Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanas ir Anabela kelias valandas lankė kaimo šeimas, kurių visos kovojo dėl garbės pavaišinti juos pietumis. Anabelai susidarė įspūdis, kad žmonės čia be galo šilti ir draugiški. Tiek vaikams, tiek jų tėvams Stefanas buvo tikras didvyris. Anabela daugiau nei viename jaukiame name atsigėrė arbatos; kai kaimiečiai sužinojo, kad ji rašo straipsnį, nusprendė išsamiai papasakoti apie tai, kaip Stefanas išsaugojo jų darbo vietas ir pagerino gyvenimo kokybę; kaip jo labdaros fondas padėjo sename parke įrengti vaikų žaidimų aikštelę ir aprūpinti mokyklą reikmenimis. Apie tai, kaip jis padėjo jų sūnums, prasižengusiems teisėsaugai ir pasukusiems neteisingu keliu, kaip jis nusamdė juos dirbti arklininkais ir davė jiems ne tik darbą... bet ir profesiją.

Stefanas jiems padėjo, kaip padėdavo visiems, kurie jam buvo brangūs.

Anabela fotografavo viską. Bet daugiausia Stefaną. Kai jis nukreipdavo į ją žvilgsnį, jai užgniauždavo kvapą. Kai nusišypsodavo, jai suspurdėdavo širdis.

Kai jie jau buvo pasisvečiavę beveik visuose Algareso namuose, Anabela, draugiškai įsikibusi Stefanui į parankę, patraukė gatve atgal. Jis buvo kur kas daugiau nei vien mergišius. Anabela žinojo, kad labdaros fondas jam svarbus, tačiau net neįsivaizdavo, kaip smarkiai jis pakeitė paprastų žmonių gyvenimą.

Koks nuostabus žmogus, – galvojo Anabela. Ir nurijo seiles. Jos jausmai jam darėsi vis sudėtingesni...

Netikėtai jai susipynė kojos, ir ji vos nenugriuvo.

– Atsargiai, querida . – Stefanas ją sugavo. – Atrodai pavargusi, – pažvelgęs į ją, pasakė jis. Paskui pamojo į kaimo užeigą. – Gal užsukime ko nors išgerti?

Virpėdama Anabela nusisuko į kitoje gatvės pusėje stovintį namą. Pastatas buvo dviejų aukštų, pakraigėje virš durų linksmai tabalavo nudažyta iškaba. Ji atrodė žavinga ir linksma, bet Anabela, vos ją išvydusi, pajuto pliūpsnį neapykantos.

Jeigu man kyla noras, kaip sakote, pasimylėti, vykstu į kaimo taverną ir ten išsinuomoju nakčiai kambarį.

– Atsigaivinkime prieš išvykdami, – pasiūlė Stefanas. – Jei nori, gali dar šiek tiek pafotografuoti. Ši užeiga – vietinė įžymybė.

– Nė neabejoju, – karčiai atkirto Anabela ir pakėlė fotoaparatą.

Kai ji baigė fotografuoti, jie įėjo į vidų. Užeiga buvo apytuštė ir labai tvarkinga. Stefanui rodant kelią link stalelio prie lango, Anabela stengėsi suturėti drebulį. Kai jie susėdo vienas priešais kaitą, ji negalėjo liautis spėlioti, kiek moterų prie šio stalelio jau yra sėdėjusios su Stefanu. Ir kiek jų čia jis dar pasisodins.

– Kaip įprastai, señor ? – ispaniškai paklausė padavėjas.

– Sí, – šypsodamas atsakė Stefanas. – O damai... – Jis atsisuko į Anabelą ir laukė, ką ši pasakys.

– Nesijaučiu ištroškusi, – sumurmėjo Anabela.

– Liaukis, išgerk ko nors. Atsigaivink.

– O ko tu užsisakei?

– Alaus.

– Man to paties.

Pritariamai kilstelėjęs antakį, Stefanas pakartojo jos užsakymą padavėjui. Vėl atsisukęs į Anabelą, jis netikėtai paklausė:

– Ar galėčiau pamatyti tavo naujai padarytas nuotraukas?

Ji prikando lūpą.

– Ar pasakysi atvirai, ką apie jas manai? – paklausė ji.

– Ar tikrai to nori?

Anabela nenoriai padavė Stefanui skaitmeninį fotoaparatą.

Stebėdama jį Anabela apsilaižė sukepusias lūpas. Naujosios nuotraukos jai pačiai labai patiko. Per paskutines kelias dienas užfiksuoti vaizdai net jos kritiškai menininkės akiai atrodė ryškūs, sodrūs ir kupini gyvybės.

Bet gal Stefanas juos supeiks kaip ir ankstesniuosius? Gal pavadins susitingusiais ir negyvais ?

Apimta nekantraus jaudulio, mėgindama žvilgtelėti į nuotraukas, ji persisvėrė per stalą. Po kelių sekundžių Anabela pastebėjo kai ką, ko nebuvo mačiusi anksčiau. Ir iš nuostabos išplėtė akis.

Nieko keista, kad jai pačiai nuotraukos be galo patiko.

Keliose jų buvo užfiksuotas Stefanas kaime – priklaupęs ant vieno kelio, besikalbantis su vaikais. Kitose jis užvertęs galvą dalija patarimus Santo Castillo arklininkams. Ar, saulei leidžiantis, vienas stovi aptvare, treniruoja kumeliuką. Net laukinių gamtos platybių kadrų kampe ar krašte būdavo tai išsklidusi jo alkūnė, tai petys.

Visose iki vienos nuotraukose buvo Stefanas.

Vieną kadrą praeitą naktį ji padarė lovoje, labai intymią akimirką. Nes norėjo užfiksuoti jo tamsiose akyse atsispindintį švelnumą ir aistrą; todėl nufotografavo jį su raudonai oranžinio saulėlydžio metama ugninga aureole virš galvos.

Stefanas buvo ne tik visose jos nuotraukose. Jis buvo jos sieloje. Jos širdyje.

Anabela tyliai ir kimiai žioptelėjo.

Ji suprato, kad jį pamilo.

Kad ir kaip stengėsi tam priešintis. Kad ir kaip to nenorėjo. Kelias dienas ji neigė šiuos jausmus, nes žinojo, kad jį pamilusi nebeišgyvens.

Bet nuotraukos nemelavo.

Stefanas tapo jos visatos centru. Vieninteliu jai skirtu vyru.

Anabela jį mylėjo.

Padavėjas atnešė gėrimus ir atvirai pažvelgė Anabelai į akis. Ji stengėsi nepastebėti visa žinančio jo vypsnio, kuriuo šis vyras ją apdovanojo prieš nueidamas. Buvo akivaizdu, kad jis manė, jog ji nauja lengvai prieinama Stefano auka – šiandien jo lovoje, rytoj jau kur nors kitur.

Bet juk kaip tik taip ir buvo. Anabela stipriai sumirksėjo.

Skubiai gurkštelėjęs alaus, Stefanas toliau peržiūrinėjo nuotraukas. Kovodama su ašaromis Anabela dabar stebėjo tik jį.

Ar jis pastebės, kad yra visose nuotraukose? Ar supras, ką tai reiškia?

Dieve, maldauju, – ėmė melstis ji. – Tegu nepastebi . Jeigu pastebės, ji bus pažeminta galutinai.

Galiausiai Stefanas pakėlė į ją švytinčias akis.

– Nuotraukos tobulos: kupinos aistros ir gyvybės, – šypsodamas pasakė jis ir grąžino fotoaparatą. – Kiekvienoje jų įžvelgiu tavo meilę rančai ir tai, kaip tu ją vertini. Puikus rezultatas, – tyliai pridūrė jis.

Ne tik meilę Santo Castillo . Anabela nurijo seiles, jai užkaito skruostai.

– Ačiū.

Jose visose atsispindi mano meilė tau. Tik tau. Skausmingai laukdama, kad jis pasakytų dar ką nors, – bet ką, – ji sulaikė kvėpavimą.

Anabela, kodėl esu visose nuotraukose?

Anabela, juk nesi tokia kvaila, kad mane įsimylėtum?

Stefanas atsikrenkštė.

– Buvo kelios geros ponios Gutjerez ir vaikinų nuotraukos. Gal galėtum padaryti kopijų ir nusiųsti jų šeimoms?

Anabela sumirksėjo.

– Žinoma.

Švelniai ir šiltai į ją žiūrėdamas Stefanas suraukė antakius.

– Ar viskas gerai?

– Taip, – per gumulą gerklėje sukuždėjo Anabela. Tačiau ji toli gražu nesijautė gerai. Ir niekada nebesijaus.

Mestelėjęs ant stalo pinigų, Stefanas pakilo.

– Važiuokime namo.

Pakeliui į rančą Anabela stebeilijo pro langą į vakaruose tviskantį saulėlydį. Nuo šviesos medžiais apaugę banguojantys kalnai atrodė tarsi ryškūs koralo raudonumo ir rausvai raudoni šilkiniai kaspinai.

Nuleidusi langą, ji alkūnėmis atsirėmė į rėmą, užmerkė akis ir giliai įkvėpė aromatingo, apelsinmedžiais, žeme ir tolima jūra dvelkiančio oro. Šis gražus laukinis gamtovaizdis atrodė dieviškas.

Jiems važiuojant atgal, Stefanas, perjungdamas pavarą, netyčia ranka brūkštelėjo Anabelai per kelį ir sukėlė didžiulę jaudulio bangą, į kurią jos širdis atsiliepė aštriu skausmu.

– Anabela, neišvyk rytoj, – tyliai paprašė jis. – Pasilik čia. Su manimi.