Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Jį pamačiusi, Anabela sustingo. Paskui švelnus pilkų jos akių žvilgsnis tapo neįskaitomas. Galiausiai ji nusisuko.

Stefanui buvo smalsu, ką ji galvoja. Ar ir jai trys pastarosios dienos buvo tokios pat pragariškai sunkios? Paprastai moterys verčiasi per galvą, kad pasidalytų savo išgyvenimais. Tačiau Anabela neištarė nė žodžio.

Ją išvydę, jaunieji arklininkai pakilo nuo stalo pasisveikinti; apstoję ją ratu, ėmė ispaniškai ir su akcentu angliškai teirautis apie jos sveikatą.

– Labas rytas, señorita !

– Panele Vulf, ar atnešėte nuotraukas?

– Kvaily, dar neklausinėk. Leisk jai pirma atsisėsti!

Anabelos juokas nuaidėjo tarsi vėsaus upeliuko čiurlenimas kalnuose.

– Taip. Atnešiau nuotraukas. Tik leiskite man papusryčiauti, paskui mielai parodysiu.

Vaikinai džiugiai suošė ir nulydėjo Anabelą iki jos vietos kitame ilgojo stalo gale. Liepdamas sau susiimti, Stefanas tvirčiau sugniaužė puodelį.

Bet kurią kitą akimirką jis būtų didžiavęsis savo arklininkų rodomu atidumu ir mandagumu. Tačiau matydamas, su kokia džiugia ir šilta šypsena jiems atsako Anabela, jautė besiveržiantį urzgesį.

Stefanas norėjo, kad ta šypsena būtų skirta jam.

Troško, kad Anabela taip žiūrėtų į jį.

Jam buvo keista sulaukti abejingumo iš moters, kurio pasaulyje geidė visų labiausiai. Ponia Gutjerez šypsodamasi padavė Anabelai lėkštę, ir šioji kuo ramiausiai įsidėjo maisto. Stefanas stebėjo, kaip ji su pasimėgavimu valgo bandeles, virtus kiaušinius ir kumpį, kai pats, kadangi jautėsi paniuręs, apsiribojo vien kava. Jis matė jos šypseną, girdėjo juoką, kuriuo ji atsakė į ją linksminančių, bandelėmis besimėtančių vaikinų pokštus. Paaugliai, kaip visada, šėliojo, jų energija ir juokas liejosi per kraštus; maistą jie rijo, regis, nekramtydami, užsigerdami neišmatuojamais kiekiais pieno.

Anabela sėdėjo stalo gale po aukštomis skliautuotomis medinėmis lubomis, ant medinės kėdės aukšta atkalte tarsi priėmimą surengusi princesė, ir juokėsi iš vaikinų kvailiojimo. Stefanui staiga pasidarė smalsu, kodėl, būdama beveik trisdešimt ketverių, ji neturi vaikų. Juk būtų puiki mama. Kodėl ji niekada nesukūrė šeimos?

Nes negalėjo įsipareigoti? Nes kentėjo nuo darboholizmo? Nes nuolat keliavo ir jai nereikėjo namų?

Tiko visos priežastys.

Ir visos buvo niekam tikusios.

Anabela baigė gerti arbatą.

– Dabar? – puolė klausinėti vaikinai.

Ji nusišypsojo.

– Nukraustykite stalą.

Ilgas medinis stalas akimirksniu liko švarut švarutėlis. Vaikinai apstojo Anabelą ratu, net ponia Gutjerez priėjo pasižiūrėti, dėl ko kilo tokia sumaištis. Įkišusi ranką į juodos odos lagaminėlį, kurį buvo pasistačiusi sau prie kojų, Anabela ištraukė šūsnį spalvingų nuotraukų.

– Štai bandomieji kadrai, kuriuos iki šiol spėjau užfiksuoti. Nuotraukos preliminarios, atspausdintos kelioniniu spausdintuvu, – įspėjo Anabela. – Galutiniai variantai bus kur kas geresni.

Ji padėjo nuotraukas ant stalo, ir vaikinai žaibiškai jas pastvėrė. Negailėdami pagyrų, jie ėmė liaupsinti Santo Castillo nuotraukų grožį.

– S eñorita, jūs geniali, – pasakė vienas.

– Sí – šioje net Chuanas atrodo ne toks bjaurus! – suprunkštė kitas ir kaipmat užsitarnavo niuksą iš pirmojo.

– O Dieve, tikras grožis, – suulbėjo ponia Gutjerez. – Man dar niekada neteko matyti tokių gražių nuotraukų. – Namų prižiūrėtoja pakėlė akis į Stefaną. – Señor, o jums taip neatrodo?

Anabelos akys susitiko su Stefano žvilgsniu; jis girdėjo, kaip ji šaižiai įkvepia. Šypsena nuo jos veido išnyko.

Tvirtai sukandęs dantis, Stefanas priėjo artyn. Paėmė nuotraukas ir jas peržvelgė. Jose jis matė Santo Castillo vaizdus, hasjendą juosiančius geltonspalvius laukus, margą mišką, arklidėse stovinčius žirgus, net besidarbuojančius arklininkus. Matė modernioje virtuvėje septyniems alkaniems vyrams valgį gaminančią ponią Gutjerez.

Technine prasme nuotraukos buvo tobulos. Visgi... jos nesujaudino. Kažko trūko. Lyg aistros. O gal gyvybės.

– Na? – Stefanas pakėlė akis ir pamatė lūpą kramsnojančią Anabelą. – Ką manai?

Per visas tris dienas ji pirmą kartą kreipėsi tiesiai į jį. Šaltos, žiaurios tiesos, – kad šios nuotraukos jam nekelia jokių emocijų, – jis pasakyti negalėjo. O ir ką gi išmanė apie fotografavimą? Ką išmanė apie meną? Nieko.

Laukdama Anabela nervingai apsilaižė lūpas. Įsivaizduodamas, kaip tos rožinės lūpos, iš malonumo aikčiodamos, šaukdamos jo vardą, prisiliečia prie šiurkščios jo odos, Stefanas kaipmat pajuto geismo antplūdį.

Ne, jis privalo liautis kankintis!

Kita vertus, jis dar niekada nebuvo nieko panašaus išgyvenęs, jam dar niekada nebuvo tekę geisti moters ir negalėti jos užvaldyti. Ar ji suvokė, kokią galią jam turi?

– Stefanai?

– Nuotraukos gražios, – sumurmėjo jis. Paskui, šiurkščiai nustūmęs jas į šalį, nusisuko.

– Ne. – Griežtas Anabelos tonas jį sulaikė. – Nebūk mandagus. Noriu žinoti, ką galvoji iš tiesų.

Stefanas lėtai į ją atsisuko.

– Mano nuomone, jos nėra išskirtinės, – tyliai tarė jis. – Verídicamente , tikėjausi iš tavęs daugiau.

Akivaizdžiai šokiruota, Anabela sumirksėjo.

– Ką?

– Tavo nuotraukos nedvelkia aistra. Jose nėra nei ugnies, nei polėkio. – Paėmęs nuo stalo šūsnį atspausdintų darbų, Stefanas švelniai įspraudė juos Anabelai į rankas. – Nepyk, panele Vulf, bet tau nepavyko atskleisti mano rančos esmės.

Anabela žvelgė į jį bejausmiu veidu.

– Tau... nepatinka?

– Šito nesakiau.

– Tuomet...

Stefanas papurtė galvą.

– Nuotraukos gražios, bet jose nėra gyvybės. Jos tarsi gražūs lavonai. – Jis pažvelgė Anabelai į akis. – Anebela, tavo nuotraukos sustingusios. Jos negyvos.

***

Anabela sėdėjo netekusi žado. Lyg pašluoste per veidą trenkta.

Tavo nuotraukos sustingusios. Jos negyvos.

Tokios tuštumos ir vienatvės, kokią išgyveno tris pastarąsias dienas, ji dar niekada nebuvo jautusi. Ponia Gutjerez ja rūpinosi kaip motina, suruošė užkandžių ir arbatos, kai ji nusprendė aplankyti senuosius maurų griuvėsius, iš kurių tebuvo likusi virš slėnio iškilusi uolienų krūva. Ją prižiūrėjo net jaunieji arklininkai, todėl priminė jai brolius vaikystėje. Visi Anabelai buvo kaip... šeimos nariai.

Išskyrus nuolatinį skausmą širdyje.

Ji ilgėjosi Stefano.

Košmarai, kurie būtų galėję prišaukti jį į kambarį, nebelankė. Ji, tiesą sakant, nieko nebesapnavo. Galvoje buvo tuščia. Mėgindama pasinerti į darbą Anabela jausdavo, kad ir širdyje tvyro tuštuma. Ji po visą rančą tampėsi sunkius krepšius su fotografavimo ir apšvietimo įranga; fotografavo ant trikojo pastatytu fotoaparatu, aparatu su ilgu objektyvu, o portretinėms nuotraukoms namo viduje pasitelkdavo apšvietimą.

Tačiau fotografuojamų vaizdų beveik nematė. Ir kaip galėjo, kai viso dėmesio reikalavo pastangos neapsisukti ir nepulti į Stefano glėbį?

Todėl ir nuosprendžio, jam apžiūrinėjant ant stalo paskleistas nuotraukas, Anabela laukė virpančia širdimi. Ir meldėsi, kad vienaip ar kitaip, per stebuklą, jos pasirodytų jam geros. Bet, užuot sulaukusi pagyrimo, Anabela išgirdo tokį esmingą savo įgūdžio paniekinimą, kokio dar niekada nebuvo girdėjusi.

Nepyk, panele Vulf, bet tau nepavyko atskleisti mano rančos esmės.

Šiurkščiam Stefano nuosprendžiui tebeaidint valgomajame, Anabela stebeilijo į jį apimta siaubo.