Дженни Лукас - Jautrioji Anabela

Stefanas pakreipė galvą ir nusišypsojo.

– Komplimentai jums nerūpi.

– Kodėl taip manote? – pamėgino išsisukti Anabela.

– Atrodote netgi... supykusi.

– Ne, tikrai ne. – Šis vyras pernelyg pastabus. Anabela nusibraukė įsivaizduojamas dulkeles nuo savo šviesiai pilko kostiumėlio ir pakėlė akis. – Tačiau privalote žinoti, kad jūsų reputacija – man ne paslaptis. Neketinu tapti dar vienu jūsų trofėjumi. Sakydamas komplimentus tik veltui švaistote laiką.

Tamsios Stefano akys žybtelėjo.

– Gražiai moteriai pasakytas komplimentas niekada nėra iššvaistytas laikas. O jūs esate daugiau nei graži. Jūs esate... belleza.

– Kazanova, švaistote laiką, – griežtai pakartojo Anabela. – Manęs neįmanoma sugundyti.

Jo žvilgsnis tapo skvarbesnis, išduodantis susidomėjimą, tarsi Anabela jam būtų ką tik metusi iššūkį, kuriam jis nepajėgė atsispirti. Keletas juodų sruogų išsprūdo iš Stefano plaukų raiščio ir pakibo prie skruostų, dar labiau paryškino nuostabias akis.

– Šitai esu girdėjęs.

Pasitaisydama ant peties sunkų krepšį Anabela sumurmėjo:

– Afonsas Moreira sakė, kad kaip tik taip ir elgsitės.

– Ak. Mano portugalas konkurentas. – Stefanas ironiškai kilstelėjo antakį. – Ką dar jis sakė?

– Kad esate moterų širdžių ir dorovės ėdikas. Ir liepė man užsirakinti duris.

Stefano žvilgsnis buvo tiesus, saulės apšviesti juodi plaukai suspindėjo tarsi nimbas. Akys virto bedugniais nakties šuliniais, ir jis tapo panašus į tamsos angelą.

– Moreira teisus, – tyliai tarė Stefanas.

Anabela iš nuostabos prasižiojo. Tokio atsakymo nė už ką nesitikėjo.

– Tei... teisus?

– Sí . – Geidulingų jo lūpų kampučiai vėl užsirietė aukštyn. – Kaip tik toks aš ir esu.

Anabelai bežiūrint į tą niūriai gražų veidą, jos gerklėje sutvinkčiojo puslas. Ji tarsi pro miglą jautė odą glostantį šiltą vėją, taršiusį jos kuodą ir blaškiusį šviesių plaukų sruogas. Ir akimirkai pasijuto grimztanti į sūkuriuojančią Stefano akių tamsą.

Jo akys nebuvo tamsiai rudos, kaip pasirodė iš pradžių. Jose atsispindėjo šimtai spalvų, kurių gausi visa ispaniška žemė: obisidiano, sabalo, kavos ir degintos ochros. Jos buvo sklidinos šilumos. Sklidinos gyvenimo.

Norėdamas ją paliesti Stefanas ištiesė ranką, bet sustojo, kai iki Anabelos skruosto liko vos milimetras, – taip arti, kad mergina jautė nuo jo pirštų galiukų sklindančią šilumą.

Anabelos širdis aprimo, kol galiausiai, regis, ir visai liovėsi plakusi. Ji tarsi pro miglą jautė, kaip ant dulkėto kiemo grindinio pasisuka ir pasiruošia pulti atgal į automobilį – dumti atgal į Londoną, kiek tik leistų variklis.

Stefanas suraukė kaktą. Tada skubiai atsitraukė, jo ranka nusviro prie šono.

– Taip, panele Vulf, jūs iš tiesų esate tikra gražuolė, – nerūpestingai pasakė jis. – Net neabejoju, kad traukiate daugybę vyrų. Bet manęs... – Jis nutilo.

Anabela pravėrė lūpas.

– Bet jūsų... ne?

Stefanas kreivai šyptelėjo.

– Sakykime, kad esate ne visai mano skonio moteris.

Jo žodžiai Anabelai turėjo suteikti palengvėjimą. Tačiau nuskambėjo atžagariai ir sukėlė buką skausmą krūtinėje, o to ji visai nesitikėjo. Todėl tvirčiau sučiaupė lūpas.

– Ak. Puiku.

– Dabar matote, – tebežiūrėdamas jai į akis tyliai tarė Stefanas. – Nėra jokios priežasties manęs bijoti.

Anabela pakėlė į jį siaubą išduodantį žvilgsnį. Gal jis perprato jos mintis? Gal išvydo jos akyse trumpalaikę pagundą bėgti – tolyn nuo Santo Castillo , nuo savo paskyrimo, nuo jo , – tarsi ji būtų kokia baikšti skaistuolė?

Kita vertus, kaip tik taip Stefanas ir vertė ją jaustis. Anabela buvo kuo tikriausia baikšti skaistuolė.

Bet dabar reikėjo galvoti ne apie save, o apie darbą ir reputaciją. Ji išsitiesė, atmetė galvą ir sumelavo:

– Aš jūsų nebijau.

– Bien, – tarė Stefanas ir, tiriamai žiūrėdamas jai į akis, priėjo. – Duodu žodį: durų užsirakinti nereikės.

Pasijutusi visiška kvaiša, Anabela nukreipė akis į šalį; jos skruostai degė. Juk buvo tokia tikra, kad garsusis mergišius mėgins ją suvilioti. O pasirodė, kad ji – ne jo skonio . Turbūt vienintelė visame pasaulyje nesužadina jam aistros.

Tačiau jos kūnas jam nebuvo abejingas. Ir tai dar švelniai pasakyta. Ji užkaisdavo kas kartą Stefanui į ją pažvelgus. Vien būdama šalia jo Anabela parausdavo, jos šerdis sudrėkdavo.

Pirmą kartą gyvenime ji jautė tokį stiprų fizinį jaudulį. Trauką. Geismą.

O Stefanas juk net nebandė jos suvilioti. Keista. Arba jis nesuprato, kokį poveikį daro moterims, arba jam tai visai nerūpėjo. Šiaip ar taip, nieko nuostabaus, kad jam už nugaros nusidriekė šleifas sudaužytų širdžių.

– Privalote leisti man jums padėti, – apeidamas ją pasakė Stefanas ir atidarė pikapo bagažinę. Ištraukęs lagaminą ir vilnonio bajaus krepšį, jis nužvelgė visą ten sukrautą fotografuoti skirtą įrangą. – Tuojau ateisiu paimti likusių daiktų.

– Tai visai nebūtina.

– Man būtina. – Užsikrovęs ant peties sunkų lagaminą, jis kuo nerūpestingiausiai užsimetė dar ir krepšį, tarsi visas tas svoris būtų vieni niekai. – Sekite paskui mane į savo kambarį, señorita .

Nešinas sunkiu nešuliu, Stefanas lengvai nužingsniavo link kitoje kiemo pusėje stūksančio kalkėmis balinto namo.

Sekite paskui mane į savo kambarį.

Žiūrėdama jam pavymui, Anabela suvirpėjo. Pasitaisiusi fotoaparato dėklo dirželį ant peties, ji pasigailėjo – ir jau ne pirmą kartą, – kad iš tiesų nesanti tąja ledo karaliene, kokia visi tikėjo ją esant. Kadangi Anabela su darbo pavedimais keliavo po visą pasaulį, žmonės ją laikė bebaime. Bet iš tiesų ji buvo drąsi tik pasislėpusi už objektyvo; kasdieniame gyvenime jausdavosi pažeidžiama. Baili. Nesugebanti niekuo pasitikėti. Ir visada tokia vieniša.

Anabela sunkiai atsiduso. Ausį maloniai kuteno virš galvos karšto vėjo kedenamų šešėliuotų medžių šlamėjimas. Po savaitės jos paskyrimas baigsis, ir jai daugiau niekada neteks susitikti su Stefanu Kortezu. Tik viena savaitė. Argi tai labai sunku?

Visą kelią iki hasjendos Anabela stebėjo jį einantį su nešuliu ant peties – gracingai, dideliais žingsniais, tarsi liūtą.

Stefanas Kortezas buvo pavojingiausias jos sutiktas mergišius.

Kaip gerai, kad jinai netraukia jo. Nes jeigu jis nuoširdžiai pamėgintų ją suvilioti, geruoju nesibaigtų. Ji nesugebėtų atsispirti tokiam fiziškai juntamam žavesiui.

Jeigu jis nuspręstų ją pasiguldyti į lovą...

Ar ji pajėgtų atsispirti? O gal sudegtų jo liepsnoje, gal iš jos liktų tik krūvelė pelenų?

Anabelai ir vėl kilo didžiulė pagunda bėgti, šokti į savo pikapą, įjungti variklį ir neatsigręžiant skuosti iki pat Londono.

Tačiau galiausiai ji visgi prisivertė elgtis taip, kaip ir pridera profesionalei, – susitelkti į jai pavestą užduotį. Todėl lėtai nužingsniavo per kiemą namo link.

Jis manęs negeidžia, – įtikinėjo ji save. – Esu visiškai saugi.

Tačiau Anabelai priėjus prie tarpduryje jos laukiančio Stefano, jo žvilgsnis nudegino tarsi karščiausia liepsna. Merginą nukrėtė drebulys.

Visi perspėjimai apie šį vyrą buvo... gryniausia tiesa .

Antras skyrius

Sugundyti Anabelą Vulf nebus lengva.

Kita vertus , – vesdamas ją šešėliuotu koridoriumi, galvojo Stefanas Kortezas, – malonūs dalykai gyvenime retai kada būna lengvai pasiekiami. Kaip tik iššūkio sunkumas ir suteikia bet kokiam tikslui skonio bei pasitenkinimo jo siekiančiajam.