Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

– Man – ne, – kilstelėdama smakrą atkirto Anabela.

– Jums – ypač . Anabela, žaviuosi jūsų darbais. Įžvelgiate tokius dalykus, kokių šiuolaikiniai fotografai nemato. Todėl jums spręsti, ar pasinaudosite mano patarimu, ar ne. – Jis nerūpestingai atsilošė kėdėje, ir burtai išsisklaidė. – Bet gal bent apsvarstytumėte pasiūlymą fotografuoti ant šlaito besiganančius metų kumeliukus...

Jiems kalbantis apie įvairius rančos aspektus, Stefanas jai žarstė patarimus apie žmones ir arklius, apie gražiausius kalvoto rančos gamtovaizdžio kampelius. Kai jie baigė vakarieniauti ir Anabela buvo beatsipalaiduojanti kalbėdama apie darbą, Stefanas netikėtai uždavė klausimą:

– Tai ar apsisprendėte, kas toks esu?

– Ką turite galvoje?

– Ar apsisprendėte, esu puikus verteiva ar šventasis?

Anabela nuraudo, bet vis tiek nukreipė į Stefaną kuo tiesiausią žvilgsnį.

– Dar nenusprendžiau. Gal nei vienas, nei antras. Gal jūs tiesiog vyras.

Jis palinko arčiau.

– Noriu, kad mane pažintumėte, – švelniai tarė jis. – Visapusiškai.

Jo stebima, Anabela kaiste kaito, paskui jis vėl atsilošė.

– Kainą už žirgus esu užkėlęs dėl svarių priežasčių. Jų negali įsigyti nė vienas, kuris nepasirengęs elgtis su jais kaip su auksu.

Anabela suprunkštė.

– Nes jų kaina ir prilygsta aukso kainai – svaras už svarą.

– Manote, kad esu godus?

– Ne. Manau, kad esate arogantiškas ir išdidus.

– Ką dar manotės apie mane žinanti? – šypsodamas švelniai paklausė jis.

Anabela nurijo seiles. Ji jau žinojo per daug. Žinojo, kad Stefanas gražus kaip tamsos angelas, kad jos kūnas, būnant šalia jo, įsitempia, o širdis įstringa gerklėje. Žinojo, kad, būdama šalia jo, jaučia saulės šilumą ir švelnų, šiltą, aistros pritvinkusį vėjelį.

– Manau, kad esate moterų širdimis žongliruojantis mergišius.

Stefanas suraukė antakius ir palinko į priekį.

– Aš nežongliruoju niekieno širdimi, – griežtai tarė jis. – Į mano lovą ateinančios moterys žino, kad tai ilgai netruks. Visada viską pasakau aiškiai. Jeigu moteris ima save apgaudinėti galvodama, kad santykiai bus ilgi, tegali kaltinti pati save.

Anabela įkvėpė.

– Vadinasi, prisipažįstate esąs mergininkas.

Žvakių šviesoje Stefano žvilgsnis lėtai nuslydo jos kūnu. Po lininiu kostiumėliu jos oda ėmė dilgčioti nuo karščio.

– O jums tai kelia nerimą?

– Turite galvoje, morališkai? – Sukąsdama dantis Anabela papurtė galvą. – Ne. Kodėl turėtų?

– Šitai jus gąsdina.

– Gąsdina? – Ji prisivertė nusijuokti. – Nebijau jūsų nė per plauką. – Tai buvo didžiausias melas.

– Meluojate. – Tamsios jo akys žybtelėjo. – Matau, kad bijote. Tik dar nesuprantu kodėl.

– Nemanykite, kad mane pažįstate. Mes ką tik susitikome, – rėžė ji. – Apie mane ničnieko nežinote!

Stefanas pateliūškavo taurėje vyną, ir gėrimas žvakių šviesoje sumirguliavo rubino spalvomis.

– Daug ką supratau, vien jus stebėdamas. – Jis palenkė galvą ir įdėmiai ją nužvelgė. – Pavyzdžiui, žinau, kad imate elgtis šiurkščiai su visais, kurie mėgina prie jūsų priartėti.

– Nebūkite juokingas.

Tamsios Stefano akys ją vėrė tarsi įkaitinta geležis.

– Dabar esu tuo tikras.

Anabelai užkaito skruostai.

– Šnekate kvailystes, – nusisukdama sumurmėjo ji.

Alkūne pasirėmęs į stalą, jis toliau įdėmiai ją stebėjo.

– Kodėl esate nusiteikusi gynybiškai? Ką vyrai jums padarė?

Anabela įsmeigė į jį akis.

– Nesuprantu, kodėl šitai jus turėtų dominti? – piktai paklausė ji.

– Liaukitės, – meilikaujamai šypsodamas sumurkė Stefanas. – Dar šį rytą Afonsas Moreira man telefonu skundėsi, kad jūsų neįmanoma suvilioti. Ledo karalienė, taip, regis, jis pasakė.

– Moreira – kvailys, – atšovė Anabela. – Jo suvokimas apie viliojimą apsiribojo oro bučiniais, kuriuos siųsdavo, kaskart man einant pro jį koridoriumi. Kadangi nekreipdavau į jį dėmesio, galiausiai pliaukštelėjo man per užpakalį.

Stefanas išpūtė akis.

– O kaip reagavote jūs? Pliaukštelėjote jam per skruostą?

– Nemačiau prasmės atsakyti jėga, – sutrikusi pasakė Anabela. – Tiesiog leidau suprasti, kad jo dėmesys man nepatinka.

Stefanas išsiviepė, jo akys sužiburiavo.

– Galiu prisiekti, kad suprato kuo aiškiausiai. Nuo jūsų atsakymo jis veikiausiai dar ir dabar sėdi sustiręs į ledą.

Anabelos gerklėje įstrigo gumulas.

– Turbūt manote, kad esu siaubinga, šalta moteris.

– Atvirkščiai, señorita . – Jų akys susitiko. – Manau, kad esate nuostabi.

Anabela sulaikė kvėpavimą. Paskui nudelbė akis į žemę.

– O kaip jūs viliojate moteris? – tyliai paklausė ji.

Stefanas gurkštelėjo vyno ir vėl pažvelgė į ją nutaisęs valiūkišką mergišiaus šypseną.

– Dažniausiai taip ir vilioju. Flirtuodamas, klausinėdamas, gurkšnodamas vyną. Kodėl klausiate? – Jo šypsena praplatėjo. – Gal mano žavesys pagaliau pradėjo jus veikti?

Į Anabelos skruostus plūstelėjo šiluma.

– Ne tai turėjau galvoje. Žinau, kad esate įsitikinęs, jog nė viena moteris neįstengtų jums atsispirti. Bet kaip jūs pats? Ar bent viena moteris yra suvirpinusi jūsų širdį?

– Ak. – Stefano šypsena išblėso. Jis išrietė vieną tamsų antakį, paskui nukreipė žvilgsnį į išblukusį herbą ant sienos. – Ar žinojote, kad vaikystėje iš šios rančos vogdavau arklius?

Jis keičia temą? Anabela suraukė kaktą ir nepatikliai nusijuokė.

– Iš tikrųjų? Negaliu patikėti.

– Na, gerai, ne vogdavau, – pasitaisė jis. – Skolindavausi . Man jų būdavo gaila, nes šeimininkai jais nesirūpino. Kai mano tėvas nematydavo, išsivesdavau juos prasimankštinti. Vieną kartą mane, jojantį ant nepabalnoto žirgo, pamatė vienas svečių – garsus kliūtinio jojimo treneris – ir pakvietė į savo komandą. Aš atsisakiau. Man tebuvo aštuoniolika, nenorėjau atsiskirti nuo šeimos. Tačiau... – Jo lūpų kampučiai nusviro. – Tačiau graži šviesiaplaukė trenerio dukra paprašė manęs taip, kad atsispirti nepajėgiau.

Anabelą nudiegė bukas skausmas. Kodėl? Negi ji pavydi? Kodėl jai rūpi kažkokia kadaise Stefano širdį pavergusi šviesiaplaukė? Jai ta mergiotė visai nesvarbi!

– Kas nutiko vėliau?

Stefanas gūžtelėjo pečiais.

– Pasak paskutinių žinių, ji ištekėjo už turčiaus iš Meksiko. Kadaise visgi ji buvo man svarbi. Kai dar buvau per jaunas, kad ką nors išmanyčiau apie meilę. Kai dar nežinojau, kokia ji iš tiesų.

– Ir kokia gi ji iš tiesų buvo?

– Netikęs pasirinkimas. – Stefanas atsisuko į pašnekovę. – Ar šitai norėjote sužinoti?

Anabela apsilaižė lūpas.

– Apie trenerį ir jo dukrą kalbate su panieka. Bet... juk tai jie ištraukė jus iš skurdo, tiesa? Tai jie padėjo jums atsistoti ant kojų.

– Tam tikra prasme – taip, – nenoriai pritarė Stefanas. – Prieš šešiolika metų šią rančą įsigijau būtent už kliūtinio jojimo rungtynių metais susitaupytus pinigus.

Anabela suraukė antakius ir papurtė galvą.

– Tuomet niekaip nesuprantu, kodėl liovėtės siekti karjeros. Kodėl paniekinote jums pagelbėjusius žmones.

– Turėjau savų priežasčių, – nusisukęs atsakė Stefanas.

– Kokių?

– Į klausimą jau atsakiau, – pasakė jis. – Dabar jūsų eilė.

– Ką norite sužinoti? – nedrąsiai paklausė Anabela.

– Kodėl esate tokia vieniša?