Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Maloningai nusišypsojęs, Stefanas kaip susitaikymo ženklą išskėtė rankas.

– Susitarkime, – tarsi sakydamas, jog šią kovą šiaip ar taip laimės, tarė jis. – Prieš jums išsiunčiant nuotraukas žurnalui, jas peržiūrėsiu ir tarsiu galutinį žodį.

Juo nė per plauką nepasitikėdama, Anabela suraukė antakius ir vėl uždarė savo fotoaparato dėklą.

– Norite, kad leisčiau jums kontroliuoti savo darbą? Nė už ką.

Stebėdamas ją pusiau primerktomis akimis, Stefanas nerūpestingai gūžtelėjo pečiais.

– Tuomet veikiausiai žurnalui derėtų pranešti, kad straipsnis atšaukiamas. Jums būtų geriausia dabar pat išvykti.

– Sutinku. – Stefano siaubui, Anabela pasiėmė lagaminą ir vėl užsikabino ant peties fotoaparato dėklą. – Grįšiu atgal į Londoną ir paaiškinsiu Raiteliui , kad grąžinate jiems užmokestį. Gal galėtumėte paimti mano krepšį?

Anabela tvirtais žingsniais patraukė durų link.

Stefanas nusikeikė po nosimi. Ši moteris ne tik įelektrino jo kūną, ne tik lenkėsi jo vilionių, bet dar ir kvietė jį į blefo dvikovą.

Kas ji iš tikrųjų?

– Palaukite, – šiurkščiai sulaikė ją Stefanas.

Anabela sustojo šešėliuotame tarpduryje ir atsisuko. Sukryžiavusi rankas, ėmė laukti.

Stefanas neatminė, kada jam paskutinį kartą buvo tekę moterį vilioti, gundyti, žaisti kaip katei su pele, pasitelkti visus fizinius ir protinius įgūdžius, kad ją prisijaukintų. Neatminė, kada paskutinį kartą buvo atstumtas – parverstas ant menčių, – ir dėl to jis geidė Anabelos dar labiau. Todėl jis žengė artyn.

– Vale . Tebūnie taip, kaip norite. Tik prašau atsižvelgti į jaunesnių darbuotojų ir kaimo gyventojų jausmus. Nespausdinkite nieko, kas priverstų juos pasijusti pažeidžiamus ar susigėsti.

Anabela išpūtė akis. Akimirką ji, regis, išbalo, tarsi būtų kažką prisiminusi.

Galiausiai atlošdama galvą piktai sužaibavo akimis.

– Ar aš jums panaši į paskalų apie įžymybes skyrelio autorę?

Stefanas ją lėtai nužvelgė. Ji buvo panaši į tai, ko jam labiausiai reikėjo. Į didelę ir aukštą stiklinę vandens ištroškusiajam. Į miražą. Graži. Nepaliečiama. Ir dabar jis labiausiai norėjo ją paliesti.

– Ne, tikrai nepanaši.

Akivaizdžiai apsiraminusi, Anabela linktelėjo galva.

– Duodu žodį, kad neįskaudinsiu nė vieno nekalto žmogaus. Ar to užtenka?

Stebėdamas jos veide atsispindintį ryžtingą nuoširdumą, Stefanas prisimerkė.

– Sí.

Jis ištiesė ranką paspaudimu ketindamas sutvirtinti susitarimą. Žvelgdama į ją, Anabela dvejojo. Bet galiausiai prikandusi lūpą ištiesė savąją.

Ir pajuto kūnu nusiritant kažką panašaus į elektros išlydį .

Laibiems Anabelos pirštams suvirpėjus šiurkščiame Stefano delne, jo kūną ištiko šokas. Tvirčiau sugniaužęs merginos plaštaką, vedinas instinktyvaus impulso, jis prisitraukė ją arčiau.

Bet kaipmat suglumo dėl tokio staiga kilusio alkio. Vaizduotę užplūdo ryškūs vaizdiniai: kaip nuplėšia nuo jos drabužius, kaip rankomis perbraukia per nuogą odą; kaip pasiguldo ją ant lovos, kaip įsiveržia į ją; kaip, jos nagams susmengant jam į nugarą, priverčia ją surikti iš laukinio malonumo.

Trūksmingai įkvėpusi, Anabela skubiai atitraukė ranką. Tačiau, prieš jai nusisukant, Stefanas dar spėjo pamatyti, kaip jos skruostai užsiplieskia ryškiu raudoniu.

Žala jau buvo padaryta.

Dios mío . Stefanas tankiai kvėpavo. Ši moteris – tikra paslaptis. Ji buvo ir karšta, ir šalta; ir švelni, ir žiauri.

Virpėdamas geismu, jis negalėjo atplėšti nuo jos akių.

Jau greitai mano rankose ji bus minkšta kaip molis, – niūriai prisiekė sau Stefanas. – Jau greitai ji atsidurs mano pataluose. Versiu ją iš geismo kūkčioti. Atiduosiu viską, ką turiu. Ir paimsiu viską, ką galiu.

Nuo šiol niekas nestos jam skersai kelio.

Trečias skyrius

Anabela nenorėjo spausti jam rankos. Nuoširdžiai nenorėjo. Tačiau Stefanas stovėjo ją ištiesęs tol, kol mergina jam padavė savąją.

Prisilietimas prie Stefano delno prilygo ugnies nudeginimui.

Kai jųdviejų oda susilietė, kai Anabela pajuto jo šiurkštų ir karštą delną, nuospaudų nusėtus pirštus, nuslystančius švelniu jos riešu, kone aiktelėjo. Jos ranka iki pat peties pakilusi elektros srovė išplito po visą kūną. Ausys dilgčiojo, krūtys apsunko. Įtampa trankėsi kaip perkūnas.

Ir tai tik nuo vieno jo prisilietimo.

Šaižiai įkvėpusi, Anabela atitraukė ranką; jos skruostai degė. Nieko panašaus gyvenime ji nebuvo patyrusi.

– Jūsų viršus, – stengdamasi kalbėti kaip galima ramiau kimiai pasakė ji. – Atneškite mano įrangą, o aš per tą laiką išsikrausiu daiktus.

Anabela išgirdo, kaip Stefanas urgzteli iš pasitenkinimo, tačiau pabūgo net pažvelgti jam į akis, nes bijojo išduoti savo jausmus. Sutrikimą. Baimę. Geismą .

– Duokite pikapo raktelius, – paprašė Stefanas.

– Automobilis neužrakintas, – vis dar nusisukusi sumurmėjo Anabela.

– Kai viską iškrausiu, pastatysiu garaže. Tai yra, – netikėtai pralinksmėjęs pridūrė jis, – jeigu nesibaiminate, kad galiu nubraukti šoną.

Anabela išsitraukė iš fotoaparato dėklo raktelius ir mestelėjo juos Stefanui. Tačiau atsispirti pagundai pažvelgti jam į akis taip ir nepavyko. Jų žvilgsniai susipynė, ir ji, nebegalėdama nusukti akių į šalį, pasijutusi tarsi spąstuose, sulaikė kvapą.

Jis atrodė toks gražus.

Pro langą krintantys saulės spinduliai apšvietė juodus jo plaukus, kiaurai veriančias akis. Stefanas Kortezas buvo be galo vyriškas ir spinduliuote spinduliavo archetipinį grožį.

Anabelos gerklėje sutvinksėjo pulsas. Ją ir anksčiau viliodavo įvairūs vyrai, tačiau nė vienam nepavyko ištirpdyti ledinės jos širdies.

O Stefanas vertė ją virpėti.

Jis manęs nenori, – kovodama su žeminančiu poreikiu sprukti beviltiškai kartojo sau Anabela. – Aš ne jo skonio moteris.

Bet tamsus jo žvilgsnis buvo toks intensyvus. Išduodantis... alkį. Ji matė tvirtą žandikaulį, romėniškos nosies siluetą, vyrišką veido grožį. Jis visai kaip jo namas, – netikėtai pagalvojo Anabela. Ne mažiau tolimas ir svetimas moderniam gyvenimui nei jo didžiulė ir atoki ranča. Tarsi viduramžių Ispanijos caballero.

Pro pravirą langą padvelkė šiltas vėjelis ir, jiems tebežiūrint vienas į kitą, palaidos Anabelos sruogos prigludo prie skruostų.

– Bien, – galiausiai sušnabždėjo Stefanas. – Einu. Ir be galo džiaugiuosi, kad esate čia, Anabela. Laukiu nesulaukiu mūsų savaitės. Kiekvienos būsimos akimirkos.

Kai jis išėjo, Anabela pasijuto taip, tarsi su savimi Stefanas būtų išsinešęs ir visą saulės šviesą, tarsi būtų palikęs ją vieną tamsoje ir šaltyje.

Anabela susmuko ant lovos. Jai linko keliai. Fotoaparato dėklas vis dar buvo tvirtai suspaustas rankose ant kelių, akys įsmeigtos į saulės zuikutį ant baltos sienos.

Ir kaipgi ji išgyvens šią savaitę?

Kaip jai pavyks?

Jau vien Stefano žvilgsnis atėmė visas jėgas. O tas rankų susilietimas... Nuo jo ji kone gavo širdies smūgį.

Gal jo akivaizdoje taip jausdavosi visos moterys? Nieko nuostabaus, kad visi ją perspėjo. Tačiau tie perspėjimai juk buvo bergždi. Ji vis dar... degė.

Anabela rankomis užsidengė veidą. Reikėjo nusiraminti. Susiimti.

Kad ir kur ji nukakdavo, – nuo Čilės iki Čelsio, – įvairiausio plauko vyrai leisdavo sau manyti, kad neištekėjusios moters statusas pats savaime suteikia jiems teisę jos siekti. Vienas Pietų Afrikos ūkininkas nepaliaujamai mėgino įsitempti ją į lovą, tačiau ji liko kurčia visoms jo vilionėms. Prisiminusi, kaip tas apkūnus vidutinio amžiaus vyras, pagaliau suvokęs, jog Anabela neketinanti priimti jo pasiūlymo, kaip mažas vaikas papūtė lūpas, ji nusišypsojo. Tąkart, kad apmalšintų įžeistą vyrišką išdidumą, Anabela jam viešbučio, kuriame gyveno, bare nupirko viskio.