Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Tikrovėje jis buvo netgi gražesnis nei nuotraukose. Anabela žinojo, kad jam trisdešimt penkeri. Jo plaukai buvo juodi, odiniu dirželiu surišti į uodegėlę prie sprando, o lieknas ir dailiai raumeningas kūnas atrodė tvirtas. Nudėvėti džinsai gražiai gludo prie siaurų klubų. Juodų marškinių rankovės buvo atraitotos, iš po jų matyti juodais plaukeliais apaugusi įdegusi oda, kuri bylojo, kad sunkus fizinis darbas jam nesvetimas.

Stefanas nejudėdamas stovėjo ir atidžiai žvelgė į Anabelą.

Nuo tokio žvilgsnio jos plaučiuose, regis, nebeliko oro. Ji pasijuto pažeidžiama ir nesaugi, tarsi pasmerkta liūto žvilgsnio glostoma gazelė. O Stefano Kortezo, jauno ir stipraus grobuonies, kuris visiškai pasitikėjo savo galia moteriai, žvilgsnis neabejotinai išdavė alkį.

– Sveika atvykusi į mano namus, panele Vulf, – su švelniu akcentu pasisveikino Stefanas. Geidulingose jo lūpose sušvito šypsenėlė. – Laukiau jūsų.

Jų žvilgsniai susipynė. Anabelą perliejo karštis – toks galingas ir netikėtas, kad ji kone susverdėjo. Kad išlaikytų abejingumo kaukę, ji privalėjo pasitelkti visas valios pastangas, tačiau rankos vis tiek nevalingai susigniaužė apie fotoaparato dirželį.

– Tikrai... tikrai laukėte? – virpančiu balsu paklausė ji.

– Jūsų reputacija kalba už jus. – Jo akys vėl ėmė glostyti Anabelos kūną, o lūpose sušvito šypsena. – Garsioji Anabela Vulf. Gražioji po pasaulį su paskyrimais keliaujanti fotografė.

Stengdamasi paslėpti raudonį ir nuraminti krūtinėje besidaužančią širdį, Anabela kilstelėjo smakrą.

– O jūs esate Stefanas Kortezas, puikiausias Santo Castillo jojikas.

Anabela jį įžeidė sąmoningai, tačiau Stefanui jos žodžiai sukėlė juoką. Nuo to žemo, vyriško juoko ji vėl pajuto papilvėje suplazdančius drugelius.

Jam žengus artyn, Anabela apsilaižė netikėtai sukepusias lūpas.

– Esate žavinga, tokią jus ir įsivaizdavau. Mucho gusto, – žiūrėdamas jai į akis sušnabždėjo Stefanas. – Encantado.

Nors prie Anabelos jis nė neprisilietė, vien žodžiai prilygo glamonei, šiltų lūpų prisilietimui prie odos. Savo vyriška galia Stefanas ją tarsi įvyniojo į vatą. Anabela jautė nuo jo įdegusios odos ir raumeningo kūno sklindančią jėgą bei energiją.

Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, ji abiem rankom tvirčiau sugniaužė fotoaparato dėklą.

– Man taip pat malonu su jumis susipažinti.

Geidulingos Stefano lūpos išsirietė, tarsi bylodamos jį žinant, kodėl ji neištiesė rankos pasisveikinti.

– Nekantrauju pradėti mūsų septynių dienų pažinties kelionę, señorita, – pasakė jis. – Nujaučiu, kad savaitė tikrai bus kupina malonumų.

Tamsios jo akys blykstelėjo neišsakytų džiaugsmų pažadu, ir Anabelos kvėpavimas patankėjo. Stefanas stovėjo taip arti, kad mergina jautė nuo jo sklindančią kaitrą. Ir pasijuto pažeidžiama. Moteriška. Užvaldyta keisto ir primygtinio noro leisti sau plaukti pasroviui, ištirpti jo šilumoje, jo ugnyje.

Dieve švenčiausias, kas ją apsėdo? Reikia susiimti! Net legendinis ispanų mergišius negali šitaip greitai apsukti moteriai galvos!

Anabela tvirčiau sukando dantis. Ji jiems abiem įrodys nesanti kvaiša. Nes, kad ir koks gražus būtų mergišiaus veidas, jo siela visada savanaudiška ir šalta. Šitai Anabela suprato jau seniai.

Piktai į jį žiūrėdama ji žengė žingsnį atgal.

– Kaip malonu girdėti, – kandžiai sumurmėjo ji. – Tačiau drįsčiau abejoti, kad su manimi praleisite ištisą savaitę, nes, pasak įvairių šaltinių, jūsų susidomėjimas moterimi retai kada trunka ilgiau nei vieną naktį.

Anabela tikėjosi, kad jos šiurkštumas supykdys Stefaną, tačiau jis, atvirkščiai, atrodė pralinksmėjęs.

– Jūsų atveju, panele Vulf, – švelniai tarė jis, – galėčiau pasistengti padaryti išimtį.

Anabelos gerklėje sutvinkčiojo pulsas. Stengdamasi sulėtinti greitą, paviršutinišką kvėpavimą, ji nurijo seiles.

Nepasitikėk jo žavesiu, – griežtai paliepė sau Anabela.

– Man geriausiai sekasi dirbti vienai, – kilstelėdama smakrą tarė ji. – Ačiū, bet jūsų draugijos man nereikės. Ir nesinorės.

Stefanas sumirksėjo.

Prisiminusi, kaip sunkiai Raitelis gavo leidimą šiam išskirtiniam fotoreportažui Santo Castillo , Anabela sumirksėjo ir pamėgino sušvelninti situaciją.

– Atleiskite, jeigu nuskambėjo nemandagiai. Paprasčiausiai nemėgstu, kai kas nors sukiojasi aplinkui, kai dirbu. – Ji pasistengė nusišypsoti. – Be to, esu tikra, kad turite dar daug ką nuveikti iki savaitgalį vyksiančių labdaros iškilmių.

Stefanas netikėtai ištiesė į Anabelą ranką. Iš išgąsčio išsiplėtusiomis akimis ir įsitempusi ji atšoko atgal.

Stefanas susiraukė.

– Leiskite padėti jums nusinešti krepšį, panele Vulf.

Ak, tai štai dėl ko jis ištiesė ranką. Jos skruostai švelniai nukaito.

– Nebūtina.

– Esate mano viešnia.

– Ačiū, tačiau savo įranga galiu pasirūpinti pati.

– Por supuesto. Vienam žmogui atrodo gerokai per sunku.

– Dažniausiai su manimi vyksta padėjėja... – pradėjo aiškintis Anabela, bet nutilo mintimis nuklydusi į Kornvalį, kur jos pagalbininkė Merė su vyru dabar augina mažą kūdikėlį. Ji giliai įkvėpė. – Tačiau susitvarkysiu ir viena. Nesirūpinkite. Nuotraukose ranča atrodys nuostabiai. Projektas bus įgyvendintas kuo sklandžiausiai. Man geriausia dirbti vienai, – pakartojo ji.

– Jau minėjote. – Stefanas nukreipė į ją tokį žvilgsnį, nuo kurio Anabelai tarp krūtų nuvinguriavo prakaito srovelė.

– Kodėl į mane taip žiūrite?

– Kaip?

– Tarsi... – Ji nutilo ieškodama žodžių, kurie nenuskambėtų juokingai. Tarsi norėtumėte nuplėšti nuo manęs drabužius. Tarsi norėtumėte mane išsunkti kaip citriną. Tarsi norėtumėte persimesti mane per petį ir, pasiguldęs į lovą, išragauti kiekvieną mano kūno lopinėlį. – Tarsi niekada nebūtumėte matęs moters, – sutrikusi užbaigė ji.

Stefanas nusijuokė.

– Kaip jau esate informuota, moterų esu matęs daug. Visgi... – Jis kiek patylėjo. – Negaliu liautis į jus žiūrėjęs.

– Kodėl?

– Nes esate gražesnė, nei galėjau įsivaizduoti.

Anabela nurijo seiles.

– Tik... tikrai?

Jis linktelėjo galva.

– Nuotraukos, kurias esu matęs, tikrai neatspindi jūsų grožio.

Anabelai per nugarą nuvilnijo virpulys.

Nuotraukos, kurias esu matęs.

Kurias gi jis matė? Paskutines – iš jos brolio vestuvių Londone? Ar žiemos kadrus, kuriuose ji užfiksuota saulės nugairintu veidu keliaujanti per Sacharą ir Mongolijos lygumas?

O gal... nuotraukas, darytas prieš dvidešimt metų, kai girtas tėvas jos vos neužmušė?

Gal Stefanas bus matęs jos fotografijas prieš ir po, kurios kadaise puošė visus Anglijos laikraščius: vieną, kurioje ji – besišypsanti šviesiaplaukė, rausvaskruostė keturiolikmetė; ir antrą, kurioje ji užfiksuota jau bjauriai ištinusiu veidu, siaurais plyšeliais vietoje akių, nuo žiaurių botago kirčių besilupančia raudona oda?

Anabela skvarbiai tyrinėjo Stefano veidą. Tačiau jis žvelgė į ją kuo nuoširdžiausiai šypsodamasis.

Galiausiai ji taip garsiai iškvėpė, kad net suvirpėjo šnervės. Gerai. Apie jos praeitį jis nieko nežino. Kad ir kaip skambiai ir plačiai nuaidėjo Vulfų skandalas, pasaulis nestovėjo vietoje. Žmonės pamiršo.

Bet Anabela – ne. Ji nepamirš niekada. Likę randai visada primins skaudžiausią gyvenimo įvykį. Jie įsirėžė kūne. Veide. Visam gyvenimui likusios tėvo smurto žymės slėpėsi po kruopščiu makiažu ir ilgais šviesiais kirpčiais.