Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Ir kai tą vakarą po vakarienės ėjo per didžiulę baltą palapinę, jo komandos draugai jam nebuvo itin atlaidūs.

– Neblogai pasidarbavai, – nusišaipė antrasis komandos žaidėjas, Stefanui einant pro šalį.

– Ar privalėjai drauge su savimi nusitempti ir mus? – iš šokių aikštelės suurzgė trečiasis žaidėjas.

– Gal buvai girtas? – nuo baro atsiliepė ketvirtasis.

– Ne, – eidamas link baro priešingoje palapinės pusėje sumurmėjo Stefanas. – Bet netrukus būsiu.

Didžiulė balta palapinė, pastatyta didžiausiame hasjendos lauke, atstojo prašmatnią pokylių salę. Virš šokių aikštelės, kurioje, išstumdžius stalus, dabar pagal ritmą judėjo svečiai, buvo lempelės. Palei visas keturias palapinės sienas lygiavosi barai, o susirinkusieji maukė šampaną kaip vandenį. Stefanas žinojo, kad svečiai šoks visą naktį. Tol, kol skambės muzika.

Bet Stefanui muzika buvo seniai nutilusi.

– Barmene, – tiesdamas ranką suurzgė jis.

Po penkiolikos sekundžių jau godžiai maukė dvigubą škotiško viskio.

Polo rungtynės turėjo baigtis apylygiai. Abi komandos buvo vienodai stiprios. Tačiau jo komanda buvo sutriuškinta. Nors Stefanas beveik visada laimėdavo, šį kartą kiekvienas kėlinys jam buvo prastesnis už ankstesnįjį. Net jo žirgas vartė akis dėl patetiško šeimininko pasirodymo.

Širdimi Stefanas buvo ne ten. Jo širdis iš pat ryto iškeliavo iš rančos apdaužytu 1973-iųjų Land Rover.

Nekreipdamas dėmesio į visas seksualias moteris, kurios net dabar mėgino patraukti jo dėmesį, Stefanas atsuko nugarą šokių aikštelės linksmybėms. Nieko nematančiomis akimis stebeilydamas į baltą palapinės drobę už baro jis atsilaisvino kaklaraištį. Ausyse tebeaidėjo virpantis Anabelos balsas.

Aš tave myliu.

Nejaugi turėjau jai meluoti? – suniurnėjo sau panosėje Stefanas. – Nejaugi turėjau pasakyti ją mylįs, nors tai būtų netiesa?

Šią akimirką jis kone gailėjosi to nepadaręs. Todėl dar gurkštelėjo gintarinio gėrimo, tarsi ugnis nudeginusio jam gerklę. Tada, garsiai pastatęs stiklą ant baro, nusišluostė lūpas. Taip, jis gailėjosi nepamelavęs. Gailėjosi nepasakęs bet ko, kad tik ji liktų.

Nes dabar jis ilgėjosi jos. Ilgėjosi taip, kaip būtų ilgėjęsis savo širdies, jeigu ją kas nors būtų išplėšęs iš krūtinės.

Netikėtai Stefanui kilo nevaldomas noras tėkšti stiklą į žemę. Įžeisti žymiuosius svečius ir liepti visiems nešdintis. Išparduoti arklius už vieną eurą. Argi kas nors dar buvo svarbu, jei išvykus Anabelai, jis neteko paties gyvenimo?

Netikėtai Stefanas pajuto jam prie alkūnės prisiliečiančią kažkieno mažutę plaštaką. Akimirkai jis sulaikė kvėpavimą. Paskui atsisuko.

Vietoje angeliško Anabelos veido ir šviesių plaukų pamatė brunetę aptempta raudona suknele. Moteris atrodė matyta. Gal jau kartą su ja permiegojo? O gal visos moterys dabar jam atrodė vienodos – nes nė viena jų nebuvo Anabela?

– Gal norėtum pašokti? – gundančiu balsu pasiūlė ji.

Užsivertęs gėrimo likučius, Stefanas trenkė stiklą į baro stalą.

– Žinoma, – šiurkščiai atsakė jis. – Kodėl ne?

Jam vedantis brunetę į šokių aikštelę, šioji prie jo akimirksniu prisiglaudė.

– Nesijaudink dėl tų pralaimėtų rungtynių, – glostydama jam ranką virš alkūnės sumurkė ji. – Šiąnakt gali laimėti kur kas geresnių prizų.

Tiesmukiau pasisiūlyti buvo tiesiog neįmanoma. Stefanas nukreipė į ją tiesų žvilgsnį. Argi yra geresnis būdas padėti tašką jį persekiojantiems vaizdiniams apie Anabelą?

Tačiau vien nuo minties apie kitą moterį jį supykino. Kad ir kokios savižudiškos mintys šią akimirką jį buvo apsėdusios, jis geidė tik vienos moters. Tik jos visada geis. Iki gyvenimo galo.

Stefanas sustojo kaip įbestas.

Ryte jis pirmiausia pagalvodavo apie Anabelą. Paskutinė mintis vakare taip pat būdavo apie ją. Ji buvo jo akių šviesa. Jo mėnesiena. Ji nušviesdavo jam kelią. Savo gerumu. Savo pažeidžiamumu. Savo tyra širdimi.

Išduotas dar devyniolikos, Stefanas nenorėjo pasižadėti jokiai moteriai. Buvo tikras niekada nepamilsiąs.

Tačiau jaunatviškas susižavėjimas Rozalija buvęs niekas, palyginti su tuo, ką jis jautė Anabelai. Stefanas tik dabar suprato visus tuos metus laukęs sau skirtosios. Moters, kuri taptų jo širdimi. Jo namais.

Jis laukė Anabelos.

Giliai įkvėpęs, Stefanas staiga suvokė galįs visą gyvenimą būti ištikimas. Bet tik jai. Tik Anabelai. Ji buvo jo moteris. Toji, kurios jis geidė. Toji, kurią jis dievino.

Toji, kurią mylėjo.

Stefanas sugniaužė kumščius. Jis myli Anabelą. Jis myli ją.

Bet... leido jai išeiti.

– Na? – ne pagal muziką susiūbavusi klubais, sumurmėjo brunetė. – Ką manai?

Stefanas pažiūrėjo jai į akis.

– Atleisk, – šiurkščiai tarė jis, – apsigalvojau.

Tada apsisuko ir nuėjo, paliko ją šokių aikštelėje vieną. Jis privalėjo rasti Anabelą. Dabar pat. Sės į automobilį ir lėks į Londoną. Apskries visą pasaulį. Pereis Sacharą, užkops į patį Everestą. Jis ras ją, ji priklausys jam.

Nulipęs nuo šokių aikštelės pakylos, Stefanas išgirdo, kaip už nugaros tyliai švilpteli kažkoks vyras.

– Tik pažiūrėk į tą moterį, drauguži. Kaip gaila.

– Ką? Kur? – atsiliepė antrasis.

– Prie įėjimo. Toji gražuolė su randu per visą veidą.

Stefanas šaižiai įkvėpė ir atsisuko.

Perskirtame palapinės įėjime, apšviesta lempelių, su ilga balta suknia stovėjo Anabela. Šviesūs jos plaukai bangomis vilnijo apie pečius.

Stefanas matė, kaip ji stabteli, akimis minioje kažko ieško.

Jų akys susitiko.

Tačiau Stefanas nebegalėjo laukti. Ėmė skubiai irtis per minią Anabelos link.

Tik tada, kai jie atsidūrė vienas priešais kitą mirguliuojančiuose linguojančių lempučių šešėliuose, Stefanas sustojo. Jam žiūrint į gražų jos veidą, minia tarsi išnyko. Jis šaižiai įkvėpė. Pirmą kartą viešumoje Anabela buvo be makiažo. Jis matė per kaktą ir skruostą nusitęsusį nelygų raudoną randą, kuris vis tiek neužgožė neįtikėtino jos grožio. Jo negalėjo užgožti niekas.

– Nebeslepi... savo rando, – sukuždėjo jis.

– Ne. – Pilkos jos akys švytėjo. – Daugiau nebebijau. Nebijau nieko, tik... netekti tavęs.

Ji ištiesė ranką.

Kurį laiką žvelgęs į ištiestą ranką, Stefanas pakėlė į ją akis. Anabela atrodė kaip angelas. Kaip svajonė.

Kaip atsakymas į klausimą dėl viso likusio jo gyvenimo.

Galiausiai Stefanas paėmė jam ištiestą ranką. Ir nuo nuostabaus prisilietimo atsiduso, kone suvirpėjo. Tik tada suprato, kaip baiminosi, kad Anabela gali būti vien miražas, šmėkla, kuri išnyktų, jam pamėginus prie jos prisiliesti. Laikydamas Anabelos ranką jis žinojo, kad taip nėra. Žinojo, kad ji tikra. Anabela per stebuklą grįžo pas jį. Dios mío. Stefanas tvirčiau suspaudė jos ranką. Ką gi jis padarė, ką gera nuveikė per savo gyvenimą, kad gavo šį antrą šansą?

– Anabela, atleisk man, – tyliai tarė jis.

– Atleisti tau? – Jos balsas nuskambėjo tyliai ir švelniai, tarsi upelio čiurlenimas; ji papurtė galvą. Paskui nusijuokė, ir tas juokas buvo tarsi vėjo varpelių skambėjimas. – Tai tu turi man atleisti. Tai aš mėginaus priversti tave duoti pažadą, kurio nebuvai pasirengęs duoti...

– Bet aš pasirengęs. – Stefanas giliai įkvėpė. – Maniau, kad tavęs netekau, ir tai mane kone pražudė, – sušnabždėjo jis. – Daugiau nebenoriu taip jaustis. Nenoriu tavęs prarasti.