Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Jis čiupo Anabelą į glėbį ir aistringai pabučiavo ją į lūpas.

Aplinkui pasigirdo nuostabos kupini šnabždesiai ir aikčiojimai. Atsitraukęs nuo Anabelos, Stefanas akies krašteliu matė, kad palapinėje susirinkę žmonės kumščiuoja vieni kitus alkūne ir bado į juos pirštais.

Tačiau jam tai nerūpėjo. Jis parklupo priešais Anabelą ant kelių.

Sulaikiusi kvėpavimą, ji švelniomis rankomis perbraukė Stefanui per plaukus.

– Ką darai?

Šnabždesiai virto kalbomis. Šokėjai šokių aikštelėje liovėsi šokę. Net muzikantai nustojo groję.

O gal Stefanas per savo širdies plakimą tiesiog nebegirdėjo muzikos?

Jis užsimerkė ir priglaudė skruostą Anabelai prie juosmens. Paskui pakėlė į ją akis.

– Anabela, aš tave myliu.

Ji nuraudusi prikando savo putlią apatinę lūpą. Pralinksmėjusi ir kartu abejojanti, Anabela priglaudė delną prie Stefano skruosto ir pažvelgė jam į akis.

– Ar esi tuo tikras?

Jis pakilo ir suėmė jos nuo ašarų drėgnus skruostus.

– Pažvelk man į akis. Ir paklausk, ar tai tiesa.

Tyrinėdama jo veidą Anabela jautė, kaip jos akys vėl prisipildo ašarų.

– Stefanai, myliu tave, – sušnabždėjo ji. – Be galo.

Jos lūpos virpėjo, ir Stefanas nebepajėgė ilgiau tvardytis. Jis pabučiavo ją su tokia aistra, kad net nudiegė paširdžius; dabar jis aiškiai žinojo, kad mylės šią moterį iki gyvenimo galo.

Jis girdėjo gretimai stovinčių svečių švilpesius ir šiurkščias pastabas. Bet atsitraukęs žvelgė tik į gražų Anabelos veidą. Ji tebebuvo užsimerkusi, lūpos vis dar buvo paburkusios nuo jų vasariškai praleistų dienų ir begalinių bučinių. Jis norėjo ją bučiuoti ir bučiuoti.

Tačiau Stefano jausmai Anabelai nebuvo viešas reikalas. Įspraudęs jos pirštus į savo rankos linkį, Stefanas išsivedė ją iš liežuvaujančios, tarškančios, siutinančios minios.

Lauke tvyrojo šilta Ispanijos naktis, jiems virš galvos plytėjo tamsus, žvaigždžių tarsi deimantų nusagstytas dangus. Stefanas girdėjo tolimą paukščių ulbėjimą ir arklių prunkštimą. Šią žemę jis mylėjo visa širdimi.

Ne. Dabar jo širdyje ji užėmė antrą vietą. Jo kelrodė žvaigždė, jo meilė, dabar stovėjo priešais balta suknele.

– Turiu tau klausimą, – apkabindamas Anabelą tarė Stefanas.

Anabela pakėlė į jį akis. Ji neatsitraukė. Tiesiog laukė, žvelgdama į jį pasitikėjimu ir meile švytinčiomis akimis. Atlošdamas Anabelos galvą į tamsią žvaigždžių lapiją Stefanas paglostė jai skruostą. Jos mielame, nekaltame, gražiame veide atsispindėjo tokia meilė ir ištikimybė, kad Stefano akyse suspindėjo ašaros. Jis mylėjo Anabelą karščiau už gyvenimą. Nebenorėjo be jos gyventi...

– Ar tekėsi už manęs? – paklausė jis.

Anabela prasižiojo. Ji pakėlė akis ir skvarbiai į jį pažvelgė.

– Tekėk už manęs, – jau įsakmiau paprašė Stefanas.

Džiaugsmingai aiktelėjusi, Anabela apsivijo jam kaklą.

– Taip, – sukuždėjo ji. – O taip. – Paskui atsitraukusi pasižadėjo: – Atšauksiu savo paskyrimą į Argentiną. Atšauksiu viską. Nebenoriu daugiau su tavimi išsiskirti.

Stefanas suraukė antakius.

– Bet juk fotografavimas – tavo aistra.

Ji priglaudė savo skruostą prie jo.

– Tu esi mano aistra.

Stefanas švelniai perbraukė jai per plaukus, jo širdis buvo sklidina meilės. Tačiau tokios aukos iš Anabelos jis nenorėjo. Todėl pažvelgė jai į akis ir giliai įkvėpė.

– Vyksiu su tavimi.

Anabela atrodė priblokšta.

– Bet turėtum ten likti ištisą mėnesį.

– Na ir kas?

Ašarų prilnomis akimis Anabela papurtė galvą.

– Negaliu tavęs prašyti, kad paliktum savo namus!

– Ak, Anabela. – Laikydamas delnuose jos veidą Stefanas žvelgė į ją susižavėjimo kupinomis akimis. – Nejau nesupranti? Tai tu, querida . – Tyliai nusijuokęs, jis papurtė galvą. – Tu... tu esi mano namai.

***

Po mėnesio jiems pirmąja klase skrendant iš Buenos Airių į Londoną, Anabela taip jaudinosi, kad vos galėjo nustygti baltoje, oda aptrauktoje sėdynėje.

– Šampano, señora Kortez? – rankoje laikydama sidabrinį padėklą paklausė stiuardesė.

Señora Kortez . Anabela ir Stefanas susituokė Santo Castillo , – be jokių iškilmių, jau kitą dieną po to, kai ji įteikė Raiteliui savo nuotraukas ir straipsnį. Išvydę nuotraukas, žurnalo redaktoriai kaipmat atleido Anabelai už tai, kad šioji praleido polo rungtynes ir pobūvį. Straipsniui buvo suteiktas naujas pavadinimas: Vestuvės žirgų rančoje: ugninga Stefano Kortezo ir Raitelio fotografės meilės istorija. Leidėjai iš karto užsakė dukart didesnį tiražą, nes iš anksto numatė, kad to mėnesio leidinys su šiuo pikantišku straipsniu bus išgraibstytas akimirksniu.

Laimei, Stefanas ir Anabela, prieš pasklindant sensacijai, kelioms savaitėms išvyko į Ugnies Žemę ir Patagoniją. Nejaugi jau mėnuo, kaip ji yra ponia Kortez? Naujasis vardas Anabelos ausims tebeskambėjo kaip muzika. Tačiau į stiuardesės klausimą ji atsakė papurtydama galvą.

– Sí, gracias , – atsakė greta sėdintis jos vyras ir gurkštelėjo iš aukštos taurės; paskui iš pasitenkinimo atsiduso ir atsilošė sėdynėje. Jos vyras . Žiūrint į Stefaną, Anabelos širdis vis dar suspurdėdavo, – kaip ir prisiminus keturias prašmatniai praleistas pavėluoto medaus mėnesio dienas prabangiame Buenos Airių viešbutyje.

Anabela suvirpėjo. Reikės dar kada nors grįžti į Buenos Aires ir nepamiršti bent kartą išeiti iš viešbučio apsidairyti. Miestą ji matė tik iš apartamentų verandos – ir tai tik vidurnaktį, išėjusi paganyti akių į žvaigždes ir oda pajusti vėsaus La Platos įlankos vėjo. Bet net ir tada jos dėmesys buvo sutelktas tik į Stefaną, kuris, apsijuosęs vienu chalatu, atėjo pas ją. Tamsoje jis ėmė ją aistringai bučiuoti, ir, na, galima numanyti, kuo viskas baigėsi...

Anabela nuraudo. Stefanas buvo puikus meilužis. Ir net tik – jis buvo puikus partneris. Jai fotografuojant pampas, jis buvo puikus pagalbininkas; nuoširdi jo nuostaba, žvelgiant į pasakišką gamtovaizdį, teikė Anabelai didžiulį malonumą. Žinoma, šis malonumas toli gražu neprilygo malonumui, kurį Stefanas jai teikdavo naktį. Anabela plačiai nusišypsojo. Nuo šiol ji priims kur kas mažiau užsakymų – tik tuos, kurie jai atrodys gniaužiantys kvapą. Dabar labiausiai ji troško drauge su Stefanu susisukti jaukų lizdelį Santo Castillo . Net šią akimirką jautė keistą poreikį mokytis siūti ir gaminti valgį.

Anabelos padėjėja Merė Tompson, sužinojusi apie vestuves, vakar į Buenos Airių viešbutį atsiuntė gėlių. Anabela jai iš karto paskambino į Kornvalį, ir abi maloniai pasišnekučiavo. Vos prieš šešias savaites ji pavydėjo Merei, kad nuostabusis jos vyras ją taip dievina. Tačiau dabar ir pati žinojo, ką tai reiškia.

Netrukus ji sužinos ir dar kai ką – kai ką, ką Merė jau patyrė...

Anabela žvilgtelėjo pro lėktuvo langą, o jos kojos nervingai trūktelėjo. Akys nukrypo į apačioje virš žalios Pietų Amerikos sklandančius lengvus debesėlius. Anabela pamėgino susikaupti, tačiau širdis skriejo aukščiau už lėktuvą.

Stefanas uždėjo jai ant kelių ranką.

– Tikrai taip nerviniesi? – šypsodamas sumurmėjo jis. – Vien nuo minties, kad vykstame į Vulfų dvarą?

– Nekantrauju vėl pamatyti savo brolius, – prisipažino Anabela. – Beveik dvidešimt metų nesame buvę vaikystės dvare. Be galo noriu pamatyti, kaip Džeikobas jį suremontavo. Ir papasakoti jiems naujienas.