Jannette Kenny - Ryžtingasis Rafaelis

Jauno, nerūpestingo kūrėjo, kuris stebino pasaulį stulbinamais technologiniais ­stebuklais, nebuvo likę nė ženklo. Savo pasaulyje Rafaelis buvo žvaigždė– lygiai kaip ir ji savajame.

Tik Leila buvo vėl į sostą grįžusi karalienė. Nors pasveikus vėl stoti priešais kamerą nebuvo lengva, ryžtas padėjo užkopti iki pat viršaus.

O Rafaelis tapo jos išgelbėtoju. Jis saugojo ją nuo madų pasaulio beprotybės ir spaudimo. Tapo barjeru, kurio jos kontroliuojanti motina taip ir nepajėgė įveikti.

Rafaelis leido Leilai pačiai priimti su karjera susijusius sprendimus, ir jo dėka ji tapo stipri. Savo vyrui mergina buvo skolinga viską– net tiesą, kuri dabar degino jai sielą.

– Rafaelis da Souza neabejotinai yra gražiausias pobūvio vyras,– tarp brangakmeniais apmaustytų pirštų laikydama taurę šampano pasakė žavinga naujai kylanti kino žvaigždė; geismo perpildytas mėlynas jos žvilgsnis spitrėjo į Rafaelį.

– Sutinku,– iškošė Leila jausdama, kaip jos braziliškas kraujas ima kunkuliuoti iš pavydo dėl to, jog ši jauna moteris atvirai, jos akivaizdoje demonstruoja savo geismą Rafaeliui!– Visada maniau, kad jis yra gražiausias mano pažįstamas vyras.

– Jūs pažįstate jį?– dabar jau pažvelgusi į Leilą, paklausė mergina.

Leila prisivertė nusišypsoti ir kuo puikiausiai matė, kada jaunoji aktorė ją atpažino.

– Aš– jo žmona.

Tai pasakiusi, ji patraukė tiesiai pas Rafaelį.

Pamačiusi, kad jis sukasi pasikalbėti su gražia moterimi, kuri buvo ką tik prie jo priėjusi, Leila čiupo nuo padėklo taurę šampano.

Pamatęs tą moterį, jis, regis, dar ir nudžiugo!

Leila taip greitai išmaukė šampaną, kad jai apsvaigo galva. Ji nuvijo šalin mintį, kad moterys turėtų dažnai pulti Rafaeliui ant kaklo, nes gražiems jo veido bruožams ir skvarbioms tamsioms akims atsispirti tikrai nebuvo lengva. Tačiau jis– jos vyras!

Ir Leilos pavydas buvo ne be pagrindo. Tiesa?

Šį vakarą ji nesėdės nuošalyje stebėdama, kaip kitos su juo flirtuoja! Neduok Dieve, jeigu jų dėmesys jam pasirodys malonus, kaip akivaizdžiai buvo su ta žaliaake gražuole.

– Štai kur tu,– rankomis apsivydama savo Poną Raumeningąjį sumurkė Leila.– Pasiilgau tavęs.

Jis suraukė kaktą.

– Taip greitai?

– Pamaniau, gal galėtum man aprodyti jachtą.

– Vėliau,– pasakė jis ir metė į žaliaakę atsiprašomą žvilgsnį.

Leilai nespėjus užprotestuoti, šalia Rafaelio stovinti moteris kreipėsi tiesiai į ją.

– Jau seniai žaviuosi jūsų darbais. Į juos žiūrint atrodo, kad manekenės darbas be galo lengvas, tačiau puikiai žinau, kiek kainuoja pastangų.

Pamaloninta moters žodžių, Leila nusišypsojo savo darbine šypsena. Nuo dviejų tuščiu skrandžiu išgertų taurių šampano jai vis dar gerokai svaigo galva.

– Ar jūs– manekenė?– paklausė Leila pašnekovės, kuri buvo tokio pat ūgio, kaip ir ji, pavydėtinai grakščios figūros ir natūraliai graži; švelniomis rudomis garbanomis ir kerinčiomis nefrito spalvos akimis.

– Keitė yra kostiumų kūrėja,– jai už nugaros pasigirdo sodrus balsas– balsas, kuriame aiškiai girdėti angliškas akcentas.– Ir, turėčiau pridurti, be galo talentinga.

Leila skubiai atsisuko ir įsistebeilijo į nemandagųjį pokalbį pertraukusį vyriškį. Pamačiusi į ją nukreiptas karališko mėlynumo akis, ji kone išsižiojo iš nuostabos.

– Natanieli,– pagaliau atpažinusi aukštąjį plačiapetį, suvebleno Leila. Abu broliai panėšėjo vienas į kitą ne vien stotu ir ūgiu, bet ir kerinčiais veido bruožais.

Meilės kupini žvilgsniai, kuriais apsikeitė Natanielis su Keite, ją be galo nustebino. Garsusis aktorius Natanielis Vulfas dabar tikrai nevaidino– jo meilė buvo kuo tikriausia.

– Su Keite be galo apgailestavome, kad negalėjai atvykti į vestuves,– pasakė Natanielis ir, priėjęs prie žmonos, ranka apglėbė jos pečius.

– Aš taip pat,– tarė Leila, apgailestaujamai nusišypsodama pirma jam, paskui Rafaeliui.

Kaltinantis Rafaelio žvilgsnis pervėrė ją tarsi įkaitintas virbas. Nors jis balsu nepasakė, kad jei būtų dalyvavusi Natanielio vestuvėse, žinotų, kas tokia yra Keitė, jo akys bylojo aiškiau už bet kokius žodžius.

Netikėtai jachta pasviro, o drauge su ja– ir Leilos skrandis. Išsigandusi, kad gali visų akivaizdoje atpilti išgertą šampaną, ji atsiprašė ir nulėkė į apatiniame aukšte esantį tualetą.

Kai vėl pasirodė koridoriuje, Rafaelis jos jau laukė.

– Negaluoji?– paklausė jis.

Ji papurtė galvą, nes kaip galėjo paaiškinti, kad šleikštulys kyla dėl dvasinės būsenos?

– Ne,– atsakė ji.– Tuščiu skrandžiu išgėriau pernelyg daug šampano. Nuo jachtos siūbavimo man apsvaigo galva. Jūroje visada taip jaučiuosi.

Rafaelis suraukęs antakius svarstė jos žodžius.

– Patogus atsakymas.

– Bet tai tiesa. Tokie pobūviai mane dusina. Gal tiesiog pastaruoju metu per daug dirbau... Nebemoku mėgautis besilinksminančių žmonių spūstimis, atiduočiau viską, kad tik galėčiau pabūti tyloje ir ramybėje.

Rafaelis trumpai linktelėjo galva.

– Tuomet eime iš čia.

Leila prispaudė delną prie jo raumeningos krūtinės ir suvirpėjo nuo skleidžiamos kaitros bei jėgos.

– Lik ir mėgaukis savo vakaru.

Rafaelis uždėjo delną ant josios, tačiau juodos jo akys neišdavė jokių jausmų.

– Net nedrįsčiau apie tai svajoti. Jeigu jau pirmąjį vakarą išsiskirsime, paparacams peno spekuliuoti bus į valias.

Viskas dėl akių.

Niekas geriau už Leilą nesuprato, kokia svarbi gera reklama. Ji rems Rafaelį, o jis atsilygins jai tuo pačiu filmo Nuogos sielos premjeroje. Ji niekada ir nemanė, kad vyras galėtų ją palikti likimo valioje.

Tačiau ar jis tebebus ištikimas, kai sužinos, ką ji nuo jo slepianti?

– Be to,– tęsė Rafaelis,– visą laiką svajojau apie tai, kaip liksime dviese.

– Puiku, tuomet plukdyk mane iš čia.

***

Jiems kateriu plaukiant į krantą, Rafaelis visą laiką tylėjo. Net tada, kai Leila tvirtai suspaudė jam ranką.

Jos kūną virpinantis drebulys išdavė viską, ką jis turėjo žinoti. Jo žmonai tikrai kažkas negerai. Nors Leila stengėsi atrodyti drąsi,– o apsimestinę drąsą pavojaus akivaizdoje jis išmanė puikiai, jos buvo išmokęs dar vaikystėje,– Rafaelis suprato, kad mylimosios širdį kažkas slėgė.

Paauglystėje, palaidojęs skausmą dėl Viljamo Vulfo nenoro jį pripažinti savo vaiku, Rafaelis kibo į kompiuterių mokslą; jis įniko aiškintis, kaip jie veikia ir ką galima padaryti, kad veiktų geriau.

Dabar vyras nujautė, kad panašiu principu savo gyvenime vadovavosi ir Leila. Kad podiumas jai tėra pabėgimas, triumfas ir pergalė prieš anoreksiją.

Rafaelis pakėlė akis į šurmuliuojančią aistruolių, paparacų ir įžymybių minią pakrantėje. Į prietemoje skendinčias palapines.

Kadaise naktinis gyvenimas jiems patiko. Bet dabar jis norėjo, kad Leilos dėmesys būtų skirtas tik jam. Tereikėjo išsiaiškinti, ar ir ji vis dar nori būti su juo.

– Gal prieš grįždama norėtum apžiūrėti miestą?

Pažvelgusi į sujudimą krante, Leila virptelėjo.

– Ne. Manęs visai netraukia perspektyva įsilieti į tūkstantinę kokio nors naktinio klubo minią.

Rafaelis iš palengvėjimo atsiduso.

– O ką pasakytum apie nuošalų paplūdimį? Tik tu ir aš– kaip kadaise, vaikštinėjantys susikibę už rankų?

Ore sklandė muzikos garsai, ir Rafaelis pajuto, kad žmonos įtampa slūgsta.

– Mielai, kad tik toliau nuo tų varginančių šviesų.

Jis ir pats nebūtų galėjęs labiau pritarti. Anksčiau tokių pokyčių Leiloje jis nebuvo pastebėjęs ir nežinojo, kaip į juos reaguoti. Ji atrodė atitolusi. Užsivėrusi. Kas gi pastaraisiais metais, kol juodu rūpinosi kiekvienas savo karjera, galėjo pagimdyti tose gyvybingose akyse tamsius šešėlius?