Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanas nusišypsojo. Apkabinęs Anabelą apie pečius, jis pabučiavo ją į smilkinį.

– Turi galvoje naujieną, kad esi mano žmona?

– Taip. – Ji pažvelgė į jį ir intriguojamai nusišypsojo. – Ir dar vieną.

– Dar vieną? – glostydamas jai kelį tingiai pakartojo jis. – Tai, kad negaliu atitraukti nuo tavęs rankų? Jie ir patys pamatys.

– Ne, svarbesnę. – Anabela giliai įkvėpė. – Mes turėsime kūdikį.

Stefanui nukaro žandikaulis. Paskui ją apkabindamas jis taip garsiai ir džiaugsmingai šūktelėjo, kad riksmas nuaidėjo visoje pirmos klasės kabinoje.

– Ak, querida... Esi tuo tikra?

Šypsodama pro laimės ašaras, ji linktelėjo galva.

– Tikriausiai tai nutiko jau patį pirmąjį kartą...

– Kūdikis. – Stefanas atrodė apimtas pagarbios baimės, paskui žaviai sunerimęs. – O kaip tu jautiesi? Gal galiu tau ko nors užsakyti? Gal tau reikėtų ilsėtis?

– Jaučiuosi tiesiog puikiai, – šluostydamasi džiaugsmo ašaras atsakė Anabela.

– Bet verki, – priekaištaudamas pasakė Stefanas.

– Esu nėščia, – ji juokdamasi papurtė galvą. Paskui paglostė vyro skruostą ir pažvelgė į gražų veidą. – Dar niekada nesijaučiau laimingesnė.

Prisitraukęs ją artyn, Stefanas taip karštai ir ilgai bučiavo žmoną, kad kiti pirmosios klasės keleiviai ėmė šypsotis. Paskui Anabela užsimerkusi prigludo jam prie krūtinės.

Kadaise dėl Stefano Kortezo ją perspėjo.

Būkite atsargi, panele Vulf, – sakė žmonės, – nepajėgsite jam atsispirti. To nesugeba jokia moteris.

Visi šie perspėjimai buvo teisingi. Stefanas užvaldė jos kūną. Jos širdį. Jos sielą.

– Anabela, myliu tave, – sušnabždėjo Stefanas. Prigludęs prie jos dar arčiau, pridūrė: – Amžinai tave mylėsiu.

Švelniai bučiuojama, Stefano rankai globėjiškai besiilsint ant plokščio jos pilvo, Anabela dar niekada nesijautė tokia branginama, tokia dievinama. Lėktuvas skraidino juodu atgal į Angliją, į Vulfų dvarą. Skrisdama kažkur virš Brazilijos Anabela žinojo, kad likusį gyvenimą bus mylima ir saugi.

Kitame serijos Galingieji Vulfairomane skaitykite apie Džeikobą Vulfą.