Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Matai šią kumelę? – švelniai paklausė jis. – Ankstesnysis savininkas ją mušdavo. Dirbau su ja mėnesių mėnesius stengdamasis padėti išmokti nebebijoti. – Jis įbruko Anabelai į rankas virvę. – Laikyk ją tvirtai.

Pažvelgusi Stefanui į akis, Anabela išvydo jose gailestį. Ir pajuto gerklėje įstringantį gumulą.

– Turėčiau būti kaip ta kumelė, tiesa? – tik didžiausiomis valios pastangomis iškošė ji.

Stefanas suraukė kaktą.

– Ką?

– Liaukis. Tas vargšas kadaise muštas ir įsibauginęs gyvulys. Juk tai aš. Stengiesi laimėti mano pasitikėjimą ir mane prisijaukinti, kaip tai padarei su ja. O tie žodžiai apie mano bebaimiškumą – viskas tėra triukas! Triukas!

– Aš tik stengiuosi tau padėti!

– Netikiu tavimi! – suriko Anabela. Ji nujautė, kad elgiasi neteisingai, tačiau, akis imant gelti ašaroms, logiškai mąstyti sekėsi vis sunkiau. – Ar kankini mane tenorėdamas pasilinksminti? Kad pagaliau galėtum pasiguldyti į lovą?

– Jautiesi kankinama ? – suraukęs antakius, paklausė Stefanas.

– Man nereikia tavo gailesčio! – Anabela jautėsi pažeidžiama. – Neketinu pulti tau po kojomis. Tikrai ne. Gali tai... pamiršti!

Gniauždama gerkle kylančią raudą, ji paleido iš rankų virvę ir užsidengė veidą rankomis.

– Nepaleisk virvės! – sukomandavo Stefanas, bet buvo per vėlu. Vos pajutusi laisvę, kumelė leidosi bėgti, o virvė sumaskatavo ore.

Stefanas ją nusivijo, sugavo už virvės ir, nuraminęs švelniais žodžiais bei glostymu, nuvedė atgal į aptvarą. Paskui paniuręs, prie šonų suspaustais kumščiais grįžo pas Anabelą.

– Pabalnojau tavo arklį. Grįžk į hasjendą.

Ją išvaro?

– Puiku, – pro gumulą gerklėje išspaudė Anabela.

Stefanas žengė dar arčiau – sukandęs dantis, kalbėjo šaltai.

– Pati žinai, kad mėginau tau padėti. Bent kartą per visą prakeiktą savo gyvenimą mėginau pasielgti nesavanaudiškai. Bet esi laisva elgtis, kaip tinkama. Grįžk į savo vienišą, izoliuotą gyvenimą. Mėgaukis vienatve ir atsiskyrimu nuo pasaulio.

Anabela susigūžė. Pagaliau gavo tai, ko norėjo, – atbaidė Stefaną. Jis prarado viltį. O juk ji to ir tikėjosi. Anksčiau ar vėliau visus nuo savęs atbaidydavo.

– Puiku, – pakartojo ji. Paskui, pasitrynusi skaudantį smilkinį, kumščiu piktai nusišluostė ašaras ir nusisuko.

– Kas nutiko tavo veidui? – už nugaros išgirdo šiurkštų Stefano balsą.

Anabela sustingo.

Tik tada suprato veikiausiai nusibraukusi makiažo likučius. Dabar, lyg visko dar būtų maža, jis pamatė ir randą. Dabar jis žino, kokia ji pažeidžiama ir bjauri.

– Nieko, – atsakė ji ir paspartino žingsnį tenorėdama kaip galima greičiau pasprukti.

Bet Stefanas keliais šuoliais ją pasivijo.

– Sustok, – paliepė jis Anabelai. – Leisk man pažiūrėti į tavo veidą!

Jai norėjosi susmukti ant žemės ir pravirkti.

Stefanas ją buvo apdovanojęs nuostabiausiu bučiniu. Kelias valandas ji netgi buvo patikėjusi, kad jie draugai. Dabar... jis tik šitai ir prisimins. Bjaurią, randuotą pabaisą.

Anabela lėtai atsisuko.

– O Dieve, – eidamas artyn sušnabždėjo Stefanas. – Kas tau nutiko?

Kepinama negailestingos saulės, Anabela pakėlė kirpčius ir užvertė galvą, kad jis aiškiai pamatytų jos veidą bjaurojantį gilų raudoną randą.

– Patenkintas? – Jos skruostais plūdo ašaros. – Štai kas iš tiesų esu. Pabaisa . Kodėl turėjai suteikti man viltį, kad galiu būti kai kas daugiau?

Stefanas žiūrėjo į ją apimtas šoko. Pakėlusi akis, Anabela išvydo jo veide siaubą ir pasidygėjimą.

Sunkiai tramdydama raudą, ji nusisuko ir aklai puolė bėgti; peršokusi per medinę tvorelę, pasileido miško link.

***

Štai kas iš tiesų esu.

Šokiruotas, akyse tebematydamas subjaurotą gražų Anabelos veidą, Stefanas žvelgė jai pavymui, o ausyse tebeaidėjo pykčio ir ašarų persunkti žodžiai. Per jos kaktą ir skruostą, tarsi nuodinga gyvatė, vinguriavo bjaurus raudonas randas.

Pabaisa.

Stefano gerklėje sutvinksėjo pulsas. Kas jai nutiko? Ar tas randas liko po avarijos? O gal nuo vyro rankos?

Jis giliai įkvėpė ir puolė jai iš paskos. Šį kartą Anabela bėgo kur kas greičiau, nei jis tikėjosi. Nes nenorėjo būti sugauta. Užvaldytas niūrių minčių, Stefanas prasibrovė pro pomiškį ir leidosi į tankmę. Ilgi, šviesūs Anabelos plaukai švysčiojo priekyje. Visgi jo žingsniai buvo ilgesni, kojos greitesnės, ištvermė didesnė. Jau pamiškėje Stefanas ją pasivijo ir išstūmė į gretimai plytinčią ryškiai apšviestą pievą.

– Paleisk mane! – suriko Anabela.

– Ne, – tvirčiau suimdama ją už riešų kategoriškai pasakė Stefanas.

Stumiama pro medžius į raudonų aguonų nusėtą lauką, Anabela spardėsi ir mėgino ištrūkti. Tarsi pančiais surakinęs rankas, Stefanas nenuleido nuo jos akių.

Ji atrodė kone pamišusi. Skruostai įraudę, kuodo nelikę nė ženklo, plaukai šviesiomis bangomis išdrikę ant pečių. Kelnės vienoje pusėje perplėštos, dramblio kaulo spalvos kostiumėlis ištepliotas purvu.

Dabar iš arti jis kuo aiškiausiai matė gražų jos veidą bjaurojantį nelygų ryškiai raudoną randą. Tačiau nerimą jam kėlė net ne jis, o po juo slypinti kančia, kurią atspindėjo virpantis Anabelos veidas.

– Ko iš manęs nori?! – suriko ji. – Kodėl vis stengiesi įskaudinti?

– Aš nesistengiu tavęs įskaudinti! Aš noriu tau padėti!

– Negali man padėti. – Ji papurtė galvą, saulės nugairintais skruostais plūstelėjo ašaros. – Niekas negali.

Linguojančių gėlių fone Anabela atrodė tokia graži, kad Stefanui suspaudė širdį. Jis sunkiai atsiduso.

– Kaip tai nutiko?

Ji pakėlė į jį savo dideles pilkas akis, kurios atrodė tarsi balos po lietaus.

– Maldauju. – Jo rankos šiek tiek atsileido. – Papasakok man.

– Tai pernelyg skausminga, – sušnabždėjo ji. – Geriau nieko nejausti.

– Ne, – suskubo paprieštarauti Stefanas. Tebežiūrėdamas į Anabelą jis uždėjo jai ant pečių rankas. – Tik jausdamas skausmą supranti esąs gyvas, – skvarbiai žvelgdamas jai į akis pasakė jis. – Jeigu bijosi patirti skausmą, niekada nepažinsi džiaugsmo.

Anabela nusuko žvilgsnį į žalius kalnus, kurie smailiomis viršūnėmis stiebėsi į plačią dangaus žydrynę. Giliai atsidususi, vėl atsisuko į Stefaną.

– Manai, kad esu griežta, atšiauri ir šalta. – Ji papurtė galvą, akys nuo ašarų dar labiau paryškėjo. – Tokia buvau ne visada. Mano tėvas turėjo aštuonis vaikus – nuo penkių skirtingų moterų. Ir visų mūsų nekentė. Visų mūsų motinas jis nuo savęs atstūmė – jėga, mirtimi ar beprotybe. Bet mes, vaikai, išeiti negalėjome. – Tankiai mirksėdama, Anabela nudelbė akis į savo rankas. – Jis mušė mano brolius už menkiausius prasižengimus. Bet manęs nė pirštu nepaliesdavo. Matai, pernelyg panėšėjau į savo motiną. Maniau, kad man pasisekė. O tada...

Ji nurijo seiles ir nusuko akis į šalį.

– Kai man buvo keturiolika, nusprendžiau, kad būtų smagu slapčiomis išsėlinti į vakarėlį kaime. Apsirengiau marškinėlius gilia iškirpte, nes norėjau sužinoti, ar galiu patraukti vaikinų dėmesį.

Stefanas sukando dantis.

– Ar patraukei?

Netikėtai Anabela parklupo ant kelių, paskui atsisėdo raudonų aguonų ir rožinių gėlių lauke. Nieko nematančios jos akys įsmigo į žydrą dangų.

– Mano brolis norėdamas mane apsaugoti išsiuntė namo. Bet kai parsiradau, po nesėkmingos medžioklės jau buvo grįžęs girtas tėvas. – Ji sumirksėjo. – Mane išvydęs, jis pasiuto. Šaukdamas iškėlė botagą. Kekše, – rėkė jis, – į tave daugiau niekada nepažvelgs joks vaikinas!