Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanas puolė priešais ir ją sustabdė. Jų akys susitiko pro priekinį stiklą.

– Nevažiuok. Žinau, manai, kad tave įskaudinsiu, kad išduosiu, bet... tu mane pakeitei, – kimiai pasakė Stefanas. – Nejau negali patikėti net tuo?

Anabela žvelgė jam į akis.

– Ne, – sukuždėjo ji ir nuvažiavo.

Vienuoliktas skyrius

Visą kelią iki Prancūzijos miesto Šatelro Anabela verkė – tol, kol išverkė visas ašaras.

Šaižus pravažiuojančio sunkvežimio signalas privertė ją sutelkti mintis į kelią. Kaktą nusėjo prakaito lašeliai. Ji ką tik vos nepadarė avarijos. Nejaugi tyčia norėjo susidurti su kita transporto priemone?

Nejaugi tyčia norėjo?

Jos širdis suplakė stipriau. Pamačiusi posūkį iš greitkelio, išsuko ir pastatė automobilį stovėjimo aikštelėje šalia degalinės. Tada išjungė variklį, įrėmė kaktą į vairą ir pravirko.

Dabar visų labiausiai jai norėjosi pasikalbėti su kuo nors, kas galėtų nurodyti bent menkiausią priežastį, dėl kurios ji neturėtų su savo pikapu rėžtis į artimiausią medį. Jos širdis ilgėjosi Stefano. Tačiau jo Anabela neteko amžiams.

Į ką dar galėtų kreiptis paguodos? Į ką? Jos padėjėja Merė buvo užsiėmusi vyru ir naujagimiu. Anabelos broliai tuokėsi ir kūrė šeimas. Jiems tikrai nereikėjo dar ir vargšės, apgailėtinos sesutės rūpesčių.

Netikėtai ji prisiminė žmogų, kuris visus tuos metus, net išvykus Anabelos broliams, liko Vulfų dvare. Žmogų, kuris neleido Anabelai išnykti nuo žemės paviršiaus.

Molė Parker.

Anabela įsijungė mobilųjį, ir netikėtai ją užliejo viltis. Gal visgi Stefanas bus palikęs žinutę? Pavyzdžiui: Apsigalvojau. Aš tave myliu. Man tavęs reikia.

Tačiau žinučių nebuvo.

Tik tada Anabela suprato, kad nebeliko ir ašarų.

Ji elgėsi kaip kvaiša. Iki vidurnakčio jau bus Londone. Netrukus bus namie.

Tačiau tuščias butas toli gražu nebebuvo jos namai. Dabar namai jai buvo mėlynas dangus ir platūs auksiniai laukai, besijuokiantys paaugliai ir miela, putliažandė, tvarką prižiūrinti namų ūkvedė. O visų labiausiai namai jai dabar siejosi su Stefanu.

Bet visa tai ji prarado. Amžiams.

Susigūžusi vairuotojo sėdynėje, Anabela dar stipriau pasitrynė akis. Ji ir vėl visa siela atsiduos darbui, kaip elgdavosi visada. Ir pamirš Stefaną. Iki gyvenimo pabaigos atsidės karjerai.

Tačiau nuo tokios minties jos akis vėl užliejo ašaros. Kadaise, gyvendama užšalusia širdimi, lyg mirusi, nieko nejausdama, ji jautėsi patenkinta savo egzistencija. Tačiau Stefanas tai pakeitė. Jis grąžino ją į gyvenimą.

Paskui... viską iš jos atėmė.

Anabela drebančiais pirštais surinko Molės numerį. Įsijungė balso paštas.

– Sveiki, čia Molė...

Žinutės Anabela nepaliko. Apimta nevilties, surinko pagrindinį dvaro numerį melsdamasi, kad tik Molė atsilieptų.

Tačiau vietoje Molės išgirdo žemą vyrišką balsą.

– Alio?

– Džeikobai? – nustėrusi atitarė Anabela.

– Anabela? – Jos brolis taip pat atrodė nustebęs. – Ar tai tu?

– Nesitikėjau tavęs užtikti, – sumikčiojo ji. – Molė sakė, kad visą savaitę būsi Londone...

– Taip, buvau, bet paskui kai kas nutiko ir...

Anabela jį nervingai nutraukė:

– Tiesą sakant, skambinau Molei...

– Jos nėra. – Džeikobas trumpam nutilo. – Bela, gal aš galiu kuo nors padėti?

Pirmas impulsas buvo atsakyti ne, rasti pasiteisinimą ir atsisveikinti. Užuot taip ir padariusi, Anabela tvirčiau prispaudė prie ausies telefoną ir giliai atsiduso, bet atodūsis nuskambėjo kaip kuktelėjimas.

– Verkei? – paklausė Džeikobas? – Kas nutiko?

– Ne... – vos išlemeno ji, paskui pasitaisė: – Taip. Bet negaliu tau nieko pasakoti.

– Kodėl?

– Argi jau ir taip nepridariau tau žalos? – piktai paklausė Anabela. – Viskas, ką padarei, kad mane išgelbėtum... – Prisiminusi, kaip tą siaubingą naktį girto įsiūčio apimtas tėvas jos vos neužmušė, Anabela trūksmingai įkvėpė. – Negana to, kad priverčiau tave mane ginti ir iškęsti visus tuos siaubingus teismo proceso mėnesius, savo verkšlenimais ir skundais dar ir išvijau iš Anglijos.

– Tu neverkšlenai. – Žemas brolio balsas skambėjo švelniai. – Tiesiog tau buvo sunkus metas. Jauteisi randuota, izoliuota ir vieniša. Bela, niekada tavęs dėl to nekaltinau. Niekada.

Ji pažvelgė į judrią degalinę. Automobilių spalvos susiliejo.

– Bet išvykai! – sušuko ji. – Kitą rytą tavęs nebebuvo. Ir grįžai tik po dvidešimties metų!

Anabela girdėjo, kaip Džeikobas giliai įkvepia.

– Visą laiką manei, kad taip pasielgiau dėl tavo kaltės? – paklausė Džeikobas. – Atėjai į darbo kabinetą ieškodama paguodos. Aš gėriau ir nedaug trūko, kad... Mačiau, kad tampu... – Jis nutylėjo likusią sakinio dalį. – Jums visiems buvo geriau be manęs.

– Bet ar gali man atleisti? – sušnabždėjo Anabela. – Kad sugrioviau tau gyvenimą?

– Tu nesugriovei man gyvenimo, – griežtai paprieštaravo Džeikobas. – Išvykau, nes tai buvo vienintelis būdas jus visus apsaugoti.

– Apsaugoti? Nuo ko?

Džeikobas kiek patylėjo.

– Nuo manęs.

Kažkas jo niūriai ir šaltai ištartuose žodžiuose priminė kito žmogaus balsą.

Anabela, ko iš manęs nori? – paklausė jis. – Gal pageidauji, kad apipilčiau tave saldžiais pažadais? Sakau tiesą! Nejau norėtum, kad meluočiau, sakyčiau, kad tave myliu, kai net pats nesusigaudau, ką jaučiu?

– O Dieve, – garsiai iškvėpė Anabela.

– Bela? Kas yra?

Ne Stefanas atėmė iš jos namus.

Ji pati jų atsisakė. Jos baimė ir tikėjimo stoka pareikalavo pažado, kurio Stefanas nebuvo pasirengęs duoti. Jinai nuolat jį vadino neištikimu mergišiumi, bet iš tiesų Stefanui įsipareigojimas buvo šventas dalykas. Jis nenorėjo, kad ji išvyktų. Tačiau, užuot melavęs, susitaikė su jos sprendimu.

Anabela taip bijojo, kad Stefanas ją vieną dieną įskaudins, jog jį visiškai nokautavo. Pati atsisakė vienintelio kada nors mylėto vyro. Ir vien iš baimės.

Tik jausdamas skausmą, supranti esąs gyvas, – sakė jis. – Jei bijosi skausmo, niekada nepatirsi džiaugsmo.

Anabela užmerkė akis ir virpančiomis lūpomis įkvėpė. Jos gyvenimas ir taip buvo kupinas skausmo. Ją supo šaltas ir žiaurus pasaulis. Vienatvė buvo vienintelis būdas apsisaugoti.

Bet gal... tai nebuvo teisingas kelias?

Gal pastangos apsisaugoti tebuvo pastangos negyventi?

Tarsi aušros spinduliai ją perskrodė prisiminimai. Džiaugsmingas Stefano juokas. Tamsių jo akių gelmė. Tai, kaip stipriai jis glaudė ją prie savo nuogo kūno švelnią, šventą naktį. Su juo Anabela jautėsi saugi. Su juo jautėsi mylima.

Anabela, esi man svarbi. Dar niekam nesu jautęs tokių stiprių jausmų.

Stefanas norėjo, kad ji liktų. Ji pati pabėgo.

Pernelyg ilgai gyveno baimėje. Tačiau nuo šiol ras drąsos tapti moterimi, kokia gimė būti.

Anabela stipriau suspaudė mobilųjį.

– Man metas.

– Ką? Kodėl?

– Džeikobai, telaimina tave Dievas, – sušnabždėjo ji. – Aš tave myliu. Netrukus pasikalbėsime daugiau.

Anabela drebančiomis rankomis įjungė variklį. Atbuline eiga išvažiavusi iš stovėjimo aikštelės, grįžo į greitkelį – ne Kalė, o Ispanijos sienos kryptimi. Atgal į namus. Atgal pas Stefaną.

Žmonės nesikeičia , – galvojo ji.

Išskyrus tuos atvejus, kai... pasikeičia .

***

Tą popietę Stefanas pralaimėjo. Nedovanotinai pralaimėjo.