Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Užėjęs už stalo, Stefanas atitraukė kėdę.

– Gal malonėtumėte?

Anabela žengė tarsi per vandenį. Sulig kiekvienu žingsniu jautė įdėmų Stefano žvilgsnį. Priėjusi prie stalo, atsisėdo.

Stefanas jai paslaugiai stumtelėjo kėdę. Net nelietė jos, ir Anabela jau kelintą kartą nuo atvykimo į rančą pasijuto kvailai galvodama, kad jis mėgina ją suvilioti. Stefanas paprasčiausiai elgėsi mandagiai. Žinoma, mandagiai, – subarė save Anabela. Juk jis nuo pat pradžių pasakė, kad ja nesidomi. Kodėl tuomet jai vis vaidenasi, kad mato jo tamsiose akyse geismą?

Matyt, kraustosi iš proto. Kai Anabela buvo dešimties ir kartu su broliais žaisdavo dvaro miškuose – kapstydavosi prie upelio, apsimesdavo, kad kiekviena varlė yra princas, o kiekvienas laukas – tolima šalis, ir ji galinti nematomu lėktuvu apskrieti visą pasaulį, – jos dvynys brolis Aleksas dažnai ją patraukdavo per dantį. Jis juokdavosi iki nukritimo, vadindavo ją pamišėle baimindamasis, kad vieną dieną ji tikrai galinti imti ir leistis į kelionę aplink pasaulį. Iki tiesos nedaug ir trūko, o dabar visi tie vienatvės metai ją turbūt ir užgulė visu svoriu.

Stefanui prisėdus šalia, Anabela net pašoko. Tikėjosi, kad jis atsisės priešais. Todėl dabar atsidūrė per arti. Gerokai per arti. Ir kvepėjo dieviškai: muilu ir saulės šviesa; gamta, švara ir vyriškumu. Anabela giliai įkvėpė. Nuo jo dvelkė visais nuostabiais žemiškais kvapais. Visais pavojais .

Virpėdama ji atšlijo nuo jo kaip galima toliau – kiek tik tai buvo įmanoma nenukrintant nuo kėdės. Subtilu, ak, kaip subtilu, – pašiepdama save pagalvojo ji, tačiau nieko kito negalėjo sugalvoti, kai kūnas tik ir šaukė bėgti.

Stengdamasi neišduoti nerimo Anabela stvėrė nuo stalo lininę servetėlę ir pasitiesė ją ant kelių. Paskui kiek įmanydama nerūpestingiau tarė:

– Tai kas vakarienei?

Tarsi nepastebėjęs, kad ji sėdi keistai nuo jo pasvirusi, Stefanas atkimšo butelį vyno.

– Ponia Gutjerez jūsų atvykimo proga pagamino keletą mano mėgstamų patiekalų. Tikiuosi, kad jums patiks.

Pripildęs dvi dideles, senovines krištolo taures, Stefanas vieną jų ištiesė Anabelai. Tamsiai raudonas vynas blykčiojančioje žvakių šviesoje sutviskėjo. Saugodamasi, kad nesusiliestų jų pirštai, Anabela paėmė taurę.

– Už kiekvieną saldų malonumą, – iš aukšto žiūrėdamas jai į akis pakėlė taurę Stefanas.

Susidaužusi su juo taurėmis, Anabela užvertė galvą ir užsimerkusi ėmė godžiai gerti laukdama, kada vynas pasieks tuščią skrandį. Jos nervams mirtinai reikėjo nusiraminimo.

Nukėlęs nuo padėklo didelį sidabrinį dangtį, Stefanas juos abu aptarnavo. Anabela pažvelgė į savo lėkštę. Jos skrandis sugurgė nuo viliojančių tradicinių ispaniškų patiekalų: garuojančių įdarytų tešlos blynų, raudonų ryžių su marinuota vištiena, aštrios baskų kiaulienos dešros, sūrio ir žaliųjų alyvuogių. Ji tik tada susivokė nuo kuklių pusryčių – kavos ir javainių batonėlio, kurį sušlamštė dar degalinėje, pakeliui iš Portugalijos, nieko nevalgiusi. Pastačiusi taurę ant stalo, Anabela paėmė šakutę.

– Kaip skanu, – sukramčiusi pirmą vištienos kąsnį, sumurmėjo ji.

– Gracias, – vėl pripildydamas jos pustuštę taurę raudonojo Rioja padėkojo Stefanas. Paskui gurkštelėjo iš savosios, ir Anabela tik tada pastebėjo, kad jo taurė dar beveik nenugerta.

Reikės sulėtinti tempą, – subarė save. – Daugiau jokios alkoholio sukeltos narsos. – Ir godžiai kibo į blynelius . Su pasitenkinimu ją stebėdamas Stefanas nusišypsojo.

Netikėtai pasijutusi nejaukiai, Anabela susvyravo, bet keptas ispaniškas blynas su žuvies ir pomidorų įdaru buvo toks gardus, toks aromatingas, kad ji nesusilaikė neįsidėjusi į burną dar vieno didelio kąsnio.

– Tikriausiai ryju kaip kiaulė, – droviai susijuokusi pasakė ji. – Bet tikrai labai skanu.

– Atvirkščiai, – pritariamai šypsodamas paprieštaravo Stefanas. – Man patinka apetito nestokojančios moterys.

Anabela nervingai nusišluostė servetėle lūpas ir paskutinį kąsnį užgėrė vynu.

– Jūs nevalgote?

– Valgau, – įsidėdamas gabalėlį dešros atsakė Stefanas. – Bet niekaip negaliu susitelkti į maistą.

– Kas jus blaško?

– Jūs, – atsakė Stefanas, o jo tamsios akys sublizgėjo.

Anabelai nukaito skruostai, ji nuleido šakutę. Jis neflirtuoja, – nuramino ji save. – Tiesiog niekada nėra matęs sveikai valgančios moters. Veikiausiai pratęs susitikinėti su aktorėmis ir perkarusiomis manekenėmis. Dar gurkštelėjusi iš taurės vyno, Anabela vėl paėmė šakutę. Ir paragavo visko. Kai ji pakėlė nuo lėkštės akis, pamatė, kad Stefanas ir vėl pildo jos taurę. O ji net nebuvo pastebėjusi, kad indas ir vėl beveik ištuštėjęs.

– Mėginate mane nugirdyti? – juokdamasi, bet tik pusiau juokaudama paklausė ji.

– Ar prireiktų daug pastangų?

Ne. Ji jau dabar, vien būdama šalia Stefano, jautėsi gerokai apsvaigusi.

– Alkoholis manęs lengvai neįveikia, – kilstelėjusi smakrą galiausiai atsakė ji, nors iš tiesų išlaikyti blaivų protą pavykdavo tik visai negeriant. Paprastai Anabela gerdavo tik mineralinį vandenį, ir dėl to ne kartą buvo patraukta per dantį; bet kadangi jos tėvas buvo alkoholikas, o motina – narkomanė, ji nori nenori privalėjo elgtis atsargiai.

Dabar, sprendžiant iš vis smarkiau besisukančios galvos, buvo aišku, kad gėrė per greitai ir per daug. Ant aukštų tinkuotų valgomojo sienų blykčiojo žvakių liepsnelių metami šešėliai. Netikėtai Anabela pajuto, kad net ir sėdi jau kitaip. Užuot šlijusi nuo Stefano, ji sviro jo pusėn – dar kiek, ir jie susilies.

Pastangos vynu apmaldyti pakrikusius nervus – bevaisės.

– Jūs kitokia, nei apie jus šneka žmonės, – tyliai tarė Stefanas. Tamsios jo akys švelniai žvelgė jai į veidą.

Negalėdama pakęsti minties, kad yra paskalų objektas, Anabela įsitempė. Žinojo, kad aplinkiniai ją vadina ledo karaliene. Norėdami pasismaginti žmonės gali būti žiaurūs, pikti ir pagiežingi, jiems nesvarbu, ką įskaudins savo apkalbomis.

– Manęs nedomina, ką apie mane šneka žmonės.

Stefanas šypsodamas papurtė galvą.

– Štai dar vienas įrodymas, kad skiriatės nuo visų mano sutiktų moterų.

– Nes nepuolu jums po kojomis?

Jis vėl nusijuokė tuo žemu, seksualiu juoku.

– Sí , – akivaizdžiai pralinksmėjęs atsakė jis. – Norite – tikėkite, norite – ne, bet dauguma moterų iš tiesų puola man po kojomis. Tačiau skiriatės nuo jų ne vien tuo.

Stefano žvilgsnis tapo veriantis ir karštas, Anabelai užkaito oda, kūnas aptirpo. Prašau, neleisk man susileisti, – ėmė melstis ji. – Neleisk man visiškai apsikvailinti.

Pastačiusi taurę, ji atsilošė kėdėje.

– Sakėte, kad pageidaujate pasikalbėti apie darbą. Apie tai ir pasikalbėkime.

– Ar jums tikrai terūpi darbas?

– Taip.

– Man sunku patikėti, kad tokia graži moteris gali šitai sakyti, – švelniai tarė Stefanas.

Gal visgi jis su ja flirtuoja?

Anabela jau buvo besiekianti taurės, bet susivokusi, ką daranti, piktai nustūmė ją šalin.

Kvailas vynas!

Kvaila žvakių šviesa!

Kvailas gražus vyras, kuris atrodo kaip tiesiai iš erotinio sapno nužengęs juodasis riteris!

– Man terūpi darbas, – tvirtai pasakė ji. – Daugiau niekas.

Stefanas suraukė antakius ir kurį laiką į ją žiūrėjo.

– Tai negerai, – galiausiai tarė jis. – Esate jauna, geidžiama moteris. Jums patinka jūsų darbas, tas tiesa. Bet gyvenime yra ir kitų gražių dalykų.