Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Tas Pietų Afrikos ūkininkas tikrai nebuvo blogas vyrukas. Apie savo ketinimus bent jau kalbėjo aiškiai ir atvirai. Tiesmuką elgesį Anabela vertino labiau nei klastingus ir suktus triukus, kuriuos pasitelkdavo turtingi magnatai; pavyzdžiui, kaip vieno Amerikos milijardieriaus privačioje Karibų jūros saloje suorganizuota tariama fotosesija . Arba vedusio grafo Hailando pilyje surengtas pobūvis , kuris, kaip paaiškėjo, buvo skirtas dviem. Visi tie vyrai akivaizdžiai manė, kad Anabela, būdama netekėjusi ir atstovaujanti tokiai meniškai profesijai, yra lengvas grobis.

Veikiausiai tokios nuomonės paplitimui pagrindo davė prieš daugybę metų Patriko paskleisti melai.

Gal būtų buvę geriau, jeigu ji apskritai nebūtų išvykusi į Londoną studijuoti fotografijos. Po tėvo mirties Anabela metų metus, iki jai suėjo dvidešimt dveji, tarsi šmėkla tūnojo užsidariusi Vulfų dvare. Jeigu ten ir būtų likusi, dabar neturėtų taip sunkiai dėl savęs kovoti nesvetingame pasaulyje.

Tačiau apie tokią alternatyvą ji nenorėjo net galvoti. Anabela nudelbė akis į ant kelių gulintį fotoaparato dėklą. Tik fotografuodama – nesvarbu, ar fotografuojamieji būdavo triukšmingi ūžautojai po futbolo rungtynių, ar Afrikoje elnią persekiojantys medžiotojai – ji jausdavosi gyva. Darbas jai teikė ramybės. Netgi kur kas daugiau – pasitenkinimo. Džiaugsmo.

Ji nenorėjo atsisakyti fotografavimo. Ir neketino. Net jeigu ją persekiotų didžiausia priekabiautojų orda.

– Padėti prie židinio?

Anabela pakėlė akis ir, pamačiusi į kambarį įeinantį Stefaną, kurio per visą ant pečių ir rankų susikrautą fotografavimo įrangą net nematyti, sulaikė kvėpavimą.

– Taip, ačiū, – netvirtai stodamasi ant kojų padėkojo ji.

Stefanas tvarkingai sudėliojo poilsiui skirtame kampelyje fotoaparatus, skėčius, ryšulius su elementais ir apšvietimu, nešiojamąjį kompiuterį bei žvilgantį nešiojamąjį spausdintuvą. Visas kampas tarp balto židinio ir senovinės sofos liko užgriozdintas.

Tada atsisuko ir kilstelėjo savo tamsų antakį.

– Gal norite patikrinti, ar nieko nesulaužiau?

– Hm, – prikąsdama lūpą numykė Anabela. Paskui pažvelgė į įrangą ir nustebusi pakėlė akis į Stefaną. – Viską atnešėte? Vienu kartu?

– Taip juk daug patogiau, tiesa?

– Kaip jums tai, po galais, pavyko?

Stefanas gūžtelėjo pečiais.

– Gal visgi nesu toks nevėkšla, kaip apie mane galvojote.

– Niekada jūsų nelaikiau...

Jis pervėrė Anabelą tamsių akių žvilgsniu, ir ji neteko žado. Net pamiršo, ką norėjo pasakyti.

Juslingos Stefano lūpos padovanojo jai akinamą šypseną.

– Dabar eisiu pasirūpinti jūsų pikapu. Vakarienė valgomajame aštuntą. Beje, valgome čia be ceremonijų. – Jo akys, tyrinėjančios Anabelos garsaus gamintojo kostiumėlį, žybtelėjo. – Jeigu tik šitai jums suprantama.

Nelaukdamas atsakymo jis apsisuko ant nudėvėto juodos odos bato kulno. Anabelai prireikė kelių sekundžių, kad atgautų savitvardą.

– Žinau, ką reiškia be ceremonijų! – pasipiktinusi suriko ji, bet Stefanas jau buvo dingęs.

Žiūrėdama į užvertas duris Anabela iškvėpė. Tokio kaip Stefanas Kortezas jai dar niekada neteko sutikti. Už jo vyriško grožio ir dvišako liežuvio skleidžiamo žavesio slypėjo nuostabą kelianti fizinė jėga ir galia.

Jis atnešė visą jos įrangą. Vienu kartu.

Paprastai Anabelai – net padedamai Merės – prireikdavo keturių ar penkių kartų. O jis viską kuo lengviausiai atitempė ant nugaros ir tvarkingai sudėliojo kampe. Peržvelgusi įrangą Anabela įsitikino, kad ji nė neįbrėžta. Paskui atidarė dėklus su papildomais fotoaparatais – šie buvo kaip nauji. Stengdamasi nusiraminti Anabela giliai įkvėpė.

Taip, Stefanas ją traukė. Tačiau blogiausia buvo ne šitai. Tas vyras jai beveik... patiko. Ir būtent tai gąsdino visų labiausiai.

Anabela iškvėpė užlaikytą orą.

Darbas . Mintis apie darbą nuramino. Ji pažvelgė į laikrodį. Prieš akis buvo visa popietė, ir mergina ketino ją išnaudoti su kaupu.

Nė nepasivarginusi persirengti, Anabela stvėrė savo pagalbinį fotoaparatą ir įsidėjo jį į rankinę. Paskui nusileido laiptais žemyn ir išėjo pro pagrindines duris.

Praėjusi pro namą, kitoje kiemo pusėje pamatė arklidę balintomis sienomis. Nusprendė užmesti į ją akį. Ten buvo tik dvidešimt gardų, kiekviename – po aukštą, tvirtą žirgą. Arklidė atrodė tarsi praėjusios eros reliktas, Anabela pasijuto taip, lyg būtų nukeliavusi dviem šimtais metų atgal į karietų laikus. Užmerkusi akis, ji su pasimėgavimu įkvėpė šviežio šieno, arklių prakaito ir odos kvapo.

Porą kartų spragtelėjusi fotoaparatu, toliau leidosi tyrinėti rančos. Laukai aplink namą buvo neaprėpiami, atrodė nuostabiai. Anabela matė saulėje šuoliuojančius žirgus, girdėjo švelniame ore tingiai zvimbiančias bites. Santo Castillo šiluma buvo sodri ir miela, tarsi vaikystės vasara.

Eidama pro medžių giraitę už kiemo ji pamatė didžiulį, modernų pastatą plačiais langais. Dar viena arklidė? Anabela, pati iš savęs juokdamasi, papurtė galvą. Žinoma, juk čia arklidžių tiesiog privalo būti daugiau nei viena. Juk Kortezo žirgai garsūs visoje Europoje, vargu, ar visiems čia auginamiems arkliams pakaktų dvidešimties senovinių gardų.

Atvėrusi duris, Anabela žengė į vidų.

Modernioji arklidė buvo didžiulė, su daugybe gardų, kuriuose esančių žirgų Anabela nė nepajėgė suskaičiuoti. Netikėtai nuaidėjo juokas. Pažvelgusi už kampo, ji pamatė penkis jaunus – maždaug aštuoniolikos devyniolikos metų – arklininkus; visi buvo tamsiaplaukiai, liekni, vilkėjo marškinėlius ir džinsus. Jie dirbo: du kasė šieną, trys šukavo žirgus; tačiau net taip stropiai darbuodamiesi jie juokavo ir erzino vienas kitą. Veikiausiai toks kadaise buvo ir Stefanas.

Vienas vaikinų, pamatęs Anabelą, atsikrenkštė. Visi jie išsitiesė ir pagarbiai pasisveikino ispanų kalba.

– Buenas tardes, señorita.

– Necesita ayuda?

Ji papurtė galvą ir ispaniškai atsakė:

– Ketinu tik šiek tiek pafotografuoti, ar neprieštarausite?

Jie linktelėjo galvomis ir vėl stojo prie darbo. Nors Anabelos draugija juos trikdė, jie buvo taip išmuštruoti, kad vos kartą kitą drįso iš po tamsių blakstienų pakelti į ją nedrąsų žvilgsnį.

Mažesniuoju fotoaparatu, kurio objektyvas buvo pritaikytas portretinėms nuotraukoms, Anabela fotografavo besišypsančius arklininkus, baltą erdvią arklidę ir nuostabius žirgus.

– Gracias .

Išėjusi iš arklidės, ji panoro išbandyti saulės apšvietimą, todėl nukreipė objektyvą į auksinius laukus ir ryškiai žalius kalnus. Naudodamasi didžiausio skaitmeninio fotoaparato teleobjektyvu Anabela įamžino gracingai šuoliuojančius, galvomis linguojančius rudai dėmėtus žirgus.

Užsimiršusi ji fotografavo kelias valandas. Kai pagaliau atsipeikėjo, saulė jau artėjo prie vakarų horizonto. Šviesa buvo auksiška, prinokusio persiko spalvos.

Šluostydamasi nuo kaktos dulkes ir prakaitą Anabela pažvelgė į laikrodį. Pusė aštuonių. Ji skubiai peržvelgė skaitmeniniu fotoaparatu užfiksuotus vaizdus. Nors šie buvo verti dėmesio, kompozicija ne itin atskleidė vietos magiją. Trūko kažkokios svarbios detalės. Bet kokios?

Šitai ji išsiaiškins rytoj. Saulėlydis vis ryškėjo, auksinė šviesa po truputį leidosi. Anabela įsidėjo fotoaparatą į dėklą. Darbas buvo baigtas. Metas imtis tikrojo pasaulio problemų.

Kaip jai pavyks praleisti visą savaitę su Stefanu?

Ją gąsdino net šiandienos vakarienės perspektyva. Juk nebūsime vieni, – drąsino save Anabela. Argi Stefanas neminėjo, kad rančoje visi vakarieniauja drauge prie ilgo stalo valgomajame? Jai beliks sėdėti kaip galima toliau nuo jo, kalbėtis su linksmaisiais arklininkais ir apsimesti, kad jo tiesiog nemato.