Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Sunku suvokti?

Anabela gūžtelėjo pečiais.

– Vieta graži...

– Bet?

Jos akys įsmigo į jojo.

– Palyginti su kitais veisėjais, jūs už savo arklius prašote dukart daugiau; dažnai dėl nepaaiškinamų priežasčių netgi atsisakote juos parduoti vienam ar kitam pirkėjui. Verčiate savo klientus landžioti pro absurdiškas kilpas.

– Mano arkliai yra vertingi ir reti. Juos gali įsigyti tik tie, kurie yra verti laimėti lenktynes. Tai ne vien pinigų klausimas.

– Bet vis tiek reikalaujate milžiniškų sumų, – palenkdama galvą tarė Anabela. – Gal jūsų arkliai to ir verti... – abejodama pridūrė.

– O gal? – laukdamas tolesnio pamąstymo, griežtai paragino tęsti Stefanas.

– O gal... tesate stulbinamai puikus verteiva, žinantis, kaip išvilioti iš turčių pinigus.

Stefanas įsistebeilijo į ją. Anabela ramiai nusišypsojo, tarsi sakytų: Esu kur kas geriau apsiginklavusi, nei galite įsivaizduoti.

Visas jo kūnas skausmingai įsitempė. Dabar norą užkariauti tą šaltą grožį pakeitė medžioklės aistra. Pergalės jaudulio siekis. Jis norėjo ją nugalėti. Išgirsti ją aukščiausią geismo akimirką surinkančią jo vardą.

Geidė jos taip, kaip jau labai seniai nebuvo ko nors geidęs.

Stefanas primerkė akis ir atsakė jai taip pat ramiai šypsodamas.

– Panele Vulf, mielai jums parodysiu, kodėl esame geriausi. Jūsų širdyje neliks nė lašelio abejonės.

Nuo jo tono Anabela įtariai prisimerkė. Tačiau Stefano veidas atrodė abejingas, galiausiai jis pasisuko eiti.

– Eime.

Ir leidosi plačiu blausiai apšviestu koridoriumi. Žengė derindamasis prie jos tempo. Jeigu Anabela paėjėdavo greičiau, jis taip pat pagreitindavo žingsnį. Jeigu ji sulėtindavo tempą, jis padarydavo tą patį. Nuolat pažeisdamas asmeninę Anabelos erdvę, parodydamas jai tai į vieną, tai į kitą namų eksponatą ar be galo vertingą senovinį dirbinį, Stefanas ją vis tarsi nekaltai paliesdavo. Jiems einant pro seną ispanų tapytojo paveikslą, kuriame buvo pavaizduota moteris, Anabela vos gaudydama kvapą paklausė:

– Ar tai Goja?

– Taip, tikriausiai, – atsakė Stefanas.

Paskui jis nusivedė ją į erdvią patalpą aukštomis tinkuotomis lubomis ir medinėmis sijomis.

– Čia valgomasis, – pamojo jis į ilgą medinį stalą, aplink kurį stovėjo išrikiuotos kėdės. – Mėgstu prie jo vakarieniauti su savo arklininkais. Namų ūkvedė ponia Gutjerez nekreipia dėmesio į mūsų šiurkštų elgesį ir dažniausiai būna užsidariusi savo kambarėlyje. Nemėgstu ceremonijų. Čia visi lygūs.

Rožinės Anabelos lūpos padovanojo jam šypseną.

– Išskyrus faktą, kad ranča priklauso jums.

Stefanas irzliai nusišypsojo.

– Exactemente.

Kurį laiką jie taip ir stovėjo – vienas kitam šypsodamiesi; pirmoji atsitokėjo Anabela. Nusukusi akis į šalį, ji pamojo į ant aukštos, kalkėmis balintos sienos nutapytą išblukusį šeimos herbą.

– Kaip suprantu, tai jūsų šeimos herbas.

– Mano? – prunkštelėjo Stefanas. – Ne. Mano tėvai čia tebuvo tarnai dar tada, kai ši pazo priklausė kilmingai šeimai. Tačiau jaunajai kartai čia gyventi nepatiko ir jie persikėlė į prašmatnų namą Madride. Pastatas buvo apleistas. Nusipirkau jį gerokai nusiderėjęs – už pinigus, kuriuos susitaupiau per savo neilgą, bet šlovingą kliūtinio jojimo karjerą.

Stefanui pašaipiai ištarus neilgą ir šlovingą , Anabela paskersakiavo.

– Esu apie tai girdėjusi.

– Tikrai? – kuo ramiausiai paklausė jis.

– Visų rančų savininkai man su didžiausiu užsidegimu pasakojo apie tai, kaip, būdamas devyniolikos, per Londone vykusias Tarptautines žirgų lenktynes prieš pat šuolį sustabdėte savo žirgą. Tąkart būtumėte laimėjęs. Bet, užuot nusiskynęs laurus, tiesiog pasišalinote iš lenktynių ir daugiau niekada profesionaliai nebelenktyniavote. Niekas man nepajėgė atsakyti į klausimą kodėl. Gal pats norėtumėte apie tai papasakoti?

– Galbūt kitą kartą, – nė neketindamas grįžti prie šios temos atsakė Stefanas. Ir pasisuko į nublukusį herbą ant sienos. – Mamai šis herbas visada kėlė juoką, todėl restauruodamas namus jį palikau.

– Kaip miela. Ar su tėvais bendraujate artimai?

– Bendravau. Jie jau mirę. Mano mama čia išgyveno vos metus.

Anabela pažvelgė į Stefaną. Pilkose jos akyse atsispindėjo užuojauta, net, regis, sutvisko ašaros.

– Užjaučiu, – sušnibždėjo ji. – Mano mama mirė, kai man buvo dveji.

– Ir aš užjaučiu, – tyliai pasakė Stefanas. – O tėvas? Ar vis dar gyvas?

Anabela nusuko veidą į šalį. Kai vėl prabilo, jos balsas skambėjo keistai dusliai.

– Ar turite brolių, seserų?

Ji sąmoningai pakeitė temą. Stefanui norėjosi žinoti kodėl.

– Esu vienturtis, – tepasakė jis.

– Aš turiu septynis brolius, – tarė Anabela. – Tačiau matau juos labai retai.

Mėgindamas perprasti, ką ji galvoja, Stefanas pakėlė į ją akis.

– Jūsų namai gyvi, – nė neketindama vėl į jį pažvelgti švelniai pasakė Anabela. – Bet dabar jau pamačiau užtektinai. Prašau, veskite mane į mano kambarį.

Nelaukdama, ką jis pasakys, Anabela pasisuko ant kulno ir išėjo iš valgomojo.

Akimis gręždamas jos nugarą Stefanas išsekė paskui. Anabela ėjo gracingai kaip šokėja. Ji tyli , – mąstė jis, – bet tikrai ne šalta ar griežta, kaip žmonės ją apibūdina, – bent jau ne tada, kai sąmoningai stengiasi atvėsinti jo bandymus prisigretinti. Ji švelni. Mąsli. Netgi liūdna.

Kodėl niekas šito joje neįžvelgia? Kodėl niekas to nežino?

Sustojusi laiptų apačioje, Anabela susvyravo. Stefanas pastebėjo, kad balta jos skruostų odą parausvėjusi.

– Nežinau, kur toliau eiti. Privalote rodyti kelią.

– Taip, – raminamai atsiliepė Stefanas. Rodyti kelią jis mokėjo geriausiai. Žengęs į antrą aukštą vedančių plačių laiptų link, dar spėjo pastebėti, kaip nusvyra Anabelos pečiai.

Nusipirkęs šį namą, Stefanas jį restauravo, beveik nepakeitė. Jam patiko tvirti senoviniai baldai, senas architektūrinis stilius. Beliko išvedžioti naujus elektros laidus, įvesti belaidį internetą, pakeisti langus ir įvairius prietaisus, kad būstas gamtos apsaugos prasme būtų sveikesnis, tvirtesnis ir saugesnis. Tačiau pats namas jam patiko toks koks yra. Tai nebuvo vien namai – tai buvo simbolis to, kas svarbu ir kas visai neturi reikšmės.

Kadaise jo tėvas čia dirbo žemo rango arklidžių prižiūrėtoju. Motina buvo tarnaitė, bet dabar viskas priklausė jam, Stefanui.

Tėvai didžiavosi savo sūnaus sėkme. Jie mylėjo jį. Vienus metus, kol mama dar buvo gyva, visi trys čia laimingai gyveno. O kad Stefanas būtų anksčiau sužinojęs apie motinos ligą...

Neleisdamas sau nuklysti į gilesnius apmąstymus, jis nuvijo šalin mintis ir sustojo priešais įėjimą į kažkokį kambarį.

– Čia jūsų kambarys, panele Vulf.

Anabela žvelgė į jį sūkuriuojančių audros debesų pilkumos akimis. Iš pradžių, tarsi sutrikusi dėl tokio staigaus Stefano nuotaikos pokyčio, susiraukė. Bet paskui tiesiog žengė pro jį į savo kambarį.

Tai buvo geriausias visoje hasjendoje svečių kambarys – ir didžiausias, neskaitant Stefano kambario. Sustojęs tarpduryje ir pamatęs, kaip viduje jauku, jis atsipalaidavo. Kambarys skendėjo šiltuose saulės spinduliuose. Virš plačios lovos įtaisytas lentjuosčių rėmas, molinių plytelių grindis klojo rankomis austas kilimėlis. Atskirtoje nuo pagrindinės kambario dalies poilsiui skirtoje vietoje stovėjo senovinis darbo stalas su įrėmintomis senomis gėlių nuotraukomis ir minkšta į nedidelį židinį atsukta sofa.