Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanas padėjo ant žemės lagaminą ir bajaus krepšį.

– Ar tiks?

Anabela sumirksėjo ir lėtai dairydamasi aplinkui padėjo ant lovos dėklą su fotoaparatu.

– Labai mielas kambarys. – Paskui ji žvilgtelėjo į kampą priešais židinį. – Likusią fotografavimo įrangą galima sukrauti ten.

– Bien . – Laukdamas akimirkos, kai Anabela pamatys vaizdą už lango, Stefanas stebėjo jos veidą. Ir nenusivylė.

Jos akys prasiplėtė. Rausvos lūpos iš nuostabos prasivėrė; ji perėjo per kambarį ir plačiai atidarė įstiklintas dvivėres duris.

Stefanas šypsodamas nusekė paskui ją į verandą. Jis, kaip ir Anabela, matė nuauksintuose laukuose žalių kalnų papėdėje po plačia dangaus žydryne besiganančius arklius. Ir jo širdis, išvydus nuosavas žemes, kaip visada, iš jaudulio suspurdėjo.

– Kaip gražu, – palinkdama virš turėklo ir žvelgdama į laukų platybes sušnabždėjo Anabela. – Niekada nieko nuostabesnio nesu mačiusi.

Stefanas iškvėpė užlaikytą atodūsį. Jis tik dabar suprato, kaip smarkiai jį įskaudino anksčiau Anabelos apie rančą pasakyti žodžiai. Gal ji to net neturėjo galvoje. Kaipgi bent vienas žmogus galėtų nematyti stebuklingo jo valdų grožio?

Jis palinko ant turėklo greta Anabelos.

– Kas rytą prabudęs jaučiuosi kaip rojuje, – tyliai pasakė Stefanas. – Vis dar vargiai galiu patikėti, kad Santo Castillo priklauso man.

– Nesistebiu, kad iš čia beveik nekeliate kojos, – šnairuodama į jį pasakė Anabela. – Jūsų moterims čia turėtų patikti.

– Moterims?

– Jūsų meilužėms.

– Čia moterų nesivežu. Jeigu man kyla noras, kaip sakote, pasimylėti, vykstu į kaimo taverną ir ten išsinuomoju nakčiai kambarį. – Stefanas pakėlė akis į beribį žydrą dangų. – Nepažįstami žmonės čia neįleidžiami.

– Išskyrus būsimą šeštadienį.

Jis tuščiomis akimis pažvelgė į Anabelą.

– Polo rungtynes. Labdaros vakarą, – pabrėžtinai kantriai paaiškino Anabela. – Prašmatniausią renginį visame arklių lenktynių pasaulyje. – Ji juokdamasi papurtė galvą. – Gal jau pamiršote?

Stefanas giliai įkvėpė.

– Taip, – atsakė jis. – Pamiršau.

Keletą laimingų akimirkų jis iš tiesų pamiršo, kad jo žemes netrukus užplūs tiekėjų sunkvežimiai ir nusamdytas personalas, kad visur išdygs balto brezento stogeliai, saulėje blykčios prabangūs automobiliai, kaukšės aukštakulniai, lieknos moterys puikuosis prašmatniomis prie kūno glundančiomis sukniomis, o prie žvilgančių arkliams skirtų priekabų sukiosis turčiai, nesugebantys atskirti gero žirgo nuo seno kuino.

Stebeilydama į jį Anabela sumirksėjo.

– Jums nepatinka, kai pas jus suvažiuoja visi tie žmonės?

– Ne, – žvelgdamas į žemę, atsakė Stefanas. – Šio renginio kasmet laukiu su baime.

– Kodėl tuomet jį organizuojate?

– Turbūt dėl reklamos. Gal todėl mano ranča išskirtinė, – atžariai atsakė jis. – Tai padeda sulaukti gerų spaudos atsiliepimų, užsikelti aukštesnes kainas už arklius.

– Jeigu jums rūpėtų, ką apie jus rašo spauda, prisidėtumėte prie įžymybių maršruto Niujorkas–Londonas, dalyvautumėte žirgų lenktynėse Kentukyje ir Dubajuje, – atitarė Anabela. – Tačiau jūs tūnote čia. Netgi interviu beveik nedalijate. Vargu ar tai galima pavadinti pastangomis nuolat būti spaudos akiratyje.

Stefanas pakėlė į ją akis.

– Gal tuomet tiesiog esu apsukrus verteiva, kuris žino, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

Tarp jų stojo nejauki tyla. Abu rymojo ant turėklų vienas šalia kito.

– Gal, – tarė Anabela. Stefanas jautė, kad ji dvejoja. – Tačiau girdėjau, – vėl tyliai prabilo ji, – kad užmokestį šį pasakojimą jūs paaukojote savo labdaros organizacijai. Dauguma vyrų apie tai girtųsi. O jūs lenkiatės bet kokių pagyrų ir komplimentų.

– Na ir kas? – įsitempęs paklausė Stefanas.

– Na ir tas, – tyliai atsakė Anabela, – kad taip elgiasi šventieji, pone Kortezai.

Stefanas suprunkštė.

– Šventieji? – Jis nukreipė į Anabelą juslingą, apsunkusiais vokais pridengtą žvilgsnį. – Puikiai žinote, kad toks nesu.

– Tiesiog stengiuosi jus suprasti, – suraukusi kaktą pasakė Anabela. – Juk turėsiu parašyti straipsnį. Kas jūs, pone Kortezai? Kas esate iš tiesų?

Ilgokai į ją žiūrėjęs, Stefanas atsitraukė nuo verandos turėklo.

– Kol išsikrausite lagaminą, atnešiu likusią jūsų įrangą.

Jis skubiai atvėrė verandos duris ir nėrė į kambarį. Savo paties nuostabai, išgirdo, kad Anabela seka įkandin.

– Eisiu drauge, – pakeldama smakrą ištarė Anabela.

Stefanas papurtė galvą.

– Esate mano viešnia. Be to, kvaila, kad, man kaskart pamėginus jums padėti, priešinatės.

– Nesu jūsų viešnia, – piktai į jį žiūrėdama užginčijo Anabela. – Be to, apie mano įrangą nieko neišmanote. Galite ką nors sulaužyti.

– Tikrai nesulaužysiu, – pasipiktinęs atkirto Stefanas.

– Žinau, kad nesulaužysite, nes akylai ją stebėsiu.

Vėsiai pilkos jos akys žvelgė įžūliai. Maištingai. Gundomai .

Stovėdamas prie lovos vėsių kambario šešėlių apsuptyje, Stefanas pervėrė ją tiriamu žvilgsniu. Ir vėl išgirdo šaižų įkvėpimą, matė, kaip išbalę merginos skruostai nusidažo raudoniu. Jie stovėjo taip arti vienas kito. Temperatūra tarp jų jau buvo gerokai įkaitusi, bet, regis, ir toliau kilo.

Staiga jį pervėrė impulsas stumtelėti ją ant lovos, pirštais perbraukti per tuos šviesius žvilgančius plaukus ir išvaduoti juos iš kuodo. Nuplėšti oficialų kostiumėlį ir pamatyti apatinius; išbučiuoti, išlaižyti ir iščiulpti jos odą.

Norėjo jai parodyti, kad toli gražu nėra šventasis.

Žengęs žingsnį į priekį, Stefanas sustojo kaip įbestas. Dios mío. Juk tai ne jo stilius! Stefanas Kortezas garsėjo gundymo menu, o ne brutaliais moterų užpuldinėjimais!

Jis sugniaužė kumščius.

Kuo labiau Anabela jį stūmė, tuo labiau jis geidė jos. Ir troško trūks plyš ją laimėti.

Stefanas jau ne kartą matė tas pilkas akis užsiplieskiančias geismu. Ir neabejojo, kad Anabela anksčiau ar vėliau bus jo.

Bet tik ne šitaip. Nevalia elgtis kaip kokiam barbarui. Jis laimės ją civilizuotai – paslapčiomis. Viliodamas.

Šį kartą nusisukdamas jis jau girdėjo ne Anabelos, o savo patankėjusį kvėpavimą.

– Išsikraukite lagaminą, – paliepė jai Stefanas. – Esu pratęs ir prie kur kas sunkesnės įrangos.

– Palaukite, – sulaikė jį Anabela.

Jis sustojo pusiaukelėje link išėjimo.

– Sí?

– Pamiršau paminėti vieną savo darbo sąlygą. Be kurios nesutinku imtis jokios užduoties.

Stefanas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir įtariai nusiteikęs laukė.

Anabela jam nusišypsojo oficialia šypsena – Stefanas tą šypseną jau buvo spėjęs šiek tiek perprasti, todėl ir dabar laukė puolimo.

– Privalote pažadėti, kad nesikišite į mano darbą. Kad Santo Castillo man bus leidžiama kalbėtis su bet kuo, fotografuoti viską, ką panorėsiu.

Stefanui tai nepatiko. Per pastaruosius dešimt metų apie jį buvo parašyti du straipsniai, ir nors jam visada pavykdavo užglostyti klausimus, į kuriuosi jis nenorėdavo atsakyti, mintis, kad bus pažeistas jo asmeniškumas, buvo nepakenčiama. Už dosnų atlygį, kurio gyvybiškai reikėjo vietiniams kaimams, jis buvo išsiderėjęs, kad fotokorespondentė padarys vos kelias jo valdų nuotraukas. Be to, šeštadienį dar laukė tas siaubingas labdaros renginys! Kad ir kokius kadrus užfiksuotų Anabela, jis ketino visus iki vieno peržiūrėti. Paskutinis žodis turėjo būti jo.