Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Vaikinai, ispaniškai murmėdami atsiprašymus, ėmė skirstytis.

– Einu patikrinti naujojo kumeliuko.

– Turiu krauti šieną.

– Turiu būti... kur nors kitur.

Griebdami nuo stalo paskutines bandeles, vogčiomis per petį mėtydami žvilgsnius, jie nėrė pro duris. Ponia Gutjerez, paskutinį kartą priekaištingai dėbtelėjusi į savo darbdavį, pasekė jų pavyzdžiu. Durys jai už nugaros tyliai užsivėrė, ir jie liko vieni.

Anabela pakėlė į Stefaną dideles akis.

– Kodėl man sakai tokius žiaurius dalykus? – sušnabždėjo ji. Jautėsi taip, tarsi kepurnėtųsi, tarsi skęstų. – Juk tik... tik nori mane įskaudinti, dėl to... kas įvyko anksčiau.

Stefanas sukando dantis.

– Tikrai esi apie mane tokios prastos nuomonės? – griežtai paklausė jis. – Toli gražu nejaučiau malonumo, tau tai sakydamas. Patikėk. Pati norėjai tiesos.

Tiesos. Tiesa buvo ta, kad Anabelos širdis dar labiau sutrūkinėjo.

Bet iš Stefano veido aiškiai matyti, kad jis nenorėjo įskaudinti. Jis iš tiesų manė, kad jos darbai sustingę ir negyvi. Gražūs lavonai. Kaip pati Anabela.

Ji visada žinojo, kad vieną dieną bus demaskuota kaip talentinga apgavikė. Todėl dabar, vos suvaldydama ašaras, nusisuko.

– Turiu... turiu eiti...

Stefanas sugriebė ją už riešo.

– Neik.

Nuo ryžtingo jo prisilietimo Anabelai ėmė svaigti galva, stipriau suspurdėjo širdis. Ji išsilaisvino ir puolė skubiai atgal į lagaminėlį dėti nuotraukas.

– Kažin, ką dar galėtum pasakyti? – atkirto ji.

– Anabela, esi talentinga fotografė, – nenuleisdamas nuo jos akių atsakė Stefanas. – Mačiau tavo darbus. Sugebi kur kas daugiau.

– Gal ir nesugebu.

– S anto Castillo stebi tik iš išorės. Tačiau privalai pajusti. Turi išgyventi. – Rudos Stefano akys, regis, lytėjo pačią Anabelos sielą. – Privalai pasinerti su manimi į darbus.

Ji žiūrėjo į jį nieko nesuprantančiomis akimis.

– Į darbus? Su tavimi?

– Sí. Su žirgais.

Anabela įsivaizdavo, kaip, užuot saugiai, per atstumą žvelgusi pro objektyvą, krauna šieną. Pagalvojo apie prakaitą, sunkų darbą, apie tai, kad veikiausiai išsklistų jos dažai ir pasimatytų randas. Bet visų blogiausia būtų atsidurti arti Stefano, kai jai ir taip prireikė visų valios pastangų, kad nepultų jam į glėbį ir neimtų maldauti jos pamylėti.

Anabela skaudžiai suleido sau į delną nagus.

– Kam tau reikia mano pagalbos prie žirgų?

– Tai tau reikia pagalbos. – Stefanas mostelėjo ranka ir tarsi netyčia prisilietė prie josios, tačiau Anabela puikiai žinojo, kad jis taip pasielgė sąmoningai. Nuo jo artumo, kuris ją veikė kaip lėtai deginanti ugnis, kūnu nusirito virpulio banga, lūpos ėmė dilgčioti. – Kad perprastum rančą, privalai ją pajusti... – Stefanas pakėlė ranką ir pridėjo jai prie širdies. – Štai čia.

Anabela pakėlė į jį akis. Nuo Stefano delno sklido šiluma. Ir jos širdis ėmė smarkiai plakti.

Paskui jis delnais suėmė Anabelos plaštakas.

– Tai ar eisi su manimi? – Lietėsi jų oda, pirštai. Stefanas tarsi meilužis meiliai laikė apėmęs jos rankas, kurios dabar degte degė, tarsi po ilgos žiemos vėl atgijusios gyventi.

Anabela suvokė, kad atsidūrė pavojuje. Jautė tai visomis ląstelėmis. Dabar Stefanas mėgino sugundyti ne jos kūną, o sielą. Net virpėdama iš jo šilumos, jo prisilietimo ilgesio, ji bijojo Stefano jai turimos galios, bijojo suvokimo, kad jeigu pasiduotų, jų meilės romanas teturėtų vieną liūdną baigtį: susinaikinimą.

Anabela nurijo seiles.

– Aš...

Stefanas pridėjo delną jai prie skruosto.

– Anabela, eime šiandien su manimi, – sušnabždėjo jis. – Jokių fotoaparatų. Tik tu. – Karštas ir tamsus jo žvilgsnis trumpam nukrypo jai į lūpas, ir Anabela kaipmat pajuto, kad jos vėl dilgčioja, jai ėmė svaigti galva.

– Palik fotoaparatą tik vieną dieną. Žiūrėk į viską akimis. Žiūrėk... širdimi.

– Kodėl tau tai taip svarbu?

– Noriu, kad tavo nuotraukos su Santo Castillo vaizdais šviestų, – šypsodamas atsakė jis. – Ir niekam nepaliktų abejonės, jog mano ranča – geriausia pasaulyje.

– Geriausia Europoje .

– Tai – tik nuomonių skirtumas, – plačiai išsišiepdamas atkirto Stefanas.

Anabela nusikvatojo žvelgdama į spindinčias jo akis, bet vėl kaipmat susigriebė.

– Ar tai vienintelė priežastis?

– Ne, – tyliai atsakė Stefanas. – Žiūriu į tave ir matau tyrą, talentingą jauną moterį, kurią pasaulis nuskriaudė. Anabela, po šalta tavo išore matau sudaužytą širdį. Jai užėmė kvapą. Iš kur jis tai žinojo? Kaip sugebėjo ją permatyti?

Tvirtai sukąsdamas dantis Stefanas papurtė galvą.

– Tai mane siutina. Lyg matyčiau vienergį kumeliuką su palaužta dvasia.

– Lygini mane su arkliu? – po sarkazmo šydu pamėgino paslėpti savo jausmus Anabela.

Stefanas uždėjo jai ant pečių rankas.

– Leisk man tau padėti, – sušnabždėjo jis. – Leisk bent jau pamėginti.

Tvirtai suspausdama lūpas Anabela pažvelgė į jo švytinčias akis.

– O jeigu man nepavyks?

– Nepavyks? – Stefanas sukikeno. – Tau jau nepavyko.

Anabela prisivertė nusijuokti.

– Labai jau keistai įtikinėji.

– Nesėkmės išlaisvina. Jeigu nebijai pralaimėti, o pralaimėjusi vis tiek nesitrauki nuo tikslo, – nepražūsi, – švelniai paaiškino jis. – Querida , nelaikau tavęs baile.

Anabelą užliejo kvapą gniaužianti, kone skausminga viltis.

– Nelaikai?

– Tiesą sakant, – purtydamas galvą ir žengdamas artyn pasakė Stefanas, – manau, kad esi iš tų moterų, kurios verčiau mirs, nei išsižadės savo tikslo.

Jų žvilgsniai susipynė. Jausdama nugara nusiritantį ugnies kamuolį, Anabela nurijo seiles.

– Tau tereikia prisiminti, – paliesdamas jai skruostą padrąsino Stefanas.

– Ką prisiminti? – iškvėpė ji.

– Kas buvai, prieš sudūžtant širdžiai. – Jis kilstelėjo jos smakrą. – Ir kuo gimei būti.

Septintas skyrius

– Kur traukiame? – jiems einant per kiemą, paklausė Anabela.

Stumdamas senųjų arklidžių duris Stefanas jai nusišypsojo – atrodė visiškai savimi pasitikintis ir toks žavingas, kad vargu ar kuri nors pasaulio moteris būtų galėjusi jam atsispirti.

– Į aptvarą aukštutiniame šlaite. Ten treniruojame kumeliukus.

Su nerimu žiūrėdama į garduose stovinčius milžiniškus arklius, Anabela stabtelėjo.

– Vertėtų persirengti, – nužvelgęs jos kostiumėlį ir lakinius aukštakulnius, pasakė Stefanas.

– Jeigu dabar išeisiu, nerasiu jėgų sugrįžti, – sušnabždėjo ji.

Paskutinį kartą ant arklio Anabela sėdėjo prieš dvidešimt metų. Tą pačią rugpjūčio dieną, kai nusprendė išsėlinti į vakarėlį kaime. Tą dieną ji jautėsi tokia galinga. Bebaimė. Laisva.

O dienos pabaigoje jau gulėjo ligoninėje, Džeikobas buvo suimtas už tėvo žmogžudystę. Galiausiai jos vyriausiasis brolis buvo išteisintas, tėvo mirtis paskelbta nelaimingu atsitikimu, tačiau visa šeima, įskaitant ir Anabelą, pasikeitė visiems laikams.

Ji nurijo seiles. Kai paskutinį kartą jojo arkliu, buvo dar visai nekalta. Bebaimė. Ir tokia jauna.

Priėjęs iš nugaros, Stefanas uždėjo jai ant pečių rankas. Nuo jo sklindanti šiluma ir jėga buvo tarsi lietaus skraistę praplėšęs saulės spindulys.

– Moki joti?

– Mokėjau. – Anabela lėtai pakėlė ranką, kad paglostytų arklio snukį. – Lenktyniaudavau su savo vyresniaisiais broliais. – Jos delnas sustingo pusiaukelėje. – Kadaise buvau bebaimė, – sušnabždėjo ji.