Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Aš nesu nekalta, – suimdama jį už pečių ir neleisdama išeiti sušnibždėjo ji. – Jau nebe.

Paskui išgirdo, kaip jis tyliai ir šiurkščiai sušvokščia:

– Žiūrėk į mane.

Virpėdama Anabela atmerkė akis tikėdamasi jo gražiame veide išvysti panieką. Tačiau pamatė tik nuostabą ir dar kažkokį jausmą – gal melancholiją?

– Nenoriu kelti tau skausmo, – tyliai pasakė jis.

– Jau per vėlu, – dar tyliau atsiliepė ji.

– Jeigu būčiau žinojęs, kad esi nekalta...

– Nesustok dabar, – didžiausiomis valios pastangomis suinkštė Anabela. Mirksėdama, kad nuvytų šalin ašaras, ji papurtė galvą. – Prašau, nepalik manęs šitaip.

Stefanas užsimerkė ir, trūksmingai įkvėpęs, ėmė lėtai stumtis gilyn, kiekvienu judesio coliu ją tarsi smeigdamas ant kuolo. Jo žandikaulis net sutrūkčiojo nuo milžiniškų valios pastangų.

Laukdama skausmo Anabela sugriežė dantimis.

Bet pajuto nuostabą: iš skausmo ėmė kilti naujas pojūtis. Malonumas tvinko joje tarsi sparčiai auganti cunamio banga ramioje jūroje. Aukštyn. Stipryn. Pasiruošusi išsilieti.

Stefanas ją užpildė nenusakomai giliai. Tačiau vis dar stūmėsi į priekį. Iš jo įsitempusio kūno Anabela matė, ką jam reiškia šitaip tramdytis. Stefanas elgėsi be galo atsargiai, be galo švelniai. Anabela jį už tai dievino. Todėl prisitraukė prie savęs ir švelniai pabučiavo į lūpas. Fizinio skausmo draiskanos išsisklaidė, pilvo apačioje su kiekvienu slystelėjimu tvinko geismas. Beviltiškai geisdama daugiau, norėdama jausti Stefaną stipriau ir giliau, Anabela suėmė jį už pečių ir giliai į odą suleido nagus. Jos galva, mėginant įkvėpti oro, atkrago, klubai, pasitinkant kiekvieną stiprų postūmį, pakilo. Stefano varpa buvo tokia didelė, tokia pritvinkusi, jog jam laikant merginą prispaustą prie lovos, braunantis kiek įmanant giliau, ji ėmė šaukti iš malonumo, kuris buvo toks intensyvus, kad prilygo skausmui.

Staiga žemas Stefano urzgesys virto riaumojimu, jis suėmė Anabelą už klubų ir paskutinį kartą įsistūmė į vidų. Jo varpa buvo taip giliai, kad, kai jis ištiktas ekstazės suriko Anabelos vardą, ją užliejo nenusakomas džiaugsmas; ji klyktelėjo, ir pasaulis užgeso.

Po kelių akimirkų atgavusi nuovoką, Anabela pasijuto gulinti saugiame ir tvirtame Stefano glėbyje, prigludusi prie nuogos jo krūtinės. Apimta nuostabos, ji apsidairė aplinkui. Lova atrodė taip, tarsi per ją būtų praūžęs tornadas: balti patalai susisukę, kai kur įplyšę. Viskas aplinkui atrodė chaotiška, išskyrus ją ir Stefaną.

Negalėdama patikėti tuo, ką prieš kelias akimirkas išgyveno, Anabela iš nuostabos atsiduso. Ji prispaudė skruostą prie nuogos Stefano krūtinės ir ėmė klausytis jo alsavimo. Užmerkusi akis, jausdamasi jam artimesnė, nei kada nors iki tol kam nors buvo, Anabela klausėsi jo širdies plakimo. Jaukiai įsitaisiusi stipriame, globėjiškame jo glėbyje, širdyje tvinkstant laimei, ji iš džiaugsmo ir nuostabos nusišypsojo.

Paskui sustingo iš siaubo.

Ir plačiai atmerkė akis. Stefanas juk buvo mergišius. Kiekvienas jo suteiktas džiaugsmas tebuvo saldžiu cukrumi aplieti nuodai. Ji leido sau atsipalaiduoti, viską atidavė. Dabar jos jausmai buvo Stefano rankose – tik kiek ilgai truks jo susidomėjimas ja? Dieną? Dvi? O gal jam jos jau dabar užtenka?

Ji ką tik atsidavė vyrui, kuris prarasdavo bet kokį susidomėjimą moterimi, vos su ja pasimylėjęs.

Paaukojo jam savo nekaltybę. Savo pasitikėjimą. Savo... širdį?

Ne . Anabela sudrebėjo. Dieve, neleisk jai būti tokiai kvailai. Ji neatiduos savo širdies žmogui, kuris ją išduotų ir apleistų, praėjus vos kelioms dienoms, – jeigu ne valandoms.

O gal jau atidavė?

***

– Tai kas toliau?

Išgirdęs virpantį Anabelos balsą, Stefanas pro miegus tingiai pramerkė akis. Jie kartu nuogi tebegulėjo skersai plačios jo lovos tarp baltų, suniokotų patalų. Stefanas pat sau nusišypsojo. Dios mío. Tokios aistros jis dar niekada nebuvo patyręs. Po šalta, santūria išore Anabela slėpė daugiau ugnies, nei jis būtų galėjęs įsivaizduoti.

Kai Stefanas pirmą kartą pievoje, traukdamas į save gėlių – ir jos – aromato, po plačiu mėlynu dangumi ją pabučiavo, galvojo, kad mirs, jeigu jos neturės. Tačiau mylėjimasis su Anabela pranoko visas nežabotas fantazijas.

Dabar, savo paties nuostabai, jis... ir vėl jos geidė.

– Tai kas toliau? – pakartojo Stefanas, švelniai šypsodamas ir žiūrėdamas į jam prie krūtinės prigludusią Anabelą. Jis suraukė kaktą tarsi mąstytų, paskui išsišiepė. – Gal eime į apačią pavakarieniauti?

– Mes permiegojome, – atkreipė jo dėmesį į įvykusį faktą Anabela.

– Taip, – bučiuodamas jai į smilkinį sušnibždėjo Stefanas. – Šitai pastebėjau.

Tačiau iš Anabelos veido buvo aišku, kad ji jaučiasi nelaiminga.

– Tikriausiai, permiegojęs su moterimi, vadovaujiesi tam tikru elgesio modeliu. Kaip viskas baigiasi?

Stefanas sumirksėjo. Tam tikras elgesio modelis? Sí , jis tikrai turėjo tam tikrą modelį. Pasimylėjęs su gražia moterimi, kurios beveik niekada nepažinodavo, jis visada apsirengdavo, pasakydavo jai, kad niekada nepamirš drauge praleistos nakties ir, išėjęs iš viešbučio kambario, kaipmat ją pamiršdavo.

Bet šitai... šitai buvo kas kita. Jis pasimylėjo su Anabela.

O ji buvo nekalta. Be to, jis pasimylėjo su ja savo lovoje. Tačiau visų didžiausias skirtumas buvo tas, kad jis pažinojo šią merginą. Pirmą kartą gyvenime, prieš pasimylėdamas su moterimi, Stefanas su ja susidraugavo. Buvo priverstas taip ilgai laukti, turėjo taip ilgai kovoti, kad ją laimėtų, kad ji iš tiesų jam tapo... svarbi.

– Na tai, – giliai įkvėpdama vėl prabilo Anabela, o jos lūpos, gilėjant šešėliams, atrodė kaip baisiai nelaimingo žmogaus, – kas toliau?

– Nežinau, – lėtai atsakė Stefanas. Stengdamasis praskaidrinti atmosferą jis šelmiškai nusišypsojo. – Visada galime pakartoti.

Anabela nuo jo atsitraukė.

– Aš rimtai, – neatlyžo ji.

– Aš taip pat.

Jo lovoje gulinti miela ir nuoga Anabela buvo visų Stefano svajonių kulminacija. Jis paglostė švelnią Anabelos odą. Ant viso kūno aiškiai matyti tarsi gėlės gyslos išsiraizgęs švelniai rožinių randų tinklas. Ji buvo švelni ir be galo miela, kaip šviesiai rožinės spalvos rožė.

Jos skonio Stefanas niekada nepamirš. Niekada nepamirš ir standaus spenelio pojūčio savo burnoje, nei malonaus krūtų minkštumo. Nepamirš, kaip ji žioptelėjo, jam praskėtus jos šlaunis ir lyžtelėjus, jam iki galo įsiskverbus į siaurą jos gelmę. Malonumas buvo nenusakomas. Jis niekada nepamirš, ką reiškė ją užpildyti, išgirsti ją, šaukiančią jo vardą, priversti dūsauti iš malonumo, prieš pačiam sudrebant ir išsiliejant.

Jo varpa ir vėl buvo standi. Kaip? Kaip tai buvo įmanoma? Dažniausiai bet koks Stefano susidomėjimas moterimi baigdavosi, vos jam su ja permiegojus. Tačiau šį kartą, užuot jautęsis pasisotinęs, jis nenorėjo Anabelos paleisti.

Švelniai pabučiavo ją į viršugalvį – net nuo šio, regis, nereikšmingo bučinio Stefano kūną suvirpino nauja geismo banga.

– Anabela, kaip gali būti, kad buvai nekalta? – tyliai paklausė jis.

Ji nurijo seiles. Sukryžiavusi ant krūtinės rankas, pažiūrėjo į baltai tinkuotas lubas.

– Žinau. Šiek tiek apgailėtina, tiesa? Dauguma mano amžiaus moterų turi vaikinus, vyrus, vaikų. O aš nesu nieko turėjusi. Jokio artimo žmogaus.

– Tai... kodėl pasirinkai mane? – kimiai paklausė Stefanas, vis dar negalėdamas patikėti, kad tai tiesa.