Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Anabela pažvelgė į ją apglėbusias įdegusias rankas. Paskui užsimerkė ir virpėdama skruostu prigludo prie švelniais plaukeliais apžėlusios krūtinės. Pro vėjo dūsavimą beveik girdėjo jo širdies plakimą.

Anabela dar niekada nebuvo taip arti kito žmogaus. Bent pastaruosius dvidešimt metų. Net ir anksčiau. Po motinos mirties jos niekada niekas šitaip nelaikė apkabinęs. Prie krūtinės jos neglaudė nei meilužiai, nei draugai. Ji nieko neprisileisdavo. Nebūtų prisileidusi ir Stefano, jeigu šis būtų atsiklausęs, tačiau jis neklausė.

Ji jautėsi paskendusi jausmų jūroje. Saugumo, ilgesio ir geismo pertekliuje.

Kai hasjenda jau buvo netoliese, juos pamatė keletas arklininkų. Trys atbėgo šaukdami.

– Pakvieskite gydytoją, – ispaniškai sukomandavo Stefanas. – Panelė Vulf sužeista.

– Man nereikia gydytojo, – angliškai užprotestavo Anabela. – Viską bereikalingai išpūti!

Nekreipdamas dėmesio į prieštaravimus Stefanas įnešė ją į vidų ir lengvais žingsniais, tarsi rankose laikytų plunksnelę, ėmė lipti į antrą aukštą. Įėjęs į Anabelos kambarį, jis kuo švelniausiai nuleido ją ant lovos. Paskui piktai pažiūrėjo jai į akis.

– Palauk čia.

Netrukus Stefanas grįžo nešinas ledo kompresu. Prisėdęs greta, paėmė pagalvę ir pasidėjo ją sau ant kelių. Nutraukęs nuo sužeistos Anabelos kojos batą, užsikėlė nuogą jos pėdą ant pagalvės ir švelniai prispaudė ledo kompresą prie čiurnos.

Anabela rausdama atsidavė Stefano globai. Kai vėl pakėlė į jį akis, tegalėjo galvoti apie bučinį miške. Apie tai, kaip gera buvo priglusti Stefanui prie krūtinės, kai jis, šviečiant šiltai ryto saulei, ją nešė atgal į hasjendą. Anabelos akys prieš jos pačios valią ėmė ryte ryti įdegusios jo krūtinės raumenis. Jie buvo taip arti vienas kito, vieni jo kambaryje. Būtų taip lengva...

Ne! Nevalia apie tai galvoti!

Tačiau jos akys nevalingai pažvelgė į Stefano lūpas. Į juslingas, vyriškas lūpas, kurios išmokė ją bučiuotis. Išmokė ją geisti . Vienu širdį draskančiu aistringu apkabinimu jis padėjo jai suprasti žodžio geismas prasmę. Anabelai sudilgčiojo lūpos, kaitra nusirito iki pat šerdies.

– Anabela, – sušvokštė Stefanas.

Ji pakėlė žvilgsnį.

– Ką?

Rudos jo akys pervėrė merginą tarsi įkaitintas virbas.

– Nežiūrėk į mane taip.

– Kaip?

– Tarsi prašytum, kad prispausčiau tave prie lovos. Kad karštai su tavimi pasimylėčiau.

Anabela šaižiai įkvėpė, paskui nervingai apsilaižė lūpas.

– Aš... aš nenoriu. Nenoriu, kad su manimi pasimylėtum.

– Nuolat šitai kartoji. Meluoji. Man. Sau. – Nukėlęs sau nuo kelių Anabelos koją su pagalve, Stefanas atsistojo. Paskui padavė jai antklodę ir pridūrė: – Netrukus atvyks gydytojas.

Gulėdama tokioje plačioje lovoje, Stefanui, tarsi milžinui, visu ūgiu rymant virš jos, Anabela jautėsi pažeidžiama.

– Jau sakiau, kad gydytojo man nereikia.

– Darysi, ką liepsiu.

– Nesiklausai manęs. – Anabela pabandė atsikelti iš lovos. – Man nereikia tavo pagalbos. Man nereikia tavęs . Nuo šio paskyrimo jau atsistatydinau, grįžtu atgal į Londoną...

Kažką ispaniškai subambėjęs, Stefanas parvertė ją atgal ant lovos. Raumeningu, pusnuogiu kūnu ją užgulęs, jis kelias akimirkas laikė rankomis prie čiužinio prispaudęs Anabelos pečius.

Jų žvilgsniai susipynė, ir merginai užgniaužė kvapą. Ji vėl pasiklydo tamsių jo akių gelmėje, pojūčių, kuriuos jai kėlė prie lovos tvirtai ją spaudžiantis tvirtas kūnas, versmėje. Jie buvo vieni, įsigeidęs Stefanas būtų galėjęs ją apnuoginti – visais įmanomais būdais.

Stefano akys nukrypo Anabelai į lūpas.

– Kodėl nesiliauji man priešintis? – tyliai paklausė jis. – Kodėl neleidi man tavimi pasirūpinti?

Jos gerklėje sutvinkčiojo pulsas.

– Galiu pati savimi pasirūpinti.

– Leisti kitam padėti nėra blogai, – atkirto jis.

– Klysti. – Ji nusuko akis į šalį. – Geriau būti nuo nieko nepriklausomam.

– Nuoširdžiai tuo tiki?

Anabela prieš savo pačios valią vėl pažvelgė į Stefaną. Jautė nuo jo sklindantį vyrišką, laukais dvelkiantį aromatą, primenantį balnų odą ir karštą saulę. Kaitrą, veržlumą ir ugnį. Ir pajuto gilų ilgesį.

Tyliai nusikeikęs, Stefanas nuo jos atsitraukė ir pakilo. Atsistojęs prie lovos, piktai į ją pažvelgė.

– Lik čia, kol ateis gydytojas. Neversk manęs užrakinti durų.

– Puiku, – vis dar virpėdama iš geismo ištarė Anabela.

– Pažadi?

– Taip, – atsakė ji. – Susitiksiu su tavo gydytoju. Paskui išvyksiu.

Iš lėto eidamas per kambarį Stefanas užtraukė naktines užuolaidas; viduje įsivyravo prietema ir ramybė. Aukštai palubėje pakabintas ventiliatorius pūtė lengvą vėjelį, kuris švelniai kuteno Anabelai odą.

Po akimirkos pasigirdo beldimas į duris. Įėjęs vidutinio amžiaus ispanas gydytojas maloniai jai nusišypsojo. Nuolat jausdama į save įsmeigtą Stefano žvilgsnį, Anabela stojiškai kentė patikrinimą.

Galiausiai žilaplaukis gydytojas atsitiesė ir prabilo į Stefaną tarmiškai.

– Viskas gerai, – netikėtai nusišypsojęs, išvertė jai Stefanas. – Tik lengvas patempimas. Gydytojas pataria laikyti ledo kompresą ir iki ryto ilsėtis.

– Argi nesakiau? – suirzusi sumurmėjo Anabela.

Patapšnojęs jai per ranką, gydytojas išėjo. Anabela susiruošė kilti ir Stefanas priėjo artyn.

– Kur ketini eiti?

– Kaip ir sakiau – grįžtu į Londoną.

Jis prisėdo ant lovos krašto.

– Nes tave pabučiavau?

– Taip.

Šešėliuotoje kambario prietemoje jo akys atrodė be galo ryškios.

– Nori pasakyti, kad pabučiavau tave prieš tavo pačios valią?

Anabela atminė, kaip, Stefanui ją bučiuojant, jai virpėjo keliai, kaip, kūnu ritantis malonumo bangoms, ji apsivijo jo pečius. Atminė, kaip iš malonumo užgniaužė kvapą, kaip galvojo, kad mirs iš geismo.

Ji nurijo seiles ir nusuko akis į šalį.

– Negaliu dirbti su žmogumi, kuris akivaizdžiai mano, kad visos moterys yra jo asmeninis žaisliukas.

– Aš taip nemanau, – sėdėdamas šalia tyliai paprieštaravo Stefanas. – Anabela, aš tave gerbiu.

Kurgi, – karčiai pagalvojo ji, – gerbia. Tikriausiai ir toliau gerbs – kol ji atsidurs jo lovoje.

Po naktinio košmaro Stefano guodžiama ji jautėsi branginama, saugoma ir netgi saugi.

Saugi? Anabela pati iš savęs nusišaipė. Stefanas Kortezas – saugus ? Juk jis – visiškas saugumo antipodas. Jis – beširdis, savanaudis mergišius. Jeigu ji leisis jo suviliojama, jeigu atiduos jam savo nekaltybę... Taip, galbūt jis ir suteiks malonumą. Bet iki aušros jau bus pasipustęs padus. O ji bus pardavusi savo sielą už trumpą iliuziją – neva yra branginama ir saugoma.

– Tu manęs negerbi. – Anabela kategoriškai papurtė galvą. – Paprašysiu, kad žurnalas atsiųstų kitą fotografą.

– Aš pageidauju tik tavęs.

– Reikėjo galvoti apie tai anksčiau.

– Negali vykti į Londoną automobiliu, – šiurkščiai pabrėžė Stefanas. – Girdėjai, ką sakė gydytojas. Privalai nevarginti kojos.

– Iki oro uosto nuvyksiu taksi, o vėliau ką nors atsiųsiu paimti pikapo.

– Niekur tavęs neišleisiu.

Norėdama paslėpti drebančias rankas, Anabela sukryžiavo jas ant krūtinės ir piktai dėbtelėjo į Stefaną.

– Negali manęs čia laikyti jėga.

Pilkais šešėliais mirgančiame kambaryje Anabelą kone palietė nuo ventiliatoriaus atsklindantis šilto vėjelio gūsis. Pajuto tamsią Stefano žvilgsnio galią ir suvirpėjo. Galbūt ji klysta? Juk Santo Castillo yra jo nuosavybė, jo imperija, o čia dirbantys žmonės pavaldūs jam vienam. Jis tikrai galėtų ją čia sulaikyti jėga.