Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Bučiuodamas kaklą Stefanas glostė Anabelos krūtis, kol galiausiai ji iš malonumo atsiduso ir užvertė galvą. Atsegęs liemenėlę ir numetęs ją ant žemės, ėmė laižyti dangiškai saldų tarpelį tarp krūtų.

Tačiau Anabela jau nebebuvo toji drovi nekaltuolė. Šis žaidimas jai patiko; ji suėmė apatinį Stefano marškinėlių kraštą ir nuvilko drabužį jam per galvą. Trokšdamas pajusti Anabelos ugnį, jos šilumą ir odos minkštumą, Stefanas nuoga krūtine prisispaudė jai prie krūtų. Paskui ėmė čiulpti ir kandžioti jos kaklo odą, kol nebeliko abejonių, kad rytojaus dieną bus matyti. Aistringai ją bučiuodamas, Stefanas jautė į nugarą susmigusius Anabelos nagus. Kai ji ėmė krimsčioti jo apatinę lūpą, jam užgniaužė kvapą. Tą akimirką Stefanas tik per plauką susilaikė nepasiekęs viršūnės.

Jo nekaltoji mylimoji virto ugninga, bebaime gundytoja.

Stefano rankos nuslinko žemyn ir atsegė Anabelos diržą. Per didelės kelnės nukrito ant žemės. Nuspyręs jas šalin, jis nutraukė ir kelnaites.

Jam reikėjo jos. Čia ir dabar. Vos spėjęs atsisegti džinsus, Stefanas skubiai užsimovė prezervatyvą ir, pristūmęs Anabelą prie sienos, šiurkščiai įsibrovė į vidų; mergina kojomis apsivijo jo klubus ir aistingai aiktelėjo. Buvo tokia drėgna, kad jau po trijų postūmių ėmė dūsauti nuo kūną užplūdusios orgazmo bangos – tą pat akimirką, kai ir jis, paskutinį kartą iki pat gelmių į ją įsistūmęs, suriko jos vardą.

Išvargę juodu susmuko ant patalų. Ankstyvo vakaro šešėlių gaubiamame kambaryje ji gulėjo Stefano glėbyje, o jis tylėdamas glostė jai odą. Švelniai bučiuodamas pirštais braukė per skruostus. Vis negalėjo atsižiūrėti į gražų jos veidą.

Bet po kelių minučių jo varpa ir vėl sustandėjo. Po ką tik įvykusios kone gyvuliškos sueities jis ketino pamylėti ją dar kartą – dabar jau iš lėto. Švelniai parvertęs Anabelą ant minkštų pagalvių, Stefanas ėmė bučiniais leistis jos kaklu, krūtimis, pilvu, šlaunimis, keliais, – kol pasiekė pėdas. Pirštais ir lūpomis glamonėjo kiekvieną jos kūno colį, kol Anabela ėmė visu kūnu drebėti ir be žodžių maldauti, kad ją paimtų.

Prieš kelias akimirkas jis tai padarė vedamas primygtinumo, nesivaldydamas. O dabar ilgai ją erzino, lietė ir glamonėjo liežuviu. Tik kai Anabela ėmė maldauti išvaduoti iš agonijos, Stefanas jos pasigailėjo. Bet net tada geismo lengvai nepatenkino. Jis stūmėsi į ją colis po colio, kol ji ėmė kone verkti iš geismo.

Paskui... su didžiausia jėga nėrė gilyn. Nuožmiai. Tarsi torpeda. Orgazmas užliejo Anabelą kone akimirksniu: šaižiai surikusi, ji išrietė nugarą.

Tai buvo nuostabi akimirka. Gražiausia. Stefanas stebėjo jos nušvitusį veidą ir žinojo, kad jeigu jos neteks, neteks pačios saulės.

Jis įtikins ją pasilikti. Ras būdą, kaip tai padaryti.

***

Po kelių valandų, kai pro naktines užuolaidas į miegamąjį įsėlino blausi ryto šviesa, Anabela šypsodamasi prabudo iš nuostabaus sapno. Tačiau tai nebuvo sapnas.

Ji vis dar gulėjo miegančio Stefano glėbyje, prigludusi prie nuogos krūtinės. Nuvargusi, išsekusi. Sopančiu kūnu. Ir be galo laiminga. Net neatminė, kada paskutinį kartą taip nuostabiai jautėsi.

Praėjusią naktį jie pasimylėjo tris kartus. O gal keturis? Ji pamėgino suskaičiuoti.

Pirmas . Šokiruojantis. Šiurkštus. Laukinis ir greitas – prie sienos.

Antras. Anabela suvirpėjo. Regis, visą amžinybę kankinęs ją savo nedoromis rankomis, jis pagaliau įsiveržė į vidų.

Paskui, apsijuosę chalatus, kikendami kaip vaikai, vienas kitą tildydami, jie nusliūkino į virtuvę pasidaryti sumuštinių; nepaisant visų pastangų nepažadinti namiškių, galiausiai, nešini padėklu, triukšmingai grįžo į Stefano miegamąjį.

Lovoje pasistiprinę sumuštiniais, vynu ir braškėmis, jie užmigo vienas kito glėbyje; ją pažadino Stefano ranka.

Trečias. Jis bučiavo ją karštai, aistringai, o kai Anabela iš malonumo sudejavo, Stefanas ją nusuko nuo savęs ir, apsivijęs rankomis, kad galėtų glamonėti krūtis, ėmė stumtis gilyn iš nugaros. Jo varpa buvo taip giliai, kad lietė įsčias, Anabela vėl akimirksniu sutirpo.

Šlapi nuo prakaito, jie susmego ant drėgnų patalų. Juokdamiesi iš savo lipnumo, jie nusprendė išsimaudyti.

Didžiulėje įstiklintoje dušo kabinoje ištrinko vienas kitam galvą, nušveitė vienas kitam kūną, kol abu įraudo nuo karščio ir pakvipo muilu. Karštų garų migloje, masažuojama Stefano, Anabela užsimerkė ir atsidususi atsirėmė jam į krūtinę. Netikėtai jis atsuko ją į save.

Ketvirtas. Jis parklupo priešais ją ant kelių. Ant galvos tekant šilto vandens srovei, Stefanas užsikėlė ant peties vieną jos kelį ir laižė bei čiulpė jos tarpvietę tol, kol Anabela pasiekė orgazmą ketvirtą kartą.

Paskui visiškai išsekusią švelniai nušluostė ir nunešė atgal į lovą.

Atsargiai paguldė drėgną ir nuogą ant baltų patalų, bet Anabela dar spėjo pamatyti mėnesienoje žibančias jo akis. Stefanas atrodė lyg apsėstas, lyg jį kas persekiotų.

Akimirką Anabelai užgimė viltis, kad galbūt ir jis pradeda ją įsimylėti. Kad galbūt įvyks stebuklas, ir Stefanas ištars stebuklinguosius žodžius: Esi vienintelė mano geidžiama moteris. Likusį gyvenimą noriu praleisti tik su tavimi.

Bet akimirka praėjo. Stefanas atšlijo ir švelniai ją bučiuodamas prisitraukė prie savęs. Taip jie miegojo likusias valandas iki aušros.

Markstydamasi nuo ankstyvo ryto šviesos Anabela vis labiau niuro, šypsena nuo jos veido pamažu nyko.

Ši naktis buvo paskutinė.

Paskutinis rytas, kai ji prabudo Stefano glėbyje. Šį vakarą, pasibaigus labdaros puotai, ji išvyks į Londoną.

Tai buvo paskutinė diena, kai Stefanas vis dar priklausė jai.

Tačiau net šiandien jis jau nebebus visiškai mano, – nusiminusi galvojo Anabela. Po valandos ar dviejų į vėlyvus pusryčius, po kurių vyks polo rungtynės, ims rinktis svečiai. Anabela užsimerkė ir pamėgino įsivaizduoti gražias, seksualias aukštuomenės moteris, apsikarsčiusias deimantais, pasipuošusias mini sijonėliais ir neabejotinai turinčias patirties, kaip gundyti ir patenkinti vyrą.

Mėgindama nuvyti šalin ašaras ji sumirksėjo. Jai daugiau niekada neteks patirti, ką reiškia būti Stefano moterimi, ką reiškia būti jo bučiuojamai, laikomai jo stipriame glėbyje, deginamai tamsių jo akių žvilgsnio.

Tik būdama trisdešimt trejų, Anabela pirmą kartą pamilo. Bet nuo šiol jos gyvenime ir vėl bus šalta. Nebebus ugnies. Nebebus Stefano.

Nebent...

Nebent kas? – nusišaipė iš jos ironiškas vidinis balsas. – Nejaugi manai, kad jeigu prisipažinsi jį mylinti, jis stebuklingai tau atsakys taip pat?

Anabela giliai įkvėpė. Galbūt.

Apie tai nė negalvok, – toliau šaipėsi vidinis balsas. – Daugių daugiausia gali tikėtis jo užuojautos.

Bet juk iš tikrųjų nežinau. Jo akys sako, kad galėtų mane pamilti. Jo kūnas byloja, kad galėtų mane mylėti. Gal visgi turiu galimybę?

Jeigu nori išsaugoti išdidumą, – neatlyžo pašaipusis balsas, – tylėsi kaip žemes pardavusi. Ir tyliai užversi paskui save duris.

Stefanas pasimuistė ir nusižiovavo. Apsnūdęs jis instinktyviai tvirčiau apkabino Anabelą ir prisitraukė ją prie krūtinės. Kaip galėjo būti, kad jis ir vėl jos geidė? Anabela nugara jautė jo standžią varpą. Šypsodamasi, nepaisydama vidinės sumaišties, mergina atsisuko į Stefaną.

Tamsios jo akys buvo atmerktos ir žvelgė tiesiai į ją. Veidas švytėjo iš pasitenkinimo.