Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Anabela ilgai į jį žiūrėjo.

– Manęs siekė ne vienas vyras, bet nė vienas jų nebuvo panašus į tave. Tu siekei manęs su tokia kryptinga aistra. Su tokiu... atsidavimu. Ir su tokiu įgudimu. Nepajėgiau tau atsispirti. Galiausiai atsispirti ir nenorėjau, kad ir kuo man tai baigtųsi. – Ji giliai įkvėpė. – Kiek ilgai nori, kad likčiau?

Nesuprasdamas kodėl ji šito klausia, Stefanas susiraukė.

– Lovoje? Lik kiek tik širdis geidžia.

Pažvelgusi į jį prieblandos šešėliais mirguliuojančio kambario fone, Anabela šaižiai nusijuokė. Paskui netikėtai atsisėdo. Pilkos jos akys tapo ledinės ir atšiaurios.

– Būkime sąžiningi ir vadinkime daiktus tikraisiais vardais, – šaltai pasakė ji. Saulės nugairinti skruostai užsiplieskė ryškiu raudoniu. – Pavadinkime tai vienos nakties nuotykiu.

– Ne. – Stefanas kaipmat atsisėdo šalia. – Ne vienos nakties nuotykiu. Ne to noriu.

Anabela iškvėpė, ir jos žvilgsnis sušilo. Staiga ji pasirodė jam pažeidžiama ir skausmingai jauna.

– Ne to?

Tyliai ispaniškai nusikeikęs, Stefanas piktai prunkštelėjo.

– Dios mío , Anabela, man nereikia jokios kitos moters. Tik tavęs. Nejaugi šito dar nesupratai? Dar niekada neturėjau tiek kovoti, kad laimėčiau moterį. Nenoriu, kad paliktum mano lovą. Dar tik pradėjau tavimi gardžiuotis.

Anabela pakėlė į jį akis ir apsilaižė lūpas.

– Tuomet... liksiu. – Ji giliai atsiduso ir skubiai pridūrė: – Bet tik tol, kol baigsis mano paskyrimas – iki šeštadienio. Kai labdaros iškilmės pasibaigs, išvyksiu iš Santo Castillo .

Stefanas piktai į ją pažiūrėjo.

– Gali likti ir ilgiau.

Nusijuokusi iš jo veido išraiškos, Anabela vėl surimtėjo.

– Ne, verčiau ne.

– Kodėl?

Ji pakilo. Norėdama prisidengti nuogumą, pakėlė nuo grindų savo purvinus ir suplyšusius apatinius marškinėlius.

– Laukiu atsakymo, – griežtai pareikalavo Stefanas.

Anabela sustingo. Sukryžiavusi ant nuogos krūtinės rankas, ji pažvelgė į jį savo skaidriomis pilkomis akimis.

– Stefanai, žmonės nesikeičia, – galiausiai sušnabždėjo ji. – Skaudžios gyvenimo pamokos padėjo man tai suprasti. Mano tėvas buvo žiaurus žmogus. Mano mokytojas – melagis. Ir vienas, ir kitas iš pradžių su manimi elgėsi kitaip. Tėvas mušdavo brolius, bet ne mane. Patrikas meluodavo kitiems, bet ne man. Tikėjau, kad esu išskirtinė. Galiausiai abu pasielgė su manimi taip, kaip elgėsi su visais kitais.

– Nesu panašus nei į Arbutnotą, nei į tavo tėvą, – piktai pasakė Stefanas.

Anabela liūdnai papurtė galvą.

– Klysti. Kad ir ką dabar galvotum, vieną dieną pasielgsi su manimi taip, kaip elgiesi su kitomis moterimis. Įskaudinsi mane. O aš tau jau ir taip per daug daviau. – Laikydama drabužį, ji nusisuko ir sukuždėjo: – Jeigu būčiau išmintinga, išeičiau dabar pat.

Stefanas šoko iš lovos ir sugriebė ją už riešo.

– Ne, – suurzgė jis.

Anabela pažvelgė į jo ranką ir virpančiomis lūpomis nusišypsojo.

– Stefanai, juk esi mergišius. Pirmiausia šitai apie tave ir sužinojau. Vieną dieną paliksi mane dėl kitos.

– Galbūt. – Jis pratrūko: – Bet ne šiandien! Ne kitą savaitę!

– Ne, ne šiandien. – Anabela jam blausiai nusišypsojo. – Bet netrukus. O ir kaip galėtum pasielgti kitaip? Esame pernelyg skirtingi. Tu dievini rančą ir nė už ką negalėtum iš jos išvykti, o aš niekad nesugebėsiu apsistoti vienoje vietoje, nesugebėsiu turėti namų.

– Tai kas? Galėčiau aplankyti tave Londone, galėtum aplankyti mane čia...

Anabela papurtė galvą.

– Kalbu ne vien apie šitai. – Ji nukreipė liūdną žvilgsnį į grindis. – Žinau, kad mane išduosi. Negaliu tiesiog sėdėti ir laukti, kada tai nutiks.

– Bet, Anabela... – Stefanas atrodė nustebęs. – Kartu galėtume praleisti ištisas savaites, mėnesius. Kodėl dabar pat turėtume nuspręsti, kaip viskas baigsis? Kodėl nepasimėgavus tuo, ką turime, kol tai tęsiasi?

Mėgindama sulaikyti ašaras Anabela sumirksėjo ir virpančiomis lūpomis nusišypsojo.

– Klausei manęs, kaip gali būti, kad trisdešimt trejų vis dar esu nekalta. Taip nutiko todėl, kad nieko neprisileisdavau. Savo širdies lengvai neatiduodu.

Širdies? Stefanas susiraukė.

– Apie meilę nešnekėjome. Kalbame apie seksą.

– Žinau, kad tau tai skirtingi dalykai. Bet man... – Ji papurtė galvą. – Štai kodėl privalau išvykti. Kol nespėjau... – Anabelos akys šviesoje žybtelėjo, ji giliai įkvėpė. – Kol nespėjau tavęs pamilti.

Stefanas išpūtė akis.

Stebeilydama į jį Anabela nusijuokė ir papurtė galvą.

– Neprivalai į mane taip žiūrėti. Nesijaudink, žinau, kad moteriai esi prasčiausias pasirinkimas. Nė vienai nepajėgtum būti ištikimas. Bet aš, Stefanai, neištverčiau dar vienos išdavystės. Tikrai neištverčiau.

Jis paniuro.

– Anabela...

– Nereikia. – Ji pridėjo pirštą jam prie lūpų. – Nėra ką daugiau pasakyti. Žinai, kad esu teisi. Pasimėgausime likusiomis dienomis ir... išsiskirsime.

Stefanas nurijo seiles.

Žmonės nesikeičia, – sakė ji. Ir Stefanas slapčiausioje širdies kertelėje žinojo, kad ji teisi.

Visgi...

Visgi...

Šią akimirką jis negalėjo pakęsti minties, kad Anabela jį paliks. Ne dabar. Dar ne.

Pirmą kartą gyvenime po pasimylėjimo su moterimi jis vis dar jos geidė, o jinai stūmė jį!

Nenorėdamas sutikti su jos sprendimu Stefanas papurtė galvą.

– Lik dar vienai savaitei po labdaros iškilmių. Juk savaitė tikrai nepakenks. – Jis išspaudė šypseną. – Vargu, ar per tiek laiko mane pamilsi. Nesu jau toks žavus.

Anabela prunkštelėjo, paskui papurtė galvą.

– Negaliu, – pasakė ji. – Per savaitę Londone turėsiu suredaguoti ir pateikti Raiteliui tavo rančos nuotraukas, paskui išvyksiu į Argentiną National Geographic žurnalo užsakymu. Ne. – Ji giliai įkvėpė. – Mūsų meilės romanas – kad ir kaip jį pavadintum, – turi pasibaigti šeštadienį, kai iš čia išvyksiu.

Stefanas nurijo seiles.

– Nenoriu, kad išvyktum.

– Taip bus tik geriau. – Jos akys blėstančioje šviesoje švytėjo. – Pasimėgaukime likusiomis keturiomis dienomis. Paskui, santykiams nespėjus įsibėgėti, atsisveikinsime. Kol nė vienas mūsų dar nebūsime nukentėjęs. Gerai?

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Gerai, – sunkiai ištarė jis. – Keturios dienos.

Jam tai nepatiko. Visiškai nepatiko. Tačiau ir ginčytis su Anabela negalėjo. Stefanas nenorėjo jos įskaudinti, tačiau žinojo, kad veikiausiai tai vis tiek nutiks.

Keturių dienų turės pakakti. Jis pasistengs, kad pakaktų. O paskui pamirš ją, kaip pamiršdavo visas kitas.

Juk pamirš, tiesa?

Jis sunėrė pirštus su Anabelos pirštais.

– Tik keturios dienos, – tyliai ištarė jis. – Mėgaukimės kiekviena minute. Mums dar liko visas vakaras. Visa naktis.

Pilkos Anabelos akys blykstelėjo, veidas atrodė paslaptingas, išdavė įtampą.

– Po sunkios darbo dienos...

Paėmęs Anabelą už rankos, jis patraukė ją atgal prie lovos.

– Darbu to nepavadinčiau.

Ji sukikeno, bet, žengusi kelis žingsnius link lovos, sustojo.

– Bet aš siaubingai išalkusi.

– Aš taip pat, – prisitraukdamas ją artyn suurzgė Stefanas. Paskui, spausdamas ją prie savo nuogo kūno, įsisiurbė į lūpas.

Kimiai atsidususi, Anabela sutirpo jo glėbyje. Ji paleido iš rankų drabužius ir apsivijo Stefano kaklą. Žinodamas rasiąs būdą, kaip merginą įtikinti, jis paslapčia sau nusišypsojo. Anabelos oda buvo švelni lyg aksomas.