Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Sí, – neatlyžo Stefanas. – Jis atskleidžia tavo stiprybę ir drąsą, kur kas didingesnį grožį už nepriekaištingą odą. Jei galėčiau, išbučiuočiau visus tavo randus.

Anabelos gerklėje sutvinksėjo pulsas. Ar ji tikrai, užuot slėpusi savo randą, galėtų juo didžiuotis?

Ji apsilaižė lūpas ir nurijo seiles. Tada virpėdama nuo savo pačios drąsos kilstelėjo plaukus ir parodė kiek žemiau kaklo esantį dar vieną randą.

– Turiu vieną čia, – sušnabždėjo ji.

Stefanas nusišypsojo. Paskui palenkė galvą ir pabučiavo ją į kaklą.

Anabela pajuto jo lūpas ant rando, karštais ir aistringais bučiniais besileidžiančias iki pat peties linkio. Ją tarsi nevaldoma ir laukinė ugnis nutvilkė geismas.

Kai Stefanas atsitraukė, ji droviai nusivilko suplėšytą lininį švarkelį ir liko vienais baltais apatiniais marškinėliais. Tada parodė į ilgą nelygų randą ant dešiniosios rankos virš alkūnės.

– Ir čia.

Šiurkščiais pirštais apėmęs jos laibą ranką, Stefanas lėtai bučiuodamas kilo randu aukštyn. Jo lūpos glamonėjo jos odą, glotnus liežuvis erzino susiraukšlėjusią raudoną liniją, dantys švelniai krimsčiojo ir žaidė odos nelygumais.

Paskui jis vėl atsitraukė. Jo akys Anabelą ryte rijo, tarsi jis tik didžiausiomis valios pastangomis valdytųsi nenuplėšęs nuo jos drabužių ir čia pat, pievoje tarp gėlių, su ja nepasimylėjęs.

Anabela turėjo bijoti. Turėjo būti apimta siaubo.

Tačiau jautėsi keistai drąsi, kaip toji keturiolikmetė, kokia kadaise buvo. Kaip mergina, kuri nebijojo siekti to, ko labiausiai troško.

Patraukusi žemyn apatinių marškinėlių iškirptę, ji parodė į kelių centimetrų ilgio odos sustorėjimą.

– Čia.

Stefanas ėmė lėtai, be galo lėtai bučiuoti įsispaudusį seniai išblukusį randą. Anabelai net kvapą užgniaužė nuo malonumo, įtampos ir geismo antplūdžio. Dar nė vienas vyras jos šitaip nebuvo apdovanojęs.

Virš jų galvų plieskė balta saulė, karštame vėjyje švelniai lingavo gėlės. Tolumoje ant kalvos dunksojo sugriuvusios maurų pilies liekanos. Anabela jautėsi pakilusi virš laiko, virš erdvės. Ja sruvo senovinė magija, senesnis už atmintį juslingumas. Ir ji jautėsi silpna; jautėsi ir stipri. Tie pojūčiai skverbėsi į ją su aštria euforija, kvapą gniaužiančiu lūkesčių potvyniu.

– Geidžiu tavęs, – delnais apimdamas jos veidą iškvėpė Stefanas. – Dar niekada tiek ilgai nesu laukęs jokios moters. Anabela.

Jis godžiai ir šiurkščiai įsisiurbė jai į lūpas. Pirštai, švelniai nuslydę per kaklą, prisilietė prie jos liemens, ir Anabela sulaikė kvėpavimą. Stefano jai reikėjo labiau nei oro. Pajutusi ant savo kaklo jo lūpas, kurios, lėtais bučiniais nusileidusios žemyn, nutūpė ant jos peties, delnus, kurie per apatinius marškinėlius apėmė jos krūtis, mergina žioptelėjo. Stefanas palinko virš vienos krūties ir per šilką apžiojo jos standų spenelį.

Anabela aiktelėjo ir įsikibo jam į pečius. Pakėlęs jos rankas aukštyn, Stefanas viena ranka nuvilko apatinius marškinėlius. Paskui atsegė baltą nėriniuotą liemenėlę. Ir kai Anabela iki pusės liko nuoga, prispaudė ją prie gėlių. Nors diena buvo karšta, užteko vieno Stefano žvilgsnio, ir ji virpėjo kaip epušės lapas.

Kelias sekundes jis žiūrėjo į ją apimtas pagarbios baimės, šnabždėdamas nesuprantamus garbinimo žodžius. Paskui skubiai nusivilko marškinėlius. Stefanas atrodė kaip senųjų laikų aistros ir karo dievas. Tvirtus ir stiprius jo krūtinės bei pilvo raumenis dengė tamsūs plaukeliai. Pečiai atrodė platūs, galingi, rankos tokios stiprios, kad, regis, galėjo dėl Anabelos susiimti su tūkstantine kariauna.

Paskui jis visu kūnu ją užgulė. Tvirta jo krūtinė prispaudė Anabelos krūtis, sunkus kūnas prislėgė ją prie vėsios žemės. Stefano lūpos geidulingai ir karštai įsisiurbė į josios. Rankos ėmė glostyti ir glamonėti kiekvieną jos pusnuogio kūno lopinėlį. Iš pradžių liežuviu paglamonėjęs ausį, Stefanas ėmė bučiniais leistis kaklu žemyn, kol pasiekė tarpkrūtį. Paskui nusileido iki pilvo, ir Anabela ėmė tankiau kvėpuoti. Kai jis į bambą įkišo liežuvį, ji suaimanavusi pasimuistė. Anabelos tarpukojyje susitvenkė stiprus geismas. Nenumaldomas noras patirti daugiau...

Ranka apėmęs vieną jos krūtį, Stefanas ėmė žįsti nuogą pabrinkusį spenelį. Jausdama šlapio ir šilto jo liežuvio prisilietimą, Anabela tyliai aiktelėjo ir išrietė nugarą. Liežuviu apsukęs apie jos spenelį ratuką, jis ėmė ją švelniais kandžiojimais erzinti. Merginai tebeaikčiojant ir tebesirangant, Stefanas palinko prie kitos krūties ir ėmė laižyti bei žįsti antrą spenelį. Jo delnai, lėtai slinkdami jos liemeniu, pasiekė kelnaičių juosmenį. Per medžiagą jis paglostė jos klubus, švelniai pažnaibė šlaunis.

Paskui užkėlė jos kojas sau ant klubų.

Per drabužius Anabela jautė standžią jo varpą. Kad Stefanas susijaudinęs, nebuvo jokių abejonių. Prie jos besispaudžiantis raumuo turėjo būti didžiulis ir pritvinkęs. Stefanas pasitrynė ją, ir merginos kvėpavimas sutrūkčiojo.

Anabela net nenutuokė, kad viskas gali būti šitaip. Ji nežinojo...

Netikėtai Stefanas tyliai nusikeikė. Saulei pasislėpus už debesies, jo veidu nuslinko šešėlis. Jis atsitraukė.

Anabelai prireikė akimirkos, kad atgautų kalbos dovaną.

– Kas... kas nutiko?

Jis žiūrėjo į ją įsiūčio kupinomis akimis, žodžius jis košė pro sukąstus dantis:

– Privalome liautis. Nemaniau... Nesu pasirengęs. Kad mane kur velniai!

Anabela net per savo kelnaites ir jo džinsus jautė išpampusią ir kietą kaip uola varpą.

– Man pasirodei netgi labai pasirengęs.

– Neturiu prezervatyvo, – piktai atšovė Stefanas.

Matydama jį tokį, Anabela nusijuokė.

– Nori pasakyti, kad piniginėje nuolat nesinešioji prezervatyvo? Tu? Mergišius, dėl kurio mane visi perspėjo?

– Šią klaidą netrukus ištaisysiu. – Jis pakilo ir užvilko jai apatinius marškinėlius. Likusius drabužius susukęs į kamuolį, pakėlė Anabelą ant rankų. Ir, prispaudęs prie nuogos krūtinės, skubiai patraukė atgal į mišką.

– Nuleisk mane! – pareikalavo ji. – Galiu eiti ir pati!

– Nė negalvoju, – kol neatsidursi mano lovoje, – niūriai atkirto Stefanas; visą kelią per mišką jis ėjo vienodu žingsniu, nė karto nesuklupdamas, niekur neįsipainiodamas. – Nesuteiksiu tau galimybės persigalvoti.

Kai jie vėl atsidūrė aptvare, Stefanas patraukė prie švelniosios kumelės, kurią jau anksčiau buvo pabalnojęs. Lengvai, tarsi Anabela svertų ne daugiau už plunksnelę, užkėlė ją ant balno, paskui užšoko pats. Sugrūdęs jųdviejų drabužius į balnakrepšį, Stefanas abiem rankomis apsivijo Anabelą. Ir įsitvėręs vadelių kulnais spustelėjo kumelės šonus.

Gyvulys šoko į priekį, ir Anabelos galva prigludo prie Stefano krūtinės. Klausydamasi jo širdies plakimo, jo glėbyje jausdamasi saugi, ji užmerkė akis. Jie lėkė pro medžius, kalnu žemyn link hasjendą supančių auksaspalvių laukų.

Kelionė ant arklio Stefano glėbyje, prigludus prie jo raumeningos krūtinės, Anabelai atrodė tarsi erotinis sapnas. Nuo bučinių jai peršėjo lūpas. Šilkiniai marškinėliai tose vietose, kurias jis glamonėjo liežuviu, dabar buvo lipte prilipę prie kūno. Žirgui juos nešant per laukų platybes, iš plaukų ištrūkę raudoni ir rožiniai žiedlapiai, pagauti vėjo, lakstė į šalis.

Su kiekvienu ilgu kumelės šuoliu Anabela jautė stipraus ją laikančio vyro šilumą ir jėgą. Jautė, kaip stipriai jis vis dar jos geidžia.