėjus sukikeno, laikė ją glėbyje, o ji laimės ašaromis drėkino jo marškinių apykaklę.

– Atsivežiau butelį Chablis tikėdamasis, kad įtikinsiu tave suteikti man dar vieną šansą, – sumurmėjo jis. – Ką manai, jeigu jį atidaryčiau?

Medė sukikeno.

– Nebent jei prižadi išgerti jį nuogas.

Rėjus nusijuokė, tada stipriai ją suspaudė ir pakėlė nuo žemės.

Džiugus jos juokas sumišo su kimiu Rėjaus kikenimu, kai jis suko ją ratu, tada prarado pusiausvyrą, ir jie abu nuvirto ant sofos.

Paskutiniai jų juoko garsai nutilo, kai jis nubraukė jai plaukus ir delnais suėmė jos veidą.– Gersiu, jei tu gersi.

– Na, tada gerai, – sušnibždėjo Medė, dėdamasi nepatenkinta. – Jeigu reikalauji.

Ir, jos begaliniam džiaugsmui, jis pareikalavo.

Epilogas

– Mede, ar tu laiminga?

– Argi nematyti, Kelai? – Medė šyptelėjo susirūpinusiam broliui, kai jis sukosi su ja šokių aikštelėje. – Aš ne šiaip laiminga. Aš pasakiškai, neapsakomai ir neįtikėtinai laiminga.

Ar bent jau bus tokia, kai sukaups drąsą pranešti Rėjui naujieną, kurią saugojo nuo šio ryto.

Kai brolis suko ją šokdindamas po bugienių ir amalų puokštėmis, žvakės ir deglai apšvietė įspūdingą Trevanų dvaro šokių salę, ir Medė nužvelgė būrį draugų, kuriuos jie su Rėjumi šią popietę pakvietė stebėti jų santuokos įžadų. Širdis, regis, jau nežinia kelintą kartą šoktelėjo iš laimės, kai pastebėjo savo vyrą, su kuriuo susituokė prieš dvi valandas, stovintį prie šokių aikštelės, įsigilinusį į pokalbį su vyriausiuoju pabroliu Filu ir draugu Zaku, kuris su šeima prieš dieną atskrido iš Kalifornijos.

Rėjus atrodė kaip žavingas pagonių princas – išdrikusios auksinės garbanos lietė apykaklę, šilkinis kaklaraištis, kurį ryšėjo per ceremoniją, dabar buvo įgrūstas į užpakalinę kostiuminių kelnių kišenę, o viršutinės marškinių sagos prasegtos ir atidengė garbanotus krūtinės plaukelius.

Medė susijaudino, kai įsivaizdavo, kaip po kelių valandų matys jį nuogutėlį.

– Jis beveik tavęs vertas, – jai į ausį sukuždėjo brolis. – Taigi turbūt teks susitaikyti, kad mano protingąją mažąją sesutę jis pavertė romantike žibančiomis akimis.

Medė atitraukė žvilgsnį nuo Rėjaus ir pamatė, kaip Kelas veria ją tuo neperprantamu žvilgsniu, kuris visada jai primindavo, kodėl brolis yra vienas geriausių šalies advokatų.

Ji nuraudo.

– Tu tikrai laiminga, ar ne? – paklausė su jam būdingu sarkazmu.

Medė nusiminė. Kaip ji ir Kelas galėjo augdami ir matydami tas pačias nelaimes užaugti tokie skirtingi?

Taip, kadaise dėl meilės ji buvo tokia pat įtari, kaip ir Kelas.

Bet visada norėjo sukurti stabilius, saugius santykius, kurie galiausiai padėtų pamiršti vaikystės skriaudas. O tai, ką rado su Rėjumi, buvo daug daugiau, nei ta saugi partnerystė, kurios kadaise troško.

Tai, ką jie turėjo, buvo nuostabus ir neįtikėtinas stebuklas. Po kartu praleistų metų jų bendras gyvenimas vis dar buvo jaudinanti kelionė, kupina aistros ir jaudulio, ramybės ir draugystės.

Paskirstę savo laiką tarp Londono ir Kornvalio bei pavertę tamsius ir tuščius Trevanų dvaro kambarius į jaukius namus, kokie jie visada turėjo būti, jie pasiėmė tai, kas geriausia, iš abiejų pasaulių, – ne tik didelio miesto energiją, bet ir ramų mažo miestelio ritmą. O dažnai, kai trokšdavo nuo visko pabėgti, išsijungdavo mobiliuosius ir užsirakindavo kotedže šalia uolų tako.

Šilko dizainerės darbas iš dievinamo pomėgio virto klestinčiu verslu taip greitai, kad Medė vis dar nelietė kojomis žemės. Rėjus buvo šalia jos visą laiką, teikė paramą ir patarė bei skatino arba net prablaškydavo, kai reikėdavo. Medė plačiai nusišypsojo. Rytą prieš paskutinį jos pasirodymą Rėjus įviliojo ją į aistros sūkurį, kad atpalaiduotų įtemptus jos nervus.

Muzikai sulėtėjus ir nutilus, ji uždėjo ranką ant pilvo. Šįvakar jie su Rėjumi žengs į naują etapą, kuris atneš dar daugiau jaudinančių pokyčių. Tačiau, kad ir kokia apstulbusi buvo šį rytą, žinojo, kad šiuos pokyčius jie pasitiks drauge.

– Taip, aš tikrai laiminga, Kelai.

Norėčiau, kad ir tu toks būtum, – pagalvojo, bet garsiai nepasakė, nes pažinojo Kelą ir suprato, kad sentimentai jam sukeltų pasibaisėjimą. Atiduotų viską, kad jos gražus, reiklus ir be galo ciniškas brolis galėtų surasti meilę ar bent jau atsivertų tokiai galimybei. Bet Kelas įlindo į kietą kiautą, kurio, Medė numanė, niekas niekada neįveiks.

– Ačiū, kad šiandien palydėjai mane prie altoriaus, – padėkojo ji nuoširdžiai. – Žinau, kad nelabai mėgsti pasakiškų vestuvių.

Širdis daužėsi, užplūdo nekantrumas ir laukimas. Jai reikėjo susirasti Rėjų ir praneši jam naujienas, jau ir taip ilgai laukė. Bet, kai pasisuko eiti, Kelas ją sulaikė.