Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Netikėtai apačioje pasigirdo riktelėjimas – jaunieji arklininkai triukšmingai traukė į valgomąjį.

Anabela atsitraukė.

– Turėtume ir mes leistis žemyn, – rausdama pasakė ji. – Jeigu nepasirodysime, visi ims spėlioti, kur dingome.

– Tegu sau spėlioja. – Šypsodamasis Stefanas paglostė jai skruostą. – Paprašysime ponios Gutjerez, kad atneštų vakarienę čia. Nereikės net rengtis.

– Juk mes taip nepasielgsime! – pasipiktino Anabela.

– Kodėl?

– Na... – Ji prikando lūpą, – ...vaikinams tai būtų prastas pavyzdys. Nenorėčiau, kad jie imtų galvoti, jog padoru miegoti su mergina iki vestuvių...

– Ak, querida , – juokdamasis švelniai tarė Stefanas. – Esi senamadiška mergina.

Jis jautė, kaip Anabela įsitempia.

– Turbūt taip ir yra...

Stefanas bučiniu ją nutildė ir pažvelgė į akis.

– Pasakiau tai kaip komplimentą.

Nors jie stovėjo vienas priešais kitą nuogi, Stefanas pirmą kartą žiūrėjo ne į Anabelos kūną. Jis švelniai suėmė ją už rankų ir su pagarbia baime pažvelgė į jos gražų veidą. Pilkos akys buvo tarsi beribiai šviesos ežerai.

Stefanas jautė nuo Anabelos sklindančią šilumą, jos nuščiuvimą. Ir suvokė, kad nebemato rando. Jis tematė jos grožį – vidinį ir išorinį.

Dar niekada nieko panašaus nebuvo patyręs.

Anabela jam tapo... svarbi.

Moteriai esi prasčiausias pasirinkimas, – ausyse aidėjo jos balsas. – Nė vienai nepajėgtum būti ištikimas. Bet aš, Stefanai, neištverčiau dar vienos išdavystės. Tikrai neištverčiau.

Stefaną nukrėtė ledinis šaltis, tačiau jis nuvijo šį jausmą šalin. Tiesiog pasistengs pasimėgauti tomis keturiomis dienomis. Tai bus trumpas ir karštas romanas. Šiaip ar taip, juk jis visą gyvenimą tik to ir norėjo. Tiesa?

Tiesa?

Jis nuleido rankas ir nusisuko.

– Jeigu leidžiamės vakarieniauti, palįsiu po dušu.

– Pasiilgsiu tavęs! – jam pavymui ilgesingai šūktelėjo Anabela, paskui paikai nusijuokė. – Argi ne kvaila? Kaip galiu tavęs pasiilgti vos per dešimt minučių?

Keturios dienos. Tik keturios dienos. Laikrodis jau tiksėjo.

Stengdamasis nekreipti dėmesio į gerklėje įstrigusį gumulą, Stefanas apsisuko ir trim žingsniais įveikė juodu skiriantį atstumą.

– Querida , tau neteks manęs ilgėtis. – Jis nužvelgė Anabelą nuo galvos iki kojų, ir jo varpa akimirksniu sustandėjo, o širdis suspurdėjo. – Veduosi tave su savimi.

Devintas skyrius

Nuoga gulėdama Stefano glėbyje, prigludusi jam prie krūtinės, Anabela klausėsi lygaus ir ramaus jo kvėpavimo. Ji pažvelgė į susipynusius jų pirštus, kuriuos ankstyva ryto saulė nušvietė šviesia aukso spalva.

Kiekviena per pastarąsias dvi dienas drauge su Stefanau praleista valanda, kiekviena minutė teikė vis didesnį džiaugsmą. Anabela niekada negalvojo, kad gyvenimas gali būti toks nuostabus. Fotoaparatą ir brangią fotografavimo įrangą miegamajame užklojo dulkės. Dabar Anabela gyveno šiltą, aktyvų, fizinių pastangų reikalaujantį rančos gyvenimą: rūpinosi arkliais, leisdavosi į ilgus pasijodinėjimus po laukų platybes, veidu gėrė vėją ir saulę. Netgi rovė iš žemės daržoves ir žemėmis susitepė rankas. Fotografavo daug, bet tik mažučiu skaitmeniniu fotoaparatu, kuris nesunkiai tilpo į užpakalinę jai gerokai per didelių džinsų kišenę. Dabar visų svarbiausia – būti Stefano meiluže.

Praeitą naktį, po vidurnakčio, kai visas namas jau buvo seniai įmigęs, Anabela ir Stefanas po keturių valandų mylėjimosi staiga pasijuto baisiai išalkę. Kai nusileido į virtuvę, Stefanas užsispyrė pademonstruoti, kaip gaminamas jo mėgstamas ispaniškas ryžių patiekalas paelija.

– Jeigu kada nors sugalvotum paruošti man vakarienę, – šelmiškai nusišypsodamas pasakė jis ir toliau švelniais judesiais padėjo jai maišyti puodo turinį.

– Gaminti tau? Jau vien pati mintis niekinga! – juokais pasipiktino Anabela. – Esu veikli moteris. Tai tu turėtum gaminti man !

Užuot ką nors atsakęs, Stefanas sugriebė ją už diržo kilpelių ir atsuko į save. Medinis šaukštas nukrito ant keraminių plytelių.

– Mielu noru tau gaminčiau, – sušnabždėjo jis. – Nes užverdu, vos į tave pažvelgęs.

Paskui jis godžiai ją pabučiavo. Nustūmęs į šalį tuščius indus, kurie su trenksmu nubildėjo ant žemės, Stefanas šiurkščiai pristūmė Anabelą prie maisto gaminimo stalviršio. Kilstelėta ji kojomis apsivijo jo klubus.

Nedaug trūko, kad jie ten pat būtų ir pasimylėję, bet netikėtai Anabela prisiminė ponią Gutjerez, kuri miegodavo jautriai ir veikiausiai išgirdo ant žemės krintančius indus; ir arklininkus, kurie, nors miegodavo kietai, galėjo prabusti ir užklysti į virtuvę nugriebti ko nors užkąsti.

Stefanas mėgino ją įtikinti, kad tiek namų ūkvedės, tiek vaikinų iš lovos neišverstų net žemės drebėjimas, kad jie miega tolimiausio koridoriaus gale, tačiau Anabela jo įkalbinėjimams nepasidavė. Todėl suurzgęs jis it viesulas užnešė ją laiptais į miegamąjį, kur jie mylėjosi dar dvi valandas.

Tik vėliau abu prisiminė atšalusį patiekalą. Užsimetę chalatus, grįžo į virtuvę ir mikrobangų krosnelėje pasišildė naktipiečius, kuriuos sukirto prie mažo virtuvinio stalelio užsigerdami buteliu atšaldyto baltojo vyno.

Paskui grįžo į viršų, vienas prisilietimas vedė prie kito...

Anabela atsiduso ir iš malonumo pakrutino kojų pirštus. Jai maloniai sopėjo visą kūną; nors dėl miego trūkumo vis žiovavo, dar niekada nesijautė tokia laiminga.

Laimę temdė tik vienas dalykas. Ateitis.

Pusė laiko jau praėjo.

Po pirmo jųdviejų pasimylėjimo Anabela taip beviltiškai troško būti su Stefanu, kad sudarė su savo siela sandorį: keturios laimės dienos mainais į nedidelę dozę skausmo ateityje. Ji mėgino save įtikinti negalinti įsimylėti į Stefaną per vos keturias dienas. Juk jis pats sakė nesąs toks jau žavus!

Dabar Anabela mėgino save guosti turinti dar dvi dienas.

Dvi dienas. Bet tik vieną naktį.

Rytoj vakare per kasmetines labdaros polo rungtynes ji bus oficiali fotografė. O vėlai naktį susikraus mantą ir išvyks į Londoną. Tada kibs redaguoti Santo Castillo nuotraukų, o po savaitės išskris į Argentiną.

Ji jau seniai nekantravo pamatyti Patagoniją ir Ugnies Žemę. Tačiau dabar mintis, kad teks palikti Stefaną, savo pirmąjį ir vienintelį meilužį, atrodė nepakeliama.

Jos mylimas vyras.

Ne! Anabela iš siaubo susiėmė už galvos. Ji negali sau leisti jo pamilti. Stefanas Kortezas nesugebėtų įsipareigoti jokiai moteriai. Ji turėtų būti išprotėjusi arba visiška mazochistė, kad leistų sau pamilti vyrą, kuris jai niekada nesugebėtų atsakyti taip pat!

Virpėdama Anabela atsargiai išsivadavo iš Stefano glėbio ir tylutėliai išlipo iš lovos. Išsimaudžiusi po dušu jo vonios kambaryje, ji apsivilko iš jo pasiskolintais drabužiais: plačiais baltos medvilnės marškinėliais ir džinsais, kuriuos ant klubų prilaikė tik odinis diržas.

Žiūrėdama į savo aprangą Anabela nusišypsojo. Stefanas džiūgavo pagaliau iškrapštęs ją iš oficialių kostiumėlių. Atsisakiusi nepraktiškų brangių drabužių, Anabela dabar su džiaugsmu dėvėjo gerokai per didelius Stefano marškinėlius ir paraitotus džinsus.

Naujus darbinius batus Stefanas jai buvo nupirkęs kaime. Siūlėsi nupirkti ir naujų drabužių. Bet Anabela atsisakė. Jai patiko dėvėti jo drabužius. Tai buvo taip intymu. Kartais net atrodydavo, jog užuodžia balnų muilo ir saulėkaitos kvapą. Jausdama prie savo odos prigludusią minkštą, nudėvėtą medvilnę, ji įsivaizduodavo nuolat esanti jo glėbyje.