Хайди Райс - Seksualus nepažįstamasis

Jo nekantrumas nusivesti ją į viršų, nurengti ir paimti pačiu primityviausiu būdu, patvirtino tai, ką jis jau žinojo ir žūtbūtinai stengėsi neigti ištisas savaites. Kad jis ne tik norėjo Medės. Jam reikėjo tos moters. Jis priklausė nuo jos. Taip, kaip buvo sau pažadėjęs niekada nuo nieko daugiau nepriklausyti.

Sunerimęs atsirėmė į medžiu dekoruotą sieną, pažvelgė atgal į vis dar nejudančias moterų tualeto duris ir pasijuto taip, tarsi svyruotų ant bedugnės krašto.

Šaltos juodos bedugnės prarajos, į kurią jis kartą įkrito, ir į kurią sau prisiekė daugiau nebeįkristi.

– Iš kur atsirado visi tie žmonės? – burbtelėjo Rėjus, grabaliodamas raktų kortelę, viena ranka įsikibęs Medės. – Ir kodėl jie visi turėjo važiuoti mūsų liftu? – Pagaliau užsidegė žalia šviesa, ir jis įvedė ją į liukso kambarį. – Turėjome stoti kiekviename aukšte.

Atsuko ją, prirėmė prie uždarytų durų, ir pajuto, kaip Medė pritariamai virpa.

– Primink man niekada nebeužsakinėti kambario paskutiniame aukšte, – pajuokavo įsitempęs.

Jos akys buvo didelės ir kupinos baimės, veidas pabalęs, išėjusi iš tualeto Medė neištarė beveik nė žodžio. Nors jis ir nesuteikė jai tam progos, per greitai įsitraukė ją į liftą.

Įsirėmęs rankomis į duris jis prigludo jai prie kaklo, nuo erotiško aromato, nuo jos virpėjimo jo penis kaipmat sukietėjo.

– Tai buvo ilgiausias vakaras per visą mano gyvenimą, – sumurmėjo, plonytis jo savikontrolės pavadėlis, regis, tuoj nutrūks.

Jis pabučiavo jos raktikaulio duobutę, apnuogintą ant pečių nuleistos vakarinės suknelės, lengvai perbraukė delnais satinu pridengtus iškilumus ir sugriebė suknelės kraštą. Ieškančiais pirštais braukdamas per šilkinę odą jos šlaunimis, sudejavo.

Medė pašoko, kai Rėjus prispaudė delną prie šilkinių jos kelnaičių, ir susirietė, kai jis paniro į aksominį karštį.

– Prašau, Rėjau, liaukis. – Medė atsitraukė, delnais įsirėmė jam į krūtinę.

Iš pradžių neišgirdo, ką ji sako, ausyse dunksėjo širdies dūžiai, skaudus susijaudinimas pulsavo įsirėžęs į užtrauktuką. Jis turėjo būti giliai joje, Medė turėjo ant jo užsėsti, nuvesti juos abu iki palaimos ir nuraminti pašėlusį jo pulsą.

Rėjus atsitraukė, norėdamas išlaisvinti savo išdavikišką susijaudinimą.

– Rėjau, ne. – Ji pagriebė jo riešą, sulaikydama ranką ant užtrauktuko. – Mums reikia pasikalbėti.

Jis pakėlė galvą, šį kartą išgirdo žodžius, bet jų nesuprato.

– Vėliau.

Bet kai pasilenkė jos pabučiuoti, Medė išsisuko, priversdama jį atsitraukti.

– Ne, dabar. – Jos akys buvo tamsios nuo susijaudinimo, bet spindėjo gailesčiu. – Mums reikia pasikalbėti dabar.

Po velnių, ji rimtai.

– Kas tokio svarbaus, kad turime apie tai kalbėtis kaip tik šią sekundę? – paklausė jis tvardydamasis, kad nepratrūktų. Tai nebuvo lengva su Everesto dydžio erekcija kelnėse ir panika, smaigstančia jo stuburą.

Medė suvirpėjo, smaragdinės akys išsiplėtė.

Jis žengė atgal, stengdamasis numalšinti geidulį ir susierzinimą.

– Noriu pasimylėti su tavimi, Mede, – tarė žemu balsu. – Ir gana akivaizdu, kad tu taip pat nori su manimi mylėtis. Tai kas čia vyksta?

Ji užsimerkė, tyliai atsiduso. Rėjų pervėrė bloga nuojauta.

– Bet juk tu nesimylėtum, ar ne? – paklausė ji griežtai, bet kartu ir baugščiai. – Tu tik užsiimtum seksu.

– Ką tai reiškia?

Medė atsimerkė, o jis įsitempė, jos akyse pamatęs skausmą ir kaltinimus.

– Žinau, ką tu išgyvenai, – tarė ji. – Po savo avarijos. Kad kurį laiką buvai nepajėgus seksualiai.

Iš pradžių užplūdo siaubas, paskui – pasipiktinimas.

– Ką? – sukrenkštė Rėjus.

Ji atsitiesė, pakėlė pečius, tarsi kauptų drąsą.

– Aš tau visai nerūpėjau, ar ne? Visa tai buvo tik dėl sekso.

Jis girdėjo jos balse liūdesį, akyse matė skaudų pažeidžiamumą, ir gąsdinanti praraja jam po kojomis praplatėjo iki milžiniškos bedugnės.

Medė matė, kaip jis atsitraukia, kaip jo veidas tapo bejausmis nuo šoko, prieš užsitrenkiant langinėms.

– Ką turėčiau į tai atsakyti? – paklausė Rėjus kimiai.

– Kad aš tau tikrai rūpiu, – tarė ji išvargusi, paskutinis užsilikusios vilties blyksnis jau buvo išblėsęs. Ji jam tikriausiai rūpėjo. Bet to niekada neužteks. Jeigu jai teks maldauti, kad jis tai pripažintų.

– Dėl Dievo meilės, Mede, liaukis elgtis melodramatiškai. Aišku, kad tu man rūpi. Patikėk, seksas nebūtų toks geras, jeigu nerūpėtum.

Ji nenatūraliai nusijuokė. Kaip galėjo būti tokia akla? Tokia kvaila? Ar ji nieko nepasimokė vaikystėje stebėdama mamos vargus? Besižemindama, kad ką nors gautų iš tėvo, tai, ko jis niekada negalėjo jai duoti?

– Tu nesupranti, ar ne? – sumurmėjo Medė, negalėdama patikėti savo pačios kvailumu. Įsiutusi sumirksėjo, stengdamasi neužleisti vietos nevilčiai.

Visą laiką, kol buvo Kornvalyje, jie nė karto net nebuvo kur nors išėję. Visa, ką jie darė, – tai mylėjosi beveik kiekvieną laisvą minutę. Per kelias pastarąsias savaites, nuo tada, kai suprato, kokie gilūs jos jausmai, ji apgaudinėjo save bandydama įtikėti, kad tie ilgi, tingūs, vilionių kupini vakarai buvo jų augančio intymumo, jų besiskleidžiančios meilės ženklas. Bet jie tokie nebuvo. Ne jam.

– Ko nesuprantu?

– Kad pamilau tave, Rėjau.

Jis paleido jos rankas, tarsi nudegęs.

– Tai beprotybė. Kodėl gi reikėjo tai daryti?

Nes maniau, kad tau manęs reikia. Taip pat, kaip man reikia tavęs.

Šie žodžiai degino Medei gerklę, bet nusprendė nutylėti. Kokia prasmė? Prisipažinusi jo akyse išvydo siaubo blykstelėjimą, ir visos viltys bei svajonės, kurias taip kvailai puoselėjo, pagaliau mirė.

– Man reikia eiti, – sušnibždėjo nelygiai kvėpuodama, plaučiai kone plyšo, stengdamiesi sulaikyti ašarų potvynį.

Rėjus pasinaudojo ja, bet ji pati leidosi išnaudojama. Ir dėl to turi prisiimti dalį kaltės.

Kai Medė pasisuko išeiti, jis suspaudė delne jos riešą.

– Tu nemyli manęs, Mede. Tau tik taip atrodo. Tu manęs net nepažįsti.

Ji ištraukė savo ranką.

– Pažįstu tave geriau nei manai. – Ji giliai įkvėpė. – Žinau, kad seksu naudojiesi kaip intymumo pakaitalu. Žinau, kad neleidi, jog prie tavęs priartėčiau. Ir žinau, kad geriau mane atstumsi nei pripažinsi, jog tau manęs reikia.

Virpančiomis kojomis Medė nuėjo prie durų.

– Aš neatstumiu tavęs! – sušuko jis. – Noriu, kad pasiliktum, po velnių.

Kvėpuok. Tu tai ištversi.

– Mede, grįžk. Ar girdėjai, ką pasakiau? Noriu, kad liktum.

Ji atidarė duris pasiryžusi neatsisukti.

– O aš noriu, kad mane mylėtum, – atsakė ji. – Bet žinau, kad negali.

Nors Rėjus piktai šaukė, bandydamas ją pasivyti, Medė pasikėlė sijoną ir pabėgo.

Dvidešimt trečias skyrius

Medė pamojo vietiniam taksi vairuotojui. Jautėsi tokia išsekusi, jog atrodė, kad tuoj ištirps kaulai.

Pamačiusi blausų švytėjimą, sklindantį pro vieną iš kotedžo langų, ji padėkojo likimui, kad pamiršo išjungti šviesą, kai taip skubėdama išvažiavo, regis, prieš šimtą metų, o iš tikrųjų – vos prieš porą savaičių.

Įeiti į tuščius namus dabar bus pakankamai sunku. Ji praleido naktį pas Kelą, jo laisvame kambaryje Hempstede, jausdama jo klausimų laviną apie tai, kas jai atsitiko, kodėl ji vilki tik pokylių suknelę ir neturi jokio bagažo. Dešimties valandų kelionė dviem skirtingais traukiniais, vilkint per ankštą suknelę, kurią paliko viena iš daugybės Kelo merginų, nuotaikos nė kiek nepakėlė.