Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Vienintelė tą rytą arklidėse padaryta Stefano nuotrauka spinduliavo gyvybę ir energiją. Anabela jį nufotografavo paslapčia – kraunantį šieną. Pro siaurus langus krintančių auksinės ryto saulės spindulių šviesoje įdegusi oda net švytėjo. Nuogą raumeningą krūtinę puošė tamsūs plaukeliai. Nuo tokio vyriško grožio Anabelai užgniaužė kvapą.

Ji trumpam užmerkė akis.

Ir ištrynė nuotrauką.

Šitai darant verkė širdis. Fotografės siela klykė nesunaikinti puikaus kadro. Tačiau tik ištrindama Stefaną iš savo širdies ji galėjo viltis išgyventi.

Pasigirdo beldimas į duris. Anabela pakėlė akis, jos skruostai degė nuo kaltės ir sielvarto.

– Prašau.

– Tavo pusryčiai. – Įnešęs padėklą, Stefanas padėjo jį Anabelai ant kelių. Ant jo buvo išdėlioti indeliai su kumpio griežinėliais, kiaušiniais, skrudinta duona ir vaisiais. – Atnešiau visko, ko radau virtuvėje. Kadangi nežinau, ką labiau mėgsti, – kavą ar arbatą, – atnešiau ir vienos, ir kitos.

– Ačiū. – Anabela atsikando skrudintos duonos. Įsipylusi į arbatą pieno, atsigėrė karštos juodos kavos. Paskui pakėlė akis į Stefaną ir šaltai tarė: – Nusprendžiau likti ir atlikti man pavestą darbą.

Gražų jo veidą nušvietė šypsena.

– Bien . Žinojau, kad...

Anabela iškėlė ranką jį nutildydama.

– Bet daugiau niekada nebandyk manęs pabučiuoti.

Stefanas suraukė antakius.

– Kodėl? Tau nepatiko?

Ji šaižiai įkvėpė.

– Ne. Tai būtų melas. Kai mane pabučiavai... – Anabela nurijo seiles ir stengėsi kalbėti ramiu balsu. – Bučiuojiesi puikiai. Žinoma, kitaip nė negalėtų būti. Juk tuo garsėji.

Nuo šalto jos tono Stefanas sumirksėjo.

– Tačiau būdama šalia tavęs negaliu blaiviai mąstyti, – tęsė ji. – Negaliu tinkamai dirbti. O aš jau sakiau... man terūpi darbas.

– Anabela, žinoma, suprantu... – Stefanas buvo besiekiąs jos rankos, bet mergina ją atitraukė ir tvirtai sunėrė ant kelių pirštus.

Jis niūriai į ją pažvelgė.

– Nemėgink manęs suvilioti, – pasakė Anabela. – Prašau. Tik leisk užbaigti darbą, kurio čia atvykau atlikti. – Nepaisant didžiausių pastangų, jos balsas sudrebėjo ir užlūžo, o akys, kuriomis pažvelgė į Stefaną, buvo kupinos ašarų. – Jeigu širdyje turi bent lašelį gailesčio, palik mane ramybėje.

Šeštas skyrius

Išlipęs iš dušo kabinos, Stefanas nusisausino plaukus rankšluosčiu. Paskui priešais veidrodį išsimuilavo smakrą bei skruostus ir švariai nusiskuto. Veide išvydęs įsispaudusius nuovargio ženklus, sustingo.

Anabelos jis vengė jau tris dienas. Tris dienas prie jos nė nesiartino. Tris dienas save įtikinėjo, kad taip bus tik geriau.

Tris pragariškas dienas.

Tvirtai sukandęs dantis, Stefanas nusišluostė ir, išėjęs iš vonios kambario, nuogas nušlepsėjo per miegamąjį spintos link. Jis vis dar ant savęs pyko.

Turėjo būti protingesnis – nereikėjo jos tame miške bučiuoti. Juk buvo prijaukinęs ne vieną arklį ir puikiai žinojo, kad, pabučiuodamas Anabelą iš karto po to, kai ji, apakinta baimės, nuo jo pabėgo, padarys klaidą.

Tačiau vis tiek nepajėgė susilaikyti.

Tai bent buvo bučinys. Kai jos virpančios širdelės formos lūpos prisilietė prie jojo, Stefanas pasijuto tarsi devintame danguje. Nedaug trūko, kad būtų nuplėšęs nuo jos drabužius ir ten pat, miške, prispaudęs ją prie uolų bei pamylėjęs. Pamylėjęs prie medžio. Vandenyje. Visur. Bet kur.

Anabelos bučinys buvo toks paprastas, toks neįmantrus, toks tikras. Akivaizdu, kad per gyvenimą ji turėjo vos keletą meilužių – keletą išrinktųjų, laimingųjų. Stefanas tai pajuto iš bučinio, kai jos virpančias lūpas, praskyrė jo liežuvis. Ji lengvai nepasidavė. Stefanas jautė jos nuostabą, dvejonę. Paskui ji, – o stebukle! – užsiliepsnojo.

Dėl tokio bučinio buvo verta numirti.

Stefanas turėjo jaustis be galo privilegijuotas. Tačiau jis godžiai geidė dar. Jis alko jos. Troško.

Jeigu iš pradžių Anabela jį intrigavo, dabar jis negalėjo liautis apie ją galvojęs.

Tačiau gulėdama lovoje ištiesusi koją su ledo kompresu apvyniota kulkšnimi ji atrodė be galo išblyškusi. Jos veide atsispindėjo sielvartas, kai, pažvelgusi jam į akis, ji sušnibždėjo: Jeigu širdyje turi bent lašelį gailesčio, palik mane ramybėje.

Skausmas jos akyse Stefanui užėmė žadą.

– Ar tikrai to nori? – paklausė jis.

Ji ryžtingai kilstelėjo smakrą, pilkos akys sutvisko ašaromis.

– Tikrai.

– Tuomet pažadu, – tyliai atsakė jis.

Ir išėjo, nors visų labiausiai tą akimirką norėjo Anabelą apkabinti ir nubučiuoti jos akyse tviskančias ašaras. Tai buvo pirmoji pragariška akimirka, ir nuo tada viskas ėjo tik blogyn.

Anabela tas tris dienas fotografavo rančą, ir Stefanas ją matydavo tik probėgšmais. Jis matė ją besijuokiančią su arklininkais valgomajame, besišnekučiuojančią su ūkvede apie gretimame kaime gyvenančius anūkus.

Anabela Vulf – ledo karalienė? Stefanas šaižiai nusijuokė. Ji su visais buvo žavinga ir šilta.

Su visais, išskyrus jį.

Kai ji praeidavo pro jį koridoriuje ar prasilenkdavo arklidėse, jos akys atrodydavo kaip stiklinės, tarsi ji žiūrėtų pro jį kiaurai. Moteriai, kurios visų labiausiai pasaulyje troško, Stefanas buvo tapęs nematomas.

Tvirtai sukandęs dantis, jis išsitraukė iš spintos švarius marškinėlius ir džinsus. Atsisėdęs ant lovos, apsiavė darbinius juodus odinius batus. Paskui, nieko nematančiomis akimis trumpam sustingo.

Jau tris dienas jis stengėsi save įtikinti, kad taip tik geriau – geriau jai, geriau netgi jam. Argi vertėjo rizikuoti veltis į santykius su moterimi, kuri šaukė per miegus ir nenorėjo paaiškinti, ką sapnavo; su moterimi, kuri išoriškai atrodė be galo stipri, o viduje buvo tokia pažeidžiama?

Juk vieną naktį jis jau praleido šalia. Jos poreikius iškėlė aukščiau savųjų. Ir tai jį patį šokiravo. Stefanas niekada netroško sudėtingų santykių. Su Anabela Vulf jis tenorėjo patirti malonių iššūkių ir šiek tiek pasismaginti. Dabar viskas darėsi pernelyg rimta. Jis turėjo ją paleisti.

Tačiau kūnas neklausė. Jis geidė jos.

Sugniaužęs kumščius, Stefanas atsistojo. Paskui nusileido į pirmą aukštą ir patraukė į valgomąjį pusryčių.

Apkūnioji žilaplaukė namų prižiūrėtoja ponia Gutjerez kaip tik ant ilgojo stalo statė dubenis su ką tik iškeptomis bandelėmis. Jaunieji arklininkai su alkanu nekantrumu triukšmingai šokinėjo aplinkui. Linksmai sveikindamiesi su Stefanu jie puolė krautis į lėkštes maisto – tiek daug, kad virto per kraštus. Stefanas sumurmėjo pasisveikinimą ir nupėdino tiesiai prie savo kėdės. Įsipylęs juodos kavos, godžiai atsigėrė kartaus ir karšto gėrimo, nuo kurio net liežuvį nusisvilino.

– Labas rytas, – pasigirdo malonus Anabelos balsas. Stefanas pastatė puodelį ant stalo ir pakėlė akis.

Išvydęs ją, neteko žado.

Anabela kaip visada atrodė elegantiškai profesionali; vilkėjo dramblio kaulo spalvos kostiumėlį su kelnėmis ir lakinius batelius. Šviesūs plaukai buvo surišti į įprastinį griežtą kuodą. Ausyse blykčiojo maži apskriti auskariukai; rankoje tvirtai suspaudusi laikė juodos odos lagaminėlį.

Tačiau kostiumėlio spalva nublanko prieš kreminę jos odos spalvą. Blykčiojančių auskarų auksas atrodė nykus, palyginti su šviesių plaukų spindesiu. Nepadažytos lūpos buvo natūraliai rožinės, o dideles pilkas akis rėmino šviesios nepadažytos blakstienos. Geriausia, ką Stefanas tokio grožio akivaizdoje galėjo padaryti, tai neparpulti ant kelių.