Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Sulaikiusi kvapą, Anabela atsisuko į jį.

– Apgailestauju, negaliu.

– Kodėl?

Nes jos širdis jau dabar plyšo, ji nežinojo, kiek ilgai sugebės slėpti nuo jo savo meilę, meilę, į kurią jis niekada neatsilieps.

– Todėl, kad... negaliu.

Stefano žvilgsnis aptemo, jis nusuko akis į kelią ir šiurkščiai perjungė pavarą. Į rančą jie grįžo paskendę slegiančioje tyloje.

Santo Castillo tvyrojo dar didesnis chaosas, nei prieš jiems išvykstant. Įvažiuojamajame žvyrkelyje rikiavosi prekes bei įrangą atgabenę sunkvežimiai ir arklių priekabos, pirmyn atgal siuvo polo rungtynėms ir po jų vyksiančioms iškilmėms vietą ruošiantys darbininkai. Anabela žinojo, kad iki rytojaus popietės Santo Castillo užplūs gražiausios, labiausiai išsilavinusios ir patyrusios moterys. Vien nuo šios minties jai darėsi bloga.

Stefanas įvažiavo į garažą ir išjungė variklį. Paskui sukandęs dantis atsisuko į Anabelą.

– Eime į mano miegamąjį, – pakvietė jis. – Aptarsime šį klausimą.

– Į miegamąjį ateisiu, bet aptarinėti nebėra ko.

– Yra.

– Mėgindamas pakeisti tai, ko pakeisti neįmanoma, tik sugadinsi mūsų paskutinę brangią naktį.

– Gyvenime daug kas gali pasikeisti. Tik mes patys ir žinome, ko norime ir kaip norime gyventi. Turi tris minutes atsirasti mano miegamajame. – Stefano veido išraiška ją gąsdino. – Antraip tave nunešiu. Dabar pat.

– Visi pamatytų!

– Trys minutės.

Jis išlipo iš automobilio ir užtrenkė dureles.

Anabela, apimta šoko, liko sėdėti aptemusiame garaže. Kai pagaliau išlipo iš automobilio ir išėjo į lauką, dar spėjo pamatyti plačiapetę Stefano figūrą dingstančią už ryškiomis spalvomis nudažytos priekabos arkliams – skindamasis kelią pro maisto ir gėrimų tiekėjų, iškilmių planuotojų ir samdytų pagalbininkų minią jis traukė hasjendos link.

Žiūrint jam pavymui, Anabelai norėjosi verkti.

Ji nenorėjo jo palikti. Tačiau privalėjo tokį sprendimą priimti. Kuo ilgiau pasiliks ir leis sau jį mylėti, tuo gilesnė bus širdgėla. Ji dar niekada nieko šitaip nebuvo mylėjusi. Jeigu leis sau pasilikti, jo išdavystė ją sunaikins. Vienintelė viltis išsigelbėti – išvykti. Dabar pat.

Anabela lėtai pajudėjo per minią namo link. Tačiau nuojauta kuždėjo, kad bėgti jau per vėlu.

Dešimtas skyrius

Trys minutės atrodė kaip amžinybė.

Stefanas vaikštinėjo pirmyn atgal po plytelėmis klotas vėsias savo miegamojo grindis. Jis neketino leisti Anabelai kitą dieną išvykti. Tik ne taip anksti. Tik ne dabar.

Privalėjo ją įtikinti pasilikti. Žodžiais. Kūnu. Viskuo. Kuo daugiau jis su Anabela leido laiko, tuo aiškiau suvokė, kad jie skirti vienas kitam – jeigu ne būti amžinai, tai bent jau ilgesnį laiką.

Išgirdęs beldimą į duris, Stefanas jas plačiai atlapojo.

Gražiame Anabelos veide kartu atsispindėjo ir liūdesys, ir ryžtas; ji sukryžiavo ant krūtinės rankas.

– Aš čia, – pasakė ji. – Bet dėl rytojaus persigalvoti neketinu. Todėl apie tai nesikalbėkime, ir taip turime mažai laiko...

Stefanas tebelaikė duris.

– Užeik.

Anabelai žengiant į vidų, jos gražiame, išraiškingame veide Stefanas matė atsispindintį netikrumą ir ilgesį.

– Sėskis, – paliepė Stefanas. – Noriu tau kai ką pasakyti.

Stovėdama priešais jį tiesut tiesutėlė Anabela papurtė galvą.

– Verčiau pastovėsiu.

– Noriu tau pasakyti, – tyliai pradėjo jis, – tikrąją priežastį, dėl kurios, būdamas devyniolikos, atsisakiau savo karjeros jojimo srityje – įpusėjus Londono tarptautinio jojimo pasirodymui.

Anabelai atvipo žandikaulis. Išplėtusi pilkas akis, ji atsisėdo ant sofos.

Stefanas niekada neketino šito kam nors pasakoti, tačiau dabar tai buvo vienintelis būdas padėti Anabelai suprasti. Kai jis galiausiai prisivertė prabilti, žodžiai tekėjo be galo lėtai.

– Jau minėjau, kad į kliūtinį jojimą mane paviliojo trenerio dukra. Rozalija. Maniau, kad ji mane myli ir kad vieną dieną susituoksime. Vakarą prieš pasirodymą niekaip negalėjau susisiekti su Ispanijoje gyvenusiais savo tėvais. Mama kelias savaites nekeldavo ragelio. Kadangi nerimavau, nuėjau pasikalbėti su savo treneriu; visada maniau, kad jis rūpinasi manimi kaip savo sūnumi.

– Ir kas gi nutiko?

Stefano lūpas iškreipė pašaipi šypsena.

– Jis manė, kad miegu savo viešbučio kambaryje. Išgirdau jį juokiantis su kitu treneriu iš to, kaip jam pavyko įtikinti mano tėvus nuslėpti nuo manęs mamos ligą. Jis pavadino juos kvailais, pinigų neturinčiais kaimiečiais. Įtikino juos, kad bus savanaudiška prašyti manęs palikti komandą ir iki mirties likti su motina.

– O ne, – šokiruota sušnabždėjo Anabela.

Stefanas šiurkščiai įkvėpė.

– Jis taip ir nesužinojo, kad nugirdau tą pokalbį. Nuėjau į Rozalijos kambarį, kad papasakočiau, kas nutiko. Bet radau ją lovoje su kliūtinio jojimo komandos kapitonu. – Stefanas karčiai šyptelėjo. – O aš net nebuvau su ja permiegojęs. Buvau nekaltas, vedinas idealistinio siekio susituokti su ta tobula moterimi. Tačiau paaiškėjo, kad jai nė velnio nerūpėjau, jai patiko vien mano dovanojami gražūs niekučiai. Kitą dieną atkeršijau. Prieš pat šuolį sustabdžiau arklį ir grįžau į Ispaniją. Už savo negausias santaupas mamai nupirkau Santo Castillo . Ji išgyveno metus, netrukus paskui ją iškeliavo ir tėtis. Tačiau aš sau niekada neatleidau... kad moters melus vertinau labiau už tai, kas iš tiesų svarbu. Už savo namus. Už šeimą.

– Ak, Stefanai. – Anabela siektelėjo jo rankos, jos akyse blizgėjo ašaros. – Nuoširdžiai tave užjaučiu.

Stovėdamas greta lovos, ant kurios sėdėjo Anabela, Stefanas ilgą laiką tylėdamas laikė jos ranką. Paskui pažvelgė į akis ir tvirčiau suspaudė jos pirštus.

– Anabela, žinau, kad bijai manimi pasitikėti, – sušnabždėjo jis. Paskui kilstelėjo smakrą. – Nebijok. Būdamas su tavimi, pirmą kartą nuo tada, kai buvau devyniolikos, jaučiuosi sutikęs moterį, kuria galiu pasikliauti. Moterį, kuria tikiu. Aš tavimi tikiu.

Akivaizdžiai virpėdama Anabela pakilo.

Stefanas prisitraukė ją prie krūtinės ir nosimi pasitrynė jai į smilkinį.

– Anabela, neišvyk rytoj, – jai į plaukus sušnabždėjo jis. – Lik su manimi.

Jis jautė, kad Anabela dvejoja, jautė, kad ji tirpsta jo glėbyje. Netikėtai mergina jį piktai nuo savęs stumtelėjo.

– Kaip drįsti naudotis savo žavesiu!

Stefanas sumirksėjo.

– Žavesiu?

– Žinai, kad turi man galią! – toliau siuto ji. – Visada randi būdą priversti mane pasielgti taip, kaip tu nori!

Stefanas pralinksmėjo.

– Ar tikrai turiu tau tokią galią?

– Pats žinai, kad turi, – sušnibždėjo Anabela.

Jis užgniaužė šypseną. Vėl apsivijęs ją rankomis, prispaudė jai prie ausies lūpas.

– Tuomet, prieš priimdama sprendimą dėl rytojaus, – sukuždėjo jis, – išklausyk likusių mano argumentų...

Delnais suėmęs Anabelos veidą, jis pabučiavo ją taip švelniai, kaip nebūtų galėjęs savo jausmų išreikšti žodžiais.

Iš pradžių Anabela mėgino išsivaduoti. Tačiau Stefanas laikė ją tvirtai apkabinęs ir aistringai bučiavo tol, kol jos rankos aprimo ir pirštai įsikibo jam į pečius, o iš gelmių išsiveržė malonumo kupinas atodūsis.

Jos lūpos buvo tarsi saldūs kerai, viliojo jį pažadu, kad jis galėtų būti jos gyvenimo vyras, – net jeigu tik trumpam. Keletui savaičių. Keletui mėnesių. Metams?

Smulkučiai jos delnai palindo po juodais Stefano marškiniais ir ėmė glostyti nuogą jo krūtinę. Erzindami . Jis suurzgė ir staigiu rankų judesiu taip trūktelėjo Anabelos marškinius, kad sagos išlakstė į šalis. Paskui prirėmė ją prie miegamojo sienos.