Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Anabela pažvelgė į save vonios veidrodyje. Pirmą kartą gyvenime jos dėmesį patraukė ne piktas raudonas randas. O lūpos.

Ji palietė jautrią paburkusią odą. Vis dar jautė Stefano bučinį. Puikiai atminė ir jo kūno pojūtį. Nes jo lovoje miegojo kiekvieną naktį. Geidulingas ir tvirtas jo kūnas valdė ją be žodžių. Jis teikė jai tokį malonumą, vertė jaustis tokia gyva ...

– Štai kur tu, – už nugaros sukuždėjo Stefanas. – Kodėl taip anksti pabėgai?

Anabela pakėlė akis į veidrodį ir pamatė jį nuogą stovintį tarpduryje. Nepaisant drauge praleistų dienų, išvydusi jo tobulą grožį, ji vėl iš nuostabos sumirksėjo. Stefano pečiai atrodė be galo platūs, kūnas raumeningas ir lankstus. Jam žengiant į baltą vonios kambarį, Anabela negalėjo nuleisti nuo jo akių. Lyg apkerėta spoksojo į gražų jo veidą, tamsų, tarsi iš akmens iškaltą žandikaulį, tvirtą krūtinę, plokščią pilvą ir tai, kas buvo žemiau juostos.

Jis norėjo, kad ji grįžtų į lovą. Labai norėjo.

Tamsios, linksmumą išduodančios Stefano akys veidrodyje susitiko su josios; Anabela nuraudusi apsilaižė lūpas. Priėjęs jai iš nugaros, Stefanas ją atsuko į save.

– Ilgėjausi tavęs, – tarė jis ir nužvelgė Anabelą nuo galvos iki kojų. – Nusivyliau, neradęs šalia.

Anabela užmerkė akis ir įtraukė į plaučius jo skleidžiamo laukų ir muskuso aromato.

Beliko viena naktis.

Nurijusi seiles, Anabela atsitraukė ir į užpakalinę džinsų kišenę įsikišo savo mažutį skaitmeninį fotoaparatą. Stengdamasi neišduoti savo jausmų, nuslėpti poreikį visą likusį gyvenimą glaustis prie jo krūtinės, ji liūdnai tarė:

– Šiandien turiu dirbti.

– Pamiršk darbą, – glostydamas jai skruostą paliepė Stefanas. – Lik lovoje.

Suvirpėjusi iš ilgesio, Anabela pakėlė akis į gražų jo veidą.

– Darbą ir taip pernelyg apleidau, – pasakė ji. Paskui papurtė galvą. – Raiteliui bus smalsu, ką visą savaitę čia veikiau.

– Tuomet grąžinkime jiems atlyginimą, – nosimi trindamasis jai į kaklą pasiūlė Stefanas. – Už valandą su tavimi mielai atiduosiu jiems šimtą tūkstančių eurų.

Anabela atsiduso. Žiūrėdama jam į akis, ji būtų galėjusi sutikti su bet kuo. Visų labiausiai norėjosi likti čia, su Stefanu, jo miegamojo jaukume, tarp neįmantrių baldų, už lango veriantis neįtikėtinam plačių laukų ir besiganančių arklių vaizdui. Jai norėjosi amžiams likti jo glėbyje.

Ne. Ne, šiam jausmui pasiduoti nevalia! Aš jo nemyliu, – bandė save įtikinti Anabela. – Tikrai nemyliu .

Lauke pasigirdo siaubingas trenksmas. Priėjęs prie miegamojo lango, Stefanas žvilgtelėjo pro naktines užuolaidas ir susigūžė nuo ratus sukančių furgonų riaumojimo, burzgimo ir vyrų rėkalojimų.

– Esame apsupti. – Jis paniuręs atsitraukė nuo lango.

– Pats juos čia pasikvietei. – Anabela vyptelėjo.

– Nekenčiu šio metų laiko.

– Renginio planuotojams skyrei pasiruošti vos dieną. Ko tikėjaisi? Ką dar jie galėjo sugalvoti, jei ne atsiųsti visą armiją? Be to, juk viskas – labdaros tikslais.

– Vis tiek jų nekenčiu. – Stefanas atrodė gerokai įpykęs, paskui vienas jo lūpų kamputis šelmiškai pakilo, tamsus antakis išsilenkė. – Eikš, prablaškysi mane.

Tarsi svarstydama Anabela pakreipė galvą.

– Manau, kad šiandien galėtum man pasitarnauti...

– Aha...

– ...kaip asistentas, – užbaigė ji.

Iš pradžių Stefanas papūtė lūpą, bet paskui jo veidas nušvito.

– Gal šiandien fotografuosi pievoje? – lipšniai pakišo mintį jis.

Prunkštelėjusi Anabela vėl nusisuko į veidrodį ir vieną po kito įsivėrė deimantinius auskarus. Ant Stefano vonios kambario stalelio jau buvo išrikiuoti makiažo ir kosmetikos reikmenys. Stvėrusi rinkinį su įvairaus dydžio šepetėliais, Anabela kruopščiai paslėpė randą ir ėmė dažytis.

– Labai gaila, bet ne. Turiu vykti į kaimą. Dėl straipsnio.

– Į Algaresą? Ko?

– Tu ten užaugai, iš ten kilę ir dauguma tavo arklininkų.

– Na ir kas?

– Tai pirmas kaimas, kuriam prieš daugybę metų pagelbėjai labdarai surinktais pinigais. Noriu pamatyti, kaip jis pasikeitė. Kaimas yra tavo gyvenimo dalis. Privalau jį įtraukti į pasakojimą.

Stefanas atrodė susierzinęs ir jau buvo besižiojąs ginčytis, bet iš lauko atsklido dar vienas garsus trinktelėjimas ir pratisas atbuline eiga į kiemą įriedėjusio sunkvežimio signalas. Vyrai pradėjo kažką ispaniškai šūkauti, paskui pasigirdo garsiai prancūzų kalba komanduojančios moters balsas, aiškinantis, kad viskas daroma ne taip. Vyrai kažką piktai atkirto ispaniškai, tada pradėjo loti rančos šunys, ir daugiakalbis ginčas virto tikriausia garsų kakofonija.

– Žinai, gal visgi ir aš vyksiu su tavimi į kaimą, – suniurzgė Stefanas.

– Kaip šaunu! – iš džiaugsmo, kad dėl darbo neprivalės išsiskirti su Stefanu, susijaudinusi sušuko Anabela. – Tai tiek to širdies saugojimo, – rūgščiai pagalvojo ji.

Greitai nusiprausęs Stefanas apsivilko medvilninius marškinėlius ir apsimovė džinsus, kurie jam tiko kur kas labiau. Jam nereikėjo ir diržo. Galiausiai jis apsiavė batus, ir jie drauge patraukė į šešių automobilių garažą; Stefanas išsirinko šeštojo dešimtmečio Willys Jeepster. Sėdėdama keleivio sėdynėje Anabela susižavėjusi apsidairė po reto modelio kabrioleto saloną.

– Gražu, – tarė ji. – Ne šiaip blizgutis. Tikra retenybė.

– Džiaugiuosi, kad tau patinka. – Stefanas įjungė variklį.

Manevruodamas tarp pievoje išsibarsčiusių furgonų ir sunkvežimių, tarp maistą, gėles ir polo įrangą iškraunančių darbininkų, Stefanas išvažiavo iš chaosu virtusios pievos ir ramia, medžiais apsodinta alėja pasuko kelio link. Kai jie pravažiavo pro senovinius, dantytus, samanomis apaugusius akmeninius vartus, Anabela pirmą kartą susivokė, kad jau savaitę iš rančos nebuvo nė kojos iškėlusi.

Atvirai kalbant, ji nebuvo tikra, ar nori grįžti į tikrą pasaulį. Tačiau kaimas buvo vos už kelių mylių siauro keliuko pabaigoje, išsidėstęs uolėtų, medžiais apaugusių kalnų papėdėje. Į Algaresą jie atvyko pernelyg greitai. Tai buvo nedidelis išpuoselėtas kaimelis, kuriame dominavo balti namukai.

Vos jie įvažiavo, iš namų pasipylę vaikai puolė bėgti paskui dulkių šleifą paliekantį automobilį. Visi džiaugsmingai sveikino Stefaną.

– Mus seka vaikai, – su nuostaba žvelgdama per petį pasakė Anabela.

Stefanas pažiūrėjo pro galinio vaizdo veidrodėlį ir nusišypsojo.

– Žinau.

Pastatęs automobilį kelkraštyje, Stefanas išlipo ir išskėtė rankas.

– Hola, mis amigos!

Vaikai juokdamiesi puolė artyn. Pritūpęs Stefanas patapšnojo vienai mergaitei per petį, kitam berniukui tuo pat metu nusišypsojo ir kažko paklausė ispaniškai.

Anabela lėtai išlipo iš automobilio. Vaikai aplink Stefaną šokinėjo su didžiausiu entuziazmu, viena mergaitė su kasytėmis ir prijuostėle, siekdama jo dėmesio, tampė jį už marškinių, vyresnis berniukas susijaudinęs pasakojo apie futbolo rungtynes. Gretimai iš tvarkingų namelių pro duris ėjo motinos – senos ir jaunos – nusišypsoti savo vaikams, kurie buvo visiškai užkariavę aukšto ir tvirto pono Kortezo dėmesį.

Anabela lėtai apsidairė aplinkui. Čia Algaresas? Prieš dešimt metų vadintas vargingiausiu Ispanijos kaimu? Dabar jis buvo žavingas, tarsi paveikslėlis iš žurnalo, tarsi šilumos ir namų laimės scena. Lėtai įkvėpusi, Anabela pakėlė fotoaparatą ir ėmė fotografuoti kaimą, vaikus bei aukštą, gražų, jiems besišypsantį vyrą.