Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Ji atsisuko į jį. Tamsių akių žvilgsnis buvo sutelktas į horizontą. Stefanas jai priminė į žygį gelbėti viduramžių pilies išsirengusį riterį. Anabela jautė kiekvieną žirgo nusileidimą ant žemės, matė, kaip aukštai aštrios kanopos pakyla virš žemės, tačiau Stefano glėbyje nieko nebijojo. Net to, kas jos laukė.

Jo miegamajame.

Jo lovoje.

Kai jie atsidūrė kieme, Stefanas, tyliai švilptelėdamas įsakė kumelei sustoti. Metęs vadeles vienam savo arklininkų, nušoko ant žemės. Net nesivargindamas ką nors paaiškinti suglumusiam vaikinui, paėmė Anabelą į savo stiprų glėbį. Ji dar spėjo pamatyti paauglio veide atsispindintį šoką.

Net lipdamas laiptais Stefanas nė kiek nesulėtino žingsnio. Anabelos akims nespėjus apsiprasti su vėsia namo tamsa, jie jau buvo miegamajame. Sumirksėjusi ji išvydo Stefano kambarį, kuris atrodė beveik taip pat kaip ir jos, išskyrus kuklius vyriškus baldus.

Nuleidęs Anabelą ant plačios lovos, jis pažvelgė į ją tamsiomis akimis; nuoga krūtine atrodė toks gražus. Visas likęs pasaulis paniro į nežinią. Anabelą tematė jį. Tenorėjo jo.

Net jeigu jis turėjo tapti jos susinaikinimo priežastimi.

Stefanas nustūmė ją ant pagalvių, aistringai įsisiurbė į lūpas. Rankomis užčiuopęs Anabelos apatinių marškinėlių kraštą, juos perplėšė ir nusviedė ant žemės.

– Nedraskyk mano drabužių! – aiktelėjo ji.

– Noriu tavęs nuogos, – suurzgė jis. – Dabar pat.

Jis užgulė ją visu svoriu; rankomis ėmė glamonėti nuogas krūtis, paskui nuslydo link plokščio pilvuko. Nenuleisdamas nuo Anabelos akių, Stefanas atsegė jos kelnių užtrauktuką; nutraukęs drabužį nuo klubų ir kojų, nusviedė ant žemės.

Tada priklaupė lovos kojūgalyje, ir Anabela iš nuostabos prasižiojo.

Šiurkščiai praskėtęs jai kojas, Stefanas ėmė bučiuoti vidinę jos šlaunų pusę. Kai jis delnu per medžiagą suėmė jos minkštąjį tarpukojį, Anabela suvirpėjo ir jį pasitikdama išrietė nugarą. Tarsi baimindamasi, kad gali pakilti į orą, ji stipriai sugniaužė baltus patalus. Stefanas užkišo liežuvio galiuką už tampraus apatinių kelnaičių krašto ir lyžtelėjo. Paskui vienu staigiu rankos judesiu, privertusiu Anabelą žioptelėti, nutraukė kelnaites žemyn.

Tik tada ji suprato, kad yra visiškai nuoga, kad išsižergusi guli ant jo plačiosios lovos. Dar joks vyras nebuvo matęs jos nuogos. Anabela atsimerkė.

Žiūrėdama į alkį išduodančias Stefano akis, ji šaižiai įkvėpė. Jis lėtai, nė akimirkai nenuleisdamas nuo jos akių, nusimovė džinsus ir trumpikes. Paskui atsiklaupė. Nuo vyriško Stefano grožio kambario prietemoje, kurią įvairino pro užuolaidas įsprūstantys šviesos pluoštai, Anabelai užgniaužė kvapą. Jo varpa buvo tokia standi, tokia pritvinkusi. Didžiulė. Kaip jis tilps? Ar labai skaudės?

Apsvaigusi iš nuostabos, geismo ir baimės, Anabela prikando lūpą ir pakėlė akis. Stefanas sudejavo ir pasilenkė jos pabučiuoti. Iš pradžių – lėtai į kaktą, į vokus, galiausiai – į lūpas ilgu, karštu bučiniu.

– Pažiūrėk į mane, – kąsdamas į apatinę Anabelos lūpą sušnabždėjo jis, – ir paklausk, ar tu man graži.

Atsitraukęs Stefanas apžergė jos klubus; net kai klausimas jau buvo beišsprūstąs Anabelai iš lūpų, ji suprato neturinti net klausti. Jo geismo įrodymas ir taip buvo gerokai per didelis.

– Paliesk mane, – šiurkščiai paliepė Stefanas. – Ir paklausk, ar tavęs geidžiu.

Anabela niekada nebuvo mačiusi nuogo vyro, ką jau kalbėti apie lytėjimą. Todėl dabar pirštu nedrąsiai perbraukė nuo varpos galiuko iki pagrindo. Nuo jos prisilietimo Stefano raumuo sutrūkčiojo. Įgavusi pasitikėjimo, Anabela jį švelniai suėmė delnu. Stefanas iškvėpė. Ji plaštaka jautė jo kietumą ir neįtikėtiną dydį. Kai apimta nuostabos Anabela pakėlė akis į gražų jo veidą, pamatė, kad Stefanas įsitempęs – tarsi valdytųsi.

– Tu manęs geidi, – švelniai pasakė Anabela. Tai buvo teiginys, o ne klausimas.

Stefanas nužvelgė ją nuo galvos iki kojų. Jo akys ją deginte degino. Anabela pagaliau suvokė, kad jis mato visus jos odoje likusius randus. Viską, ko nepavyko užgydyti operacijoms ir laikui, viską, ką ji slėpė dvidešimt metų, – jis matė.

Savo pačios nuostabai, Anabela nebijojo. Jai nebuvo gėda. Nes jam ji buvo graži.

Kai Stefanas ją lėtai užgulęs pradėjo bučiuoti, ji jautė jį visu savo kūnu. Jo apkabinimas buvo tarsi meilės išsipildymas. Anabela kojomis jautė jo šlaunų šiurkštumą, papilnėjusiomis krūtimis – raumeningą, plaukeliais apaugusią krūtinę. Jie buvo tokie skirtingi ir kartu tokie vienodi. Jie buvo viena.

Stefano varpa, reikalaudama įeiti, slystelėjo per slapčiausią jos šerdį. Jo rankos apglėbė Anabelos krūtis, lūpos ėmė glamonėti ir žįsti spenelius. Pajutusi jo pirštus, slenkančius plokščiu savo pilvu link klubų ir galiausiai nusileidžiančius tarp šlaunų, vis labiau artinantis prie geismo pritvinkusio taško, kuris maldaute maldavo jo prisilietimo, Anabela žioptelėjo. Lyžčiodamas ir glostydamas jos kūną, Stefanas ją varė iš proto, jos raumenys įsitempė iš geismo ir ilgesio. Galiausiai, kai ji jau manėsi nebegalinti tverti ilgiau, jis pirštų galiukais, vos juntamai brūkštelėjo per jos klostes.

Nuo stipraus, kvapą gniaužiančio geismo pliūpsnio Anabela kilstelėjo klubus. Tada jis dar kartą ją švelniai palietė. Kai kitos rankos pirštas ją tyrinėdamas įslinko vidun, Anabela, tvirtai sugniaužusi patalus, trokšdama jo giliau, ėmė ritmiškai kilnoti klubus. Ji geidė dar, bet nežinojo, kaip paprašyti.

Tačiau Stefanas jau žinojo. Jis vikriai nuslinko jos nuogu kūnu iki pat šakumo. Praskyręs šlaunis, paragavo jos visu liežuviu.

Nuo naujos įelektrinto malonumo bangos Anabela riktelėjo ir išrietė nugarą. Jausmas buvo visa nustelbiantis. Ji pamėgino atsitraukti, tačiau Stefanas rankomis tvirtai laikė ją prispaudęs prie lovos ir gramzdino į neįtikėtiną, dar niekada nepatirtą malonumą.

Stefanas pradėjo lėtai ją laižyti, sukti ratus apie įkaitusią ir sudrėkusią geismo šerdį, pliaukšėti per karštą, geidulio pritvinkusią viršūnėlę, sukti vis mažesnius apskritimus, kol Anabela ėmė rangytis nuo palaimingos agonijos. Jos kūnas buvo įsitempęs ir kietas, tačiau įtampa tebeaugo. Anabelos kvėpavimas darėsi vis nelygesnis, vis labiau trūkčiojo, aptemo akys. Anabela buvo taip stipriai susijaudinusi, kad, daugiau nebegalėdama tverti, nepaliaujamai rangėsi ir drebėjo nuo tokio laukinio ir negailestingo Stefano pliaukšėjimo liežuviu. Malonumas vis augo. Anabelai atrodė, kad tuoj sprogs. Todėl įsikirto į juodus Stefano plaukus ir pamėgino jį nuo savęs atplėšti, kol... kol...

Bet jis neleido jai ištrūkti... jis neleido...

Galiausiai jos pasaulis iš tiesų sprogo, kūnu ėmė ristis malonumo bangos – kupinos spalvų, ispaniško dangaus žydrynės, aguonų raudonio, tamsaus žemės rudumo ir jos meilužio akių juodumo. Anabela suriko Stefano vardą, ir jis, prieš pasiremdamas ant alkūnių, skubiai užsimovęs prezervatyvą, įsirėmė jai į tarpukojį.

Paskui vienu staigiu judesiu įsibrovė į vidų.

Anabelą pervėręs skausmas kone perplėšė ją pusiau. Ji girdėjo, kaip Stefanas, prasiveržęs pro netikėtą barjerą, šaižiai įkvepia.

– Anabela? – dusliu balsu paklausė jis. – Kaip gali būti... kaip gali būti, kad esi nekalta?

Anabelai pasirodė, kad Stefano balse išgirdo šoką ir pasibjaurėjimą, todėl stipriai užmerkė akis ir nusuko veidą. Stefanas buvo besitraukiąs, bet Anabela negalėjo leisti, kad viskas taip pasibaigtų – tik ne taip!