Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Buenos días, querida, – kimiai sukuždėjo jis. Ir pasislinko jos pabučiuoti.

Anabela atsitraukė.

– Turiu tau kai ką pasakyti, – tarė ji ir apsilaižė lūpas. – Beveik visą gyvenimą tik fotografavimas man leido jaustis gyvai ir saugiai. – Ji pakėlė akis. – Iki tol, kol sutikau tave.

Stefanas sugriebė ją už pečių.

– Ar tai reiškia, kad liksi?

Anabela nudelbė žvilgsnį į grindis. Akis gėlė taip, tarsi jas kas badytų adatomis.

Pasakyk jam, – maldavo širdis.

Nesakyk! – griežtai paliepė protas.

– Pamiršk Londoną, – maldavo Stefanas. Tamsios jo akys pilkoje ryto šviesoje švytėjo. – Pamiršk savo paskyrimą Argentinoje. Querida , neišvyk, – sukuždėjo jis. – Lik su manimi.

Anabela virpėjo. Ji nežinojo, ką daryti. Buvo tikra tik dėl vieno – kad nuo dabartinio sprendimo priklausys visas tolesnis jos gyvenimas.

Atsitraukusi nuo Stefano, ji atsisėdo ant lovos krašto, paskui pakilo ant virpančių kojų. Tarsi apsvaigusi žengė penkis žingsnius ir vėl atsisuko į Stefaną.

– Prieš prabildama šia tema, pirmiausia norėčiau tau kai ką pasakyti, – drebančiu balsu pradėjo ji.

– Sí . – Stefanas pakėlė į ją akis.

Anabela virpėdama pagriebė savo trumpą šilkinį chalatėlį su spalvingu drakonu ir apsivilkusi apsijuosė diržu. Eidama pro langą, žvilgtelėjo pro naktines užuolaidas. Tiekimo sunkvežimių nebebuvo. Vietoje jų mergina pamatė du polo žaidėjus ir tris jaunas moteris su skrybėlėmis, per lauką traukiančius link didžiulės baltos palapinės. Buvo akivaizdu, kad kai kurie svečiai taip nekantravo dalyvauti dienos renginyje, jog atvyko gerokai per anksti.

Anabela giliai įkvėpė.

– Bus keista čia matyti svetimus žmones. – Jos lūpų kampučiai nusviro. – Jau pradeda rinktis svečiai.

– Žinau, – tyliai atsakė Stefanas.

– Turėčiau pradėti ruoštis, – nusisukdama pasakė Anabela. – Šiandien bus daug darbo...

– Anabela, ką norėjai man pasakyti? – netikėtai griežtu klausimu ją sustabdė Stefanas.

Ji neatsisuko.

– Kodėl turėčiau tau sakyti? – sušnabždėjo ji. – Ką dar galima pasakyti?

Išskyrus tai, kad tave myliu. Aš tave myliu.

Anabela užmerkė akis. Jos širdis krūtinėje taip trankėsi, kad, atrodė, sprogs.

Girdėjo, kaip Stefanas pakyla iš lovos ir prieina artyn.

– Kad ir kas tai būtų, – dėdamas rankas jai ant pečių tarė jis, – gali man pasakyti.

Anabela pamėgino suvaldyti drebulį. Giliai įkvėpusi, atsimerkė.

Stefanas stovėjo priešais – nuogas ir nežemiškai stiprus, tačiau akys švytėjo švelnumu. Anabela pažvelgė jam į veidą ir ilgiau tylėti nebegalėjo.

– Aš tave myliu, – lėtai pakėlusi smarką, sušnibždėjo ji.

Stefanas šaižiai įkvėpė. Paskui atsitraukė ir ėmė įdėmiai tyrinėti Anabelos veidą. Jos kūnu, tarsi audra, ritosi baimės ir vilties bangos, keliai linko.

– Tu mane myli? – kimiai ir tyliai paklausė Stefanas.

Nebegalėdama ištarti nė žodžio Anabela tik linktelėjo galva.

– Privalau žinoti... ką tu man jauti.

Sumirksėjęs Stefanas nudelbė akis į žemę.

– Anabela, esi man svarbi, – tarė jis. – Nieko panašaus dar nesu jautęs jokiai moteriai.

Paskutinius žodžius jis ištarė tyliai. Tačiau per ausyse tvinksintį pulsą Anabela nieko nebegirdėjo.

Netikėtai jai pasidarė šalta. Oras kambaryje tapo ledinis. Ji net stebėjosi nematanti savo iškvepiamų garų. Minkštas austas kilimėlis jai po kojomis dabar atrodė aštrus tarsi uolos.

Stefanas manęs nemyli.

Pašaipusis balsas buvo teisus. Tai ir vėl vyko . Jeigu ji ką nors pamildavo, likdavo įskaudinta. Širdis likdavo sutrypta.

Anabelai atrodė, kad tuoj nualps.

– Aš tau svarbi ? – sušnabždėjo ji. – Juk ką tik tau pasakiau, kad tave myliu !

Stefanas tvirčiau sugniaužė jos plaštakas.

– Taip, – griežtai pasakė jis. – Tu man svarbi. Dabar tik tai galiu pasiūlyti. – Žiūrėdamas į persipynusias jųdviejų rankas jis giliai įkvėpė. – Jokiai moteriai nesu jautęs tokių stiprių jausmų. Tu man svarbi. Noriu būti su tavimi. Tol, kol būsime drauge, būsiu tau ištikimas.

– Ištikimas? – Žiūrėdama į jį šaltu žvilgsniu Anabela atmetė galvą. – Kiek ilgai tai truks? Dieną? Savaitę?

Stefanas pakėlė galvą, tamsios jo akys žibėjo tarsi viduržiemio nakties dangus.

– Nežinau, – sušnabždėjo jis. – Bet tol, kol mes kartu, querida , turėsi mane visą.

Žiūrėdama į jo gražų, kančios iškreiptą veidą, Anabela tenorėjo parpulti ant kelių ir raudoti. Žinoma, viskas taip ir pasibaigė. Žinoma .

Liepdama sau tapti bejausme ledo karaliene, kokia visi ją ir laikė, ji sukryžiavo ant krūtinės rankas. Tačiau gyslomis tarsi rūgštis tebeplūdo skausmingas kartėlis.

– Visą mane turi reikšti meilę. Atsidavimą. Įsipareigojimą. O tu man siūlai tik neapibrėžtą skaičių vienos nakties nuotykių. Toks vyras kaip tu tik šitai ir gali pasiūlyti moteriai!

Stefanas šaižiai įkvėpė ir netvirtomis kojomis, tarsi būtų pašautas, žengė žingsnį atgal.

Plyštančia širdimi, ašarų sklidinomis akimis Anabela nusisuko eiti.

– Palauk. Neišeik. – Kimiu, tyliu balsu paprašė jis. – Viskas įvyko taip greitai. Šito tiesiog nesitikėjau. Man reikia daugiau laiko. Privalai suteikti man laiko.

– Ne. Neprivalau. – Anabela nusisuko ir žengė link išėjimo beviltiškai trokšdama ištrūkti, kol dar galėjo susilaikyti nepratrūkusi žeminama rauda.

– Palauk! – Stefanas puolė per kambarį. Suėmęs Anabelą už pečių, rūsčiai pažvelgė jai į akis. – Palauk, kad tave kur!

– Neprivalau laukti, – sušnabždėjo ji. – Jau žinau, kuo viskas baigsis.

– Nežinai!

– Ir nekenčiu šio jausmo – jausmo, kad negaliu gyventi nežinodama...

– Ko nežinodama? – iškošė jis.

Anabela iškvėpė.

– ...ar mylėdama tave išgyvensiu.

Stefanas paleido ją ir ėmė žingsniuoti pirmyn ir atgal po kambarį. Paskui sustojo. Ir piktai ranka perbraukė sau per plaukus.

– Anabela, ko iš manęs nori? – paklausė jis. – Gal pageidauji, kad apipilčiau tave saldžiais pažadais? Sakau tiesą! Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu, kai net pats nesusigaudau, ką jaučiu?

Anabela neteko žado.

Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu?

Sukūkčiojusi ji nusisuko, nužingsniavo prie spintos ir griebė nuo pakabos savo suplėšytą lininį kostiumėlį, kurį dėvėjo tądien, kai jis pirmą kartą su ja pasimylėjo. Nusimetusi chalatą, Anabela kuo skubiausiai, kiek tik leido jos virpančios rankos, apsivilko apatinius, kostiumėlį ir apsiavė batus.

– Ką darai?

Ją pervėrė skausmas.

– Išvykstu. – Jos skruostais nevaldomai ritosi ašaros. – Dabar pat.

– Negali išvykti! Esi oficiali renginio fotografė. Juk tai dalis tavo straipsnio Raiteliui...

– Man nesvarbu, – didžiausiomis valios pastangomis ištarė ji. – Neliksiu čia daugiau nė minutės!

– Elgiesi neprotingai!

– Žinau. Matai, kuo mane pavertei.

– Anabela!

Tačiau ji nesiklausė. Lėkte nulėkė į savo miegamąjį. Stvėrė piniginę, pasą, automobilio raktelius ir, palikusi visą fotografavimo įrangą, puolė laiptais žemyn.

Už nugaros dar girdėjo Stefano žingsnius. Jo riktelėjimą. Bet vis tiek ašarų užlietomis akimis nuskubėjo į garažą. Įjungusi senojo pikapo variklį, išlėkė laukan.