Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Nuo šleikštulį keliančio įsiūčio Stefanui kone aptemo akyse. Tačiau Anabela žiūrėdama į jį pro virpančias blakstienas nervingai laukė jo reakcijos. Sugniaužęs kumščius, Stefanas prisivertė atsisėsti greta jos.

– Tęsk, – pasakė jis.

Anabela iškvėpė.

– Mane išgelbėjo vyriausiasis brolis. Džeikobas nustūmė tėvą į šalį ir išplėšė jam iš rankų botagą. Tėvas parkrito ir galva trenkėsi į žemiausią laiptelį. Mirė beveik akimirksniu. O mes visi džiaugėmės, – bejausmiu balsu pasakojo Anabela. – Visi iki vieno džiaugėmės.

– Užjaučiu, – tyliai pasakė Stefanas. Jo rankos tebebuvo sugniaužtos, jam norėjosi kam nors smogti.

– Dabar žinai. – Anabela vėl nuleido akis į savo rankas, ir Stefanas pirmą kartą pastebėjo, kad plonytės raudonos linijos ant rankų, kurias jis buvo palaikęs įbrėžimais, iš tiesų yra randai. – Dabar žinai, kokia viduje esu bjauri.

Stefanas nukreipė į ją akis.

– Bjauri? – Per pievą nuvilnijo šilto vėjo šuoras, ir raudonos bei rožinės gėlės švelniai sulingavo. Stefanas šiurkščiai suėmė Anabelą už pečių. – Tu nesi bjauri. Esi graži ir stipri. Daug stipresnė nei tavo bailys tėvas.

Anabela nusisuko. Sumirksėjusi pamėgino nuvyti ašaras.

– Buvai teisus, – sušnabždėjo ji. – Man patinka slėptis už fotoaparato. Taip galiu pasijusti... nematoma. Metų metus gyvenusi viena Vulfų dvare, išvykau į Londoną studijuoti fotografijos. Tačiau mano mokytojas, kuriuo iš visų žmonių pasitikėjau labiausiai, kurį laikiau savo draugu, atsuko man nugarą jau po pirmos mano sėkmės. Nors buvo dukart už mane vyresnis, vis tiek mėgino mane sugundyti. Kai jį atstūmiau, išvadino mane pabaisa. Jis sakė, kad niekas niekada nepamils tokios randuotos moters. Sakė mėginęs mane sugundyti tik iš gailesčio.

Stefanas šaižiai įkvėpė.

– Ar tai buvo Patrikas Arbutnotas?

Vengdama jo žvilgsnio Anabela nusuko akis. Tačiau Stefanui pakako ir tokio atsakymo.

– Ar tau sakiau, kad kartą jį buvau sutikęs? – piktai paklausė jis. – Prieš kelerius metus jis lankėsi mano labdaros iškilmėse. Kai atsisakiau parduoti jo nusižiūrėtą žirgą, pasigyrė buvęs tavo pirmuoju meilužiu. Man regis, jis mėgino padaryti man įspūdį. – Stefanas sukando dantis. – Tik tark žodį, ir jį primušiu.

Anabela nustebusi nusijuokė, paskui sielvartingai papurtė galvą.

– Jis buvo už mane trisdešimčia metų vyresnis ir svėrė virš šimto dvidešimties kilogramų. Praeitais metais, besimylėdamas su manekene iš Ukrainos, gavo širdies smūgį. – Ji giliai atsiduso. – Visgi tai, ką jis apie mane sakė, buvo tiesa. Niekas niekada negalėtų pamilti tokios randuotos pabaisos.

Stefanas taip garsiai ir taip raiškiai ispaniškai nusikeikė, kad Anabela iš nuostabos išpūtė akis.

– Esi graži. Talentinga. Miela ir gera. Anabela, dar niekada taip karštai nesu geidęs jokios moters. Dėl tavęs degu pragaro ugnyje.

Jis matė, kaip ji sumirksi, girdėjo, kaip įkvepia virpančiomis lūpomis.

– Tikrai manai, kad tebesu graži? – sušnabždėjo ji. – Net būdama tokia?

Stefanas trūksmingai įkvėpė. Paskui ištiesė ranką ir pirštais perbraukė jai per randą.

– Tai tik maža dalelė tavęs. Esi daugiau nei šitai. Esi dar ir šitai , – pasakė jis švelniai braukdamas per jos švelnų nepažeistą skruostą. – Taip pat ir šitai, – tęsė Stefanas leisdamasis jos ilgu kreminės spalvos kaklu. Paskui jo ranka pakilo prie jautrios apatinės Anabelos lūpos, ir jis nebepajėgė nuo jos atsiplėšti. – Ir šitai.

Stefanas jautė, kaip Anabela suvirpa. Ir taip panoro pabučiuoti, kad ilgiau nebegalėjo tverti. Tačiau prisivertė susilaikyti nepadaręs to, ko reikalavo kiekviena jo kūno ląstelė.

Juk buvo davęs žodį niekada nemėginti jos pabučiuoti. Todėl nuleido ranką ir nusisuko.

Paskui – o stebukle! – pajuto sau prie skruosto švelnius Anabelos pirštus, kurie atsuko jį veidu į save. Stefanas dar spėjo pamatyti vasaros rūkuose skendinčias jos akis.

Tada Anabela jį pabučiavo.

Jos lūpos virpėdamos prasivėrė. Ir švelniai prigludo prie jojo. Dios mío. Apimtas drebulio, Stefanas atsakė jai su didžiule, ilgai gniaužta aistra.

Iš pat jo gelmių pakilo aimana. Net šito jam buvo per maža. Jis geidė jos visos . Dar niekada nebuvo šitaip geidęs jokios moters. Glausdamas liauną Anabelos kūną prie savojo Stefanas jautėsi taip, tarsi prie širdies spaustų liepsną.

Nelygiai įkvėpęs, jis tvirtai apsivijo ją rankomis.

– Anabela, geidžiu tavęs, – iškvėpė jis. – Man regis, mirsiu, jeigu tavęs neturėsiu.

Pilkos jos akys suspindėjo pasitikėjimu ir geismo ugnimi. Delnais suėmusi Stefano veidą, Anabela ėmė bučiuoti jį su saldžia, jaudinančia aistra. Pajutęs jos liežuvio skonį savo burnoje, Stefanas neteko žado.

Todėl šiurkščiai prisitraukė ją artyn ir ėmė bučiuoti su visa vyriška savo jėga. Paskui, pasiritęs po savimi, paguldė tarp raudonų ir rožinių gėlių.

Dabar. Ilgiau laukti jis nebegalėjo. Dabar.

Aštuntas skyrius

Stefanui spaudžiant Anabelos nugarą prie žemės, ji jautė po praplėštu švarkeliu vėsą ir drėgmę, o virš savęs – tvirto jo kūno šilumą. Ji buvo tarsi sapne.

Kai Stefanas pasakė, kad ji graži, kai išvydo jo dailiame veide tiesą, nesugebėjo susilaikyti jo nepabučiavusi. O dabar jo rankos glostė jos kūną, glamonėjo saulės nudegintą veidą. Šalia siūravo aguonos, į plaukus pynėsi raudoni ir rožiniai žiedlapiai.

Stefanas bučiavo ją taip karštai, kad Anabela nežinojo, kur baigdavosi jo ir prasidėdavo jos bučinys. Jo lūpos glamonėjo josios, pirštai, keliavę kaklu žemyn, nuslydo raktikauliu. Liežuvis geidulingu verpetu rangėsi burnoje. Anabelą užliejo pojūčiai, sustandėjo speneliai, nuospaudų nusėtos Stefano rankos pasislinko dar žemiau. Laukdama, kada jis palies jos apatinių marškinėlių kraštą, Anabela sulaikė kvėpavimą. Tačiau kiek stabtelėję Stefano delnai nuslinko lininio švarkelio paviršiumi ir suėmė standžias krūtis.

Anabelą tarsi nukrėtė elektros srovė – trūksminga, gaivališka. Jos krūtys apsunko ir įsirėžė į liemenėlę, spenelius pradėjo mausti.

Šnopuodamas Stefanas atsitraukė į ją pasižiūrėti.

– Anabela, tu vis dar galvoji, kad nesi graži? Galvoji, kad tavęs galima nemylėti? – sušnabždėjo jis. – Leisk, aš tau parodysiu.

Prieš ją užguldamas, jis delnais suėmė jos krūtis ir taip ilgai bei karštai ją bučiavo, kad mergina paskendo savo pačios deginančioje aistroje.

Po kurio laiko pakėlusi akis Anabela išvydo Stefanui virš galvos mėlynuojantį dangų, vėjyje besiblaškančias raudonas ir rožines gėlės. Jis atrodė toks gražus, toks nenusakomai gražus – įdegusia oda, raumeningu kūnu. Iš odinio raiščio išsprūdusios smakrą siekiančios juodų plaukų sruogos plaikstėsi aplink veidą, ir dabar jis atrodė lyg koks jūrų piratas.

Tamsios Stefano akys buvo išalkusios grobio. Išalkusios jos.

Giliai širdyje Anabela žinojo, kad atiduodama Ispanijos mergišiui savo nekaltybę ji liks ne tik sudaužyta širdimi, bet ir visiškai palaužta. Tačiau negalėjo jo atstumti. Bent jau dabar. Jai reikėjo jo teikiamos šilumos, jo šviesos, jo lytėjimo. Jai reikėjo jausti. Jai reikėjo gyventi .

Stefanas nykščių pagalvėlėmis glostė jai veidą, versdamas virpėti net karščiausioje saulėkaitoje. Jis delnais apglėbė jos skruostus ir pažvelgė į ją gėlių apsuptyje.

– Nepuoselėk neapykantos savo randui. Tai garbės ordinas. Jis gražus.

Anabela nepatikliai nusijuokė.