Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanui ėmus linkti prie jos, įsielektrinęs oras tarp jųdviejų, regis, net čirškė.

Anabela žaibiškai permetė kojas per lovos kraštą ir jau buvo bekylanti, bet Stefanas uždėjo jai ant peties sunkią plaštaką.

– Niekur nevažiuok, – tyliai paprašė jis. – Ilsėkis. Pasikalbėsime vėliau.

– Nėra apie ką kalbėtis. Paleisk mane.

Jis atsiduso.

– Prašau.

Šis nuolankus žodis Anabelą paveikė taip, kaip nebūtų paveikęs niekas kitas pasaulyje. Tamsiose Stefano akyse atsispindėjo aistra ir ilgesys.

Jis žiūrėjo į Anabelą taip, kaip ji visada svajojo, kad vyras į ją žiūrėtų.

– Pastarosios dienos tau nebuvo lengvos, – tyliai pasakė jis. – Neseniai sukorei ilgą kelią iš Portugalijos. Vakar sapnavai košmarą. Esi pavargusi. Prašau. Pasilik. Pailsėk. Tada pasikalbėsime.

Anabela įsmeigė akis į ryškias jo kūno linijas. Pagalvojo, ar neprasibrovus pro jį ir neišsikvietus taksi; pamėgino įsivaizduoti save, ant vienos kojos šokuojančią laiptais žemyn į garažą. Vizija pasirodė ne itin patraukli. Džiugiai nenuteikė ir mintis, kad turėtų pranešti žurnalui atsisakanti savo paskyrimo, praėjus vos vienuolikai valandų nuo darbo pradžios. Nepaisant netgi tokio žingsnio pasekmių jos, kaip fotografės, reputacijai, Anabela likusį gyvenimą turėtų gyventi žinodama, kad pabėgo iš čia kaip paskutinė bailė.

Ji jau dabar įsivaizdavo paskalas, kurias visi skleistų jai už nugaros. Net ledo karalienė krito Santo Castillo jojikui po kojų, – visa žinančiomis galvomis linksėtų žmonės.

Nuo minties, kad visas pasaulis manys, jog Stefanas ją sugundė, Anabela net sušvokštė.

– Prašau, querida , – stebeilydamas jai į akis dar kartą paprašė jis.

Anabela sukryžiavo ant krūtinės rankas ir piktai į jį pažiūrėjo.

– Gerai. Pasiliksiu. Trumpam.

Stefanas linktelėjo galva.

– Jau pusryčiavai?

Ji papurtė galvą.

– Atnešiu tau padėklą. – Jis atsistojo ir parodė į mygtuką prie lovos. – Spustelk, jei ko nors reikės. – Paskui trumpam stabtelėjo. – Pažadi, kad nemėginsi išvykti?

– Nemėginsiu ant vienos kojos nušokuoti žemyn, nesimesiu ir pro langą – jeigu šitai norėjai sužinoti.

– Bien, – pasakė Stefanas. – Jeigu tik pažadi. – Jis paėmė Anabelą už rankos ir jau buvo bekeliąs ją pabučiuoti. – Ak, visai pamiršau. Nenori, kad tave bučiuočiau. – Žiūrėdamas į ją savo neįskaitomomis tamsiomis akimis Stefanas šelmiškai nusišypsojo. – Dabar ilsėkis.

Ilsėkis? Anabela pasimuistė.

– Ką turėčiau veikti visą dieną lovoje?

– Esu tikras, kad rasi kuo užsiimti, – nusišypsojęs atsakė jis. Nuėjęs prie stalo, paėmė jos nešiojamąjį kompiuterį su spausdintuvu ir, atnešęs prie lovos, sudėjo viską ant naktinio stalelio. – Štai. Dabar galėsi darbuotis. Nors... – Jis palenkė galvą, o tamsios jo akys blykstelėjo, – ...jei paklaustum manęs, yra kur kas įdomesnių būdų praleisti dieną lovoje...

Anabelos veidas apsiniaukė.

– Manęs nedomina tavo laiko lovoje leidimo būdai!

– Jau dabar galvoji, kaip norėtum mane pabučiuoti.

– Ne!

Stefanas šelmiškai šyptelėjo.

– Bandai įsivaizduoti, kaip jaustumeisi, jeigu tave apkabinčiau ir paglostyčiau. – Jis palinko į priekį. – Jeigu lėtai išbučiuočiau tave nuo galvos iki kojų. Jeigu liežuviu glamonėčiau tavo krūtis. Tavo šlaunis.

Anabelos kūnu nusirito stipri karščio banga, pritrūko oro.

– Aš...

Stefanas tyliai susijuokė ir nusisuko.

– Gal ir negaliu tavęs pabučiuoti, bella , bet galiu tave sapnuoti. Kiek tik širdis geidžia. – Paskutinius žodžius eidamas link durų jis kone sumurkė. – Ak, querida , sapnuose man leisi su savimi daryti tokius dalykus...

– Nieko panašaus neišdarinėčiau! – jam pavymui sušuko Anabela, bet jis jau buvo uždaręs paskui save duris.

Rūstus merginos žvilgsnis įsmigo į duris.

Sapnuose man leisi su savimi išdarinėti tokius dalykus...

Gulėdama lovoje su ledo kompresu ant kulkšnies Anabela nukreipė akis pro atviras stiklines duris į verandą. Net iš čia matė žalią mišką, kuriame Stefanas ją pabučiavo. Lūpos dilgsėjo, vien tai prisiminus. Ji dar atminė, kaip, prieš ją pabučiuodamas, jis glaudė ją prie savo tvirtos nuogos krūtinės; kaip liežuviu praskyrė jos lūpas, tarsi ji priklausytų jam...

Liaukis!

Verčiau imtis darbo. Taip. Darbo. Anabela įsijungė kompiuterį, įsijungė elektroninį paštą ir peržvelgė naujus laiškus. Tarp jų buvo gausybė pakvietimų į aukštuomenės vakarėlius Londone, su darbu susijusių žinučių iš žurnalo Geography World apie būsimą kelionę į Patagoniją ir Ugnies Žemę. Pamačiusi laišką nuo Molės Parker, senojo Vulfų dvaro sodininko dukters, Anabela nustebo. Molė buvo geros širdies žmogus, viena iš nedaugelio kaime gyvenusių draugų, su kuriais Anabela vis dar susisiekdavo. Ji atidarė laišką ir ėmė skaityti.

Ką tik grįžau iš Italijos, jaučiuosi kaip naujai gimusi. Išskyrus vieną smulkmeną: vos spėjau apsispręsti sodininkystės įmonę perkvalifikuoti į sodų planavimo, tavo brolis Džeikobas paprašė, kad Vulfų dvaras taptų mano pirmuoju projektu. Varginančių detalių nepasakosiu, pasakysiu tik tiek, kad jis man nepaliko pasirinkimo. Po šitiek metų vėl jį kasdien matyti keista, netgi, sakyčiau, sunku. Jis kaip apsėstas kibo į pastato atnaujinimo darbus.

Anabelai išvykus į Londoną studijuoti fotografijos, Vulfų dvaras sunyko, bet dabar vėl buvo atnaujinamas. Po daugybės metų Džeikobas visgi sugrįžo į Angliją. Anabela ir pati nesusigaudė, kuri žinia ją pribloškė labiau.

Džeikobas. Ji užsimerkė. Jeigu prieš dvidešimt metų, kai jai buvo vos keturiolika, jis nebūtų jos išgelbėjęs nuo tėvo, Anabela būtų mirusi. Tuo Anabela net neabejojo. Vieną dieną ji privalės Džeikobui padėkoti. Tačiau po tokio ilgo išsiskyrimo buvo baugu net prabilti apie tuos kraupius įvykius. Kai ji paskutinį kartą pamėgino su Džeikobu apie tai pasikalbėti, jo jau kitą rytą Vulfų dvare nebebuvo; paskui brolis dvidešimt metų gyveno tremtyje.

Tą naktį savo sielvartingomis ašaromis Anabela jį atbaidė. Matyt, vienaip ar kitaip atbaidė visus savo brolius.

Giliai atsidususi, ji vėl įsistebeilijo į kompiuterio ekraną.

Po šitiek metų vėl jį kasdien matyti keista, netgi, sakyčiau, sunku, – rašė Molė. Anabela puikiai atminė, kaip mokyklos laikais sodininko dukra buvo beviltiškai įsimylėjusi jos vyriausiąjį brolį. O Džeikobas, būsimasis Vulfų turtų paveldėtojas, jos beveik nepastebėdavo.

Anabela ėmė niūriai svarstyti, ar bent viena moteris pasaulyje išmano, kaip teisingai mylėti vyrą, – kad jai pačiai būtų gera.

Nukreipusi žvilgsnį į mėlyną Ispanijos dangų ir tolumoje dunksantį mišką, ji palietė savo lūpas. Po trisdešimt trejų metų ją pagaliau pabučiavo. Pirmą kartą – ir ne bet kas, o didžiausias šios srities žinovas.

Jos gyvenime atsirado antra svarbi žyma. Dar vienas prieš . Dar vienas po . Ir viskas tik todėl, kad Stefanas Kortezas ją pabučiavo.

Dirbk, – paliepė sau Anabela. Ir ryžtingai įsmeigė akis į kompiuterį. Atsakiusi į Molės laišką, ji prijungė fotoaparatą prie kompiuterio ir perkėlė naujausias nuotraukas. Paskui vieną po kito peržvelgė kadrus, kuriuose buvo užfiksavusi plačius auksaspalvius laukus, uolėtus kalnus, per lėtai kylantį ryto rūką šuoliuojančius arklius.

Ties vienu kadru Anabelos pirštai stabtelėjo.