Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Kaipgi galėjo būti, kad tokia graži moteris, tarptautinio ryškumo fotografijos žvaigždė, mergina, kilusi iš turtingos aristokratiškos šeimos, prašydama elementaraus žmogiško gerumo, elgėsi kaip baigšti, pasigailėjimo verta gazelė?

Stefanas iškvėpė. Ir nurijęs seiles padėjo galvą ant pagalvės. Paskui išsitiesė visu ūgiu ir prisitraukė Anabelą sau prie krūtinės. Kiek įmanydamas stengėsi apsimesti nejaučiąs sau po ranka atsidūrusių minkštų, prinokusių krūtų. Užsimerkęs jis liepė sau nekreipti dėmesio į jos dailiai išriestą, jam prie šakumo prisispaudusį užpakaliuką, kurį nuo jo skyrė tik plonas medvilnės sluoksnis. Stefanas giliai įkvėpė.

– Miegok, – sušnabždėjo jis Anabelai į plaukus. – Saugosiu tave šiąnakt. Su manimi esi saugi.

Ir jis saugojo ją. Kelias ilgas nakties valandas. Jis laikė Anabelą savo glėbyje, klausėsi jos alsavimo. Priglaudęs savo galvą, kvėpė jos plaukų aromatą. Draskomas noro ją saugoti ir agonijos dėl to, jog negali su ja pasimylėti.

Dar niekada gyvenime Stefanas nebuvo visą naktį išmiegojęs vienoje lovoje su moterimi. Net su Rozalija, savo jaunystės susižavėjimo objektu prieš šešiolika metų. Jis palikdavo moterį, vos su ja pasimylėjęs. O miegoti, ir dar šitaip? Laikydamas Anabelą glėbyje, klausydamas jos ritmiško kvėpavimo, net seksualinio poreikio kančios akimirką jis jautėsi bepasiduodąs keistam ramybės pojūčiui. Namų pojūčiui. Jis užsimerkė.

– Stefanai... – Anabela netikėtai atsisuko ir apsivijo jį rankomis. Kai ji nuogu, prisirpusiu kūnu prie jo prisiglaudė, jis ėmė ragauti nuostabios jos odos bei krūtų, ir ji sudejavo jo vardą.

Stefanas išgąstingai nubudo iš juslingo sapno ir kaipmat pajuto, kad jo rankos jau kyla link gundančių Anabelos apvalumų.

Maldita sea . Jis įkvėpė ir, nusišluostęs kaktą, pažvelgė pro langą. Pamatęs, kad rytuose aušta, su palengvėjimu atsiduso. Pagaliau rytas. Dėkui Dievui. Stefanas pažvelgė į Anabelą. Ji gulėjo atsukusi jam nugarą, apkabinusi pagalvę. Nors veido nematyti, iš ritmingo kvėpavimo buvo aišku, kad miega.

Kankynės naktis baigėsi.

Išbandymas išlaikytas.

Stefanas atsargiai atsitraukė ir pakilo iš lovos. Akimirką pažvelgė į Anabelą, tyliai išsėlino į savo kambarį ir skubiai palindo po šaltu dušu.

Nusišluostęs apsimovė džinsus, apsivilko baltus marškinėlius ir nusileido į virtuvę. Tebebuvo tamsu. Net ponia Gutjerez dar nebuvo atsikėlusi. Užuot pažadinęs ūkvedę, Stefanas pasiskrudino duonos ir pasigamino taza de café , kuri būdavo geriama juoda kaip naktis ir tokia karšta, kad jis nusisvilino liežuvį.

Paskui paniuręs išėjo laukan.

Lauke tebetvyrojo tamsa ir ramybė; gamta tarsi nuščiuvusi laukė užgimstančios dienos. Nuėjęs į senąją arklidę, Stefanas giliai įtraukė balnų muilo, arklių prakaito ir šviežio šieno kvapo. Nekantravo kibti į darbus ir sunkiai liedamas prakaitą išsunkti susitvenkusią įtampą.

Anabela.

Kaipgi jam, po galais, pavyko visą naktį beveik nuogam išmiegoti su ja lovoje ir nepasiduoti pagundai?

Stefanas atsiduso. Jam norėjosi ją išbučiuoti nuo galvos iki kojų, tačiau... ji atrodė tokia sutrikusi, tokia išsigandusi po to baisaus sapno. Labiau nei mylėtis jis troško ją apsaugoti. O to dar niekada nebuvo jautęs jokiai moteriai.

Anabela labai stipri. Bet kartu ir pažeidžiama. Beveik... nekalta.

Koks sapnas galėjo ją taip paveikti?

Stefanas apsidairė. Senas pastatas buvo kruopščiai suremontuotas. Iki blizgėjimo nušveisti įrankiai stovėjo gražiai surikiuoti, įranga tvarkingai sustatyta. Paėmęs į rankas šakes, jis ėmė įnirtingai krauti šieną.

Atmintyje vėl iškilo Anabelos rauda, jos nenoras papasakoti apie sapną, įjungti šviesą.

Stefanas liovėsi dirbti ir parimo ant šakių.

Galbūt stengdamasis užmegzti santykius su Anabela Vulf jis daro klaidą. Intuicija jį jau dabar įspėjo, kad šis ryšys nebus paprastas. O paprastumas ir lengvumas jam visada būdavo pagrindiniai kriterijai.

Tačiau Anabela jį intrigavo. Šalta jos išorė tebuvo gynyba, po kuria slėpėsi pažeidžiama širdis. Gal ji ir kilusi iš aristokratiškos anglų šeimos, bet yra visai nepanaši į kitas šios padermės moteris.

Vaikystėje Stefanas pavydėjo turtingiems vyrams – tokiems, kaip jo tėvo darbdavys, – perkantiems ir parduodantiems arklius bei prabangius dvarus, galintiems įsigeidus pakeisti vieną žmogų kitu. Tik po Rozalijos ir jos tėvo išdavysčių jis suprato, kokie iš tiesų dirbtiniai ir beširdžiai yra šie žmonės. Dabar jis niekino žvilgantį, bet šaltą turtuolių pasaulį. Ir laikėsi kaip galima atokiau nuo miestų bei lenktynių trasų, kur susirinkdavo visa aukštuomenės grietinėlė, jų draugiją pakęsdavo tik kartą per metus.

Kasmetinės labdaringos polo rungtynės ir po jų vykstančios iškilmės padėdavo surinkti pinigų į jo labdaros fondą. Todėl buvo svarbios. Vertingos. Bet kaip Stefanas jų bijodavo. O liko vos kelios dienos...

Vėl ėmęs darbuotis šakėmis, jis atsiduso ir pakreipė mintis linksmesne linkme.

Kažin, kiek meilužių turėjo Anabela? Stefanas nė neabejojo, kad vos keletą. Ji buvo pernelyg dygi. Tačiau galėjo sau leisti būti išranki. Na, tai kiek? Mažiau nei dešimt? Mažiau nei penkis?

Jis suraukė antakius. Mintys apie Anabelą su kitais vyrais jį erzino. Argi tai ne veidmainiška, kai pats turėjo šimtus meilužių? Pusės jų Stefanas beveik neatminė. Seksas jam tebuvo fizinio poreikio patenkinimas. Juk negali atminti visų žiemą naudotų užklotų, visų išgertų taurių vyno, visų sukramtytų kąsnių. Kodėl tuomet turėtų prisiminti visas jo lovą šildžiusias moteris?

Bet jeigu jam kada nors tektų laimė pasimylėti su Anabela... Stefanas sudrebėjo. Prisimintų tai visam gyvenimui.

Tik ar pavyks įsivilioti ją į lovą?

Stefanai, niekada manęs neturėsi. Niekada.

Taip ji sakė. Tačiau treniruodamas žirgus Stefanas išmoko skaityti kūno kalbą. O moterų ir arklių kūno kalba daugeliu atžvilgiu sutapo. Kad ir tuo, kaip Anabela vengė jo žvilgsnio. Kaip išsisukinėjo, traukėsi nuo jo. Vengė jo prisilietimo. Kaip regimai suvirpėdavo, o, jam pernelyg prisiartinus, imdavo baidytis. Kad ir ką ištardavo jos lūpos, kūnas apie tikruosius jausmus bylodavo kur kas aiškiau.

Sugundyti Anabelą Vulf bus sunkiau, nei jis tikėjosi. Bet jam pavyks. Negali nepavykti.

Kažką išgirdęs, Stefanas pakėlė akis. Pro arklidės langus pilkai rožinio dangaus fone jis pamatė šešėlį ir atpažino liauną Anabelos figūrą.

Keista. Pirmą kartą ją išvydęs, Stefanas jai priskyrė pilką spalvą, bet dabar suprato klydęs. Anabela toli gražu nebuvo panaši į žiemos prieblandą. Ji buvo sausio aušra. Šalta, trapi, su pakraščiuose besiraizgančiais balsvais rūkais; tarsi švelnus rausvas pažadas, tarsi šnabždesys, pavasario ilgesys.

Man terūpi darbas. Daugiau niekas, – sakė ji.

Madre de Dios , kad tokia moteris galvotų vien apie darbą!

Stefanui norėjosi ją išlaisvinti iš geležinės savitvardos gniaužtų. Norėjo pamatyti ją besišypsančią, suteikti jai džiaugsmo, išgirsti ją klykiančią iš malonumo...

– Ak. – Įtraukusi oro, Anabela kaip įbesta sustojo tarpduryje. Šviesius plaukus buvo susirišusi į tvarkingą kuodą; vilkėjo lininį šviesiai rožinės spalvos kostiumėlį ir avėjo paprastus plokščiapadžius batus.

– Nemaniau, kad būsi taip anksti atsikėlęs, – atitraukusi nuo veido fotoaparatą, pasakė ji.

– Negalėjau užmigti, – nužvelgdamas ją nuo galvos iki kojų, mėgaudamasis lieknos figūros grožiu, atsiliepė Stefanas.