Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Žinoma, tai bus vaikiška. Tačiau kito pasirinkimo ji neturėjo. Nes, kad ir kaip save įtikinėjo, jog keista jos kūno reakcija į Stefaną yra ypatinga, jog visi girdėti perspėjimai ją paprasčiausiai sutrikdė, protas nenorėjo tuo tikėti. Nuo šiol teks su juo elgtis šaltai ir mandagiai – apsigobus ledo sluoksniu ledkalnio viršūnėje.

Tačiau net šituo nesisekė patikėti.

Vien galvojant apie Stefaną, Anabelai per nugarą ritosi karščio bangos. Kodėl jos kūnas taip reaguoja? Kodėl?

Ji nuskubėjo hasjendos link. Eidama pro didelę modernią arklidę pastebėjo, kad vaikinų nebėra. Veikiausiai ji ateis paskutinė.

Užlėkusi laiptais į savo kambarį, Anabela nuskubėjo per tuščią koridorių į savo kambarį ir iš karto puolė į dušo kabiną. Per dvi minutes nusisausinusi plaukus, dar drėgnus susirišo į uodegą. Vargu ar tai galima buvo pavadinti geriausiu bandymu paslėpti randą, tačiau laiko daugiau niekam nebuvo.

Ji virpančiomis rankomis ėmė teptis storą pudros sluoksnį, turėjusį uždengti ilgą, raudoną, per skruostą ir kaktą nusitęsusį randą. Šią procedūrą Anabela kartodavo kiekvieną dieną jau beveik dvidešimt metų, o kartais ir kelis kartus per dieną. Būtų galėjusi ją atlikti net užsimerkusi. Atsitraukusi nuo veidrodžio, atsikvėpė. Bent jau rando nematyti.

Tačiau ji pirmą kartą gyvenime vėluos, o juk taip jai niekada nenutikdavo. Anabelai nukaito skruostai įsivaizduojant pralinksmėjusį Stefano balsą: Ar panelei Vulf prireikė valandos, kad rastų apsirengti ką nors kasdieniška?

Labai tikėtina, kad būtent taip ir nutiks. Anabela atsegė kruopščiai supakuotą lagaminą. Žinau, ką reiškia be ceremonijų, – maištingai atsakė ji Stefanui, tačiau kuisdamasi po atsivežtus drabužius vis labiau grimzdo į neviltį.

Jos padėjėja jai į kiekvieną kelionę įdėdavo ką nors kasdieniška – dėl viso pikto. Deja, dabar Anabela kraudavosi daiktus pati ir nemanė, kad čia jai prireiks kasdienių drabužių. Ji dar kartą viską peržiūrėjo, bet veltui. Vienintelis į kasdienišką panašus drabužis buvo šilkinė Honkonge įsigyta suknelė ir įsispiriamos šlepetės. Tiesiog nuostabu.

Iškvėpdama Anabela atsisėdo.

Geresnės už Merę padėjėjos jai nebuvo tekę sutikti, tačiau dėl kūdikio ji savo karjerą atidėjo neribotam laikui. Fotoaparatas niekur nedings, – sakė ji Anabelai, – bet su kūdikiu praleistas laikas bus trumpas ir brangus.

Vien galvodama apie laimingą, nuovargio paženklintą Merės veidą, kuriuo draugė ją pasitiko ligoninėje, prisimindama, kaip jos padėjėja ulbėjo savo naujagimiui, o buhalteriu dirbantis jos vyras globėjiškai su neslepiamu susižavėjimu jiems šypsojosi, Anabela pajuto širdyje aštrų tarsi ašmenys skausmą.

Ji įkvėpė, išsitiesė ir tvirtai sau tarė, kad savęs gailėjimas yra pasibjaurėtinas ir kvailas dalykas, kad ji turi liautis ir liautis dabar pat .

Na ir gerai, – niūriai pagalvojo Anabela, traukdama iš lagamino švarų kelnių kostiumėlį, kurį užsivilko ant paprastų baltų apatinių. Tegu Stefanas ir jo arklininkai sau juokiasi iš jos elegantiškos aprangos. Jai vis tiek. Gal taip netgi bus lengviau.

Paskutinį kartą žvilgtelėjusi į savo bejausmį veidą veidrodyje, Anabela instinktyviai pirštais stumtelėjo ant kaktos virš dabar jau nematomo rando kirpčius. Paskui pažiūrėjo į laikrodį: 19.59.

Uždariusi paskui save duris, ji pritemusiu koridoriumi patraukė laiptų link. Nors hasjenda buvo tik dviejų aukštų, namas atrodė apgaulingai didelis, gal netgi panašaus dydžio į Vulfų dvarą. Pagaliau priėjusi valgomąjį, Anabela žinojo, kad vėluoja. Ji kone lėkte atlėkė.

Bet tarpduryje sustojo kaip įbesta. Iš nuostabos net prasižiojo.

Ji tikėjosi išvysti ryškiai apšviestą, dėl duonos krepšelio prie ilgo medinio stalo triukšmingai besipešančių alkanų paauglių pilną valgomąjį.

Tačiau aukštų lubų pakampės buvo tamsios. Baltų sienų fone mirguliavo ant stalo sustatytos žvakės.

Stefanas sėdėjo vienas.

Pamatęs Anabelą, jis lėtai pakilo. Atrodė niūrus ir galingas, tarsi konkistadoras iš žiaurių tamsiųjų amžių glūdumos. Ją užliejo nostalgija, širdį draskantis ilgesys.

Stefanas žiūrėjo žibančiomis akimis, kurios atrodė juodos lyg naktis. Atitraukęs nuo stalo medinę kėdę aukštu atlošu, tyliai tarė:

– Vėluojate.

Anabela stovėjo tarsi paralyžiuota, negalėjo net pajudėti.

Nuo mirkčiojančios žvakių šviesos ant griežto Stefano žandikaulio ir aukštų skruostikaulių krito šešėliai. Akyse liepsnojo laužai.

Stefanas priėjo prie Anabelos. Sustojęs priešais, nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo akys įdėmiai apžiūrėjo tampriai į uodegą surištus plaukus, dizainerio kostiumėlį ir aukštakulnius vidutinio dydžio pakulne.

– Jūsų kasdieniškos aprangos supratimas mažų mažiausiai keistas, – sumurmėjo jis.

Kerai išsisklaidė. Anabela iškvėpė. Ir sukryžiavusi ant krūtinės rankas piktai pažvelgė į Stefaną.

– Beliko arba šitai, arba pižama.

Jo akys linksmai blykstelėjo.

– Kitą kartą, – šelmiškai šypsodamas ir vėl akimis glostydamas jos kūną pasakė jis, – rinkitės pižamą.

Nuo jo žvilgsnio Anabelai užgniaužė kvapą. Ji skubiai nusisuko ir apsidairė po valgomąjį. Pro aukštus langus vis dar matyti ryškiai raudono saulėlydžio gaisai. Akmeninis židinys kitoje patalpos pusėje buvo nusagstytas tamsiais šešėliais.

– Dingo elektra? – nurijusi seiles paklausė Anabela.

– Ne.

– Kam tuomet žvakės?

– Tai romantika, querida , – švelniai atsakė Stefanas.

Anabela apstulbusi pažvelgė į jį. Jis žiūrėjo į ją prisimerkęs, ir jai suspurdėjo širdis.

– Šiaip ar taip, – nusišypsojęs tęsė Stefanas, – juk tai jūs privalėsite skaitytojams atskleisti, kodėl Santo Castillo yra geriausiai vertinama Europos ranča. Norėjau, kad pamatytumėte mano namus tokius, kokie jie buvo prieš tris šimtus metų. Norėjau, – jau tyliau pridūrė jis, – kad pamatytumėte magiją.

Magiją? Anabela ją jau matė. Šią akimirką žvelgė jai tiesiai į akis.

– Eime, – ištiesęs ranką pakvietė Stefanas. – Sėskimės prie stalo.

Prisiminusi, kas nutiko praėjusį kartą, jiems susilietus, Anabela stebeilijo į ištiestą Stefano delną. Paskui nusivylusi pakėlė į jį akis. Kaipgi jai, po galais, reikės išsaugoti atstumą, jeigu jie liks vieni? Romantiška vakarienė žvakių šviesoje su Stefanu Kortezu į dienotvarkę nebuvo įtraukta.

Laikydama rankas prie šonų Anabela apsilaižė sukepusias lūpas.

– O kur visi kiti?

– Kas? – nukreipęs akis jai į lūpas, paklausė Stefanas.

– Arklininkai. Jūsų darbuotojai. Sakėte, kad visada vakarieniaujate drauge.

– Ak, – nuleisdamas ranką jis gūžtelėjo pečiais. – Jie baigė valgyti prieš valandą.

– Jie pavakarieniavo anksčiau? – iškvėpusi paklausė Anabela.

– Sí.

– Kodėl?

– Norėjau pabūti su jumis vienudu.

Iš nuostabos prasižiojusi, Anabela pakėlė į jį akis.

– Bet kodėl... kodėl šito turėtumėte norėti?

– Kad galėtume pasikalbėti.

– Pasikalbėti? Apie ką?

– Apie jūsų žurnalistinį projektą, – nusišypsojęs atsakė Stefanas.

– Ak. – Jos skruostai degte degė. Žinoma, – pati ant savęs pyktelėjusi pagalvojo Anabela. – Apie ką gi dar jis galėtų norėti su manimi pasikalbėti? – Taip.

Stefanas grįžo prie ilgo medinio stalo. Anabelos akys prieš jos pačios valią nukrypo į siaurus džinsais aptemptus jo klubus ir raumeningas šlaunis. Akivaizdu, kad jis ką tik išsimaudė ir persivilko švarius drabužius – skirtingai nuo Anabelos, vilkėjo kasdienišką aprangą. Ir atrodė be galo seksualus. Juodi plaukai tebebuvo drėgni, surišti į uodegėlę ant sprando odiniu raiščiu. Anabelos akys nukrypo į dailius bicepsus ir iš po juodų marškinių rankovių išnirusias įdegusias rankas.