Jannette Kenny - Ryžtingasis Rafaelis

Leilai nespėjus nieko pasakyti, pasigirdo moters juokas ir kandus vyro komentaras. Rafaelis pasuko galvą ir susierzinęs pastebėjo, kad jų link eina dvi poros; visi atrodė gerokai įkaušę.

– Grįžkime į apartamentus,– tempdamas Leilą į šalį nuo besiartinančios draugijos pasiūlė jis.

– Su malonumu.

Kai jie, niūrioje tyloje prasiyrę pro minią, pagaliau atsidūrė viešbutyje, Rafaelio nervai buvo kone pertempti. Esant tokios būsenos, bet koks pokalbis apie vaikus baigsis ginču. Tačiau kaip jis pajėgs atsipalaiduoti nesužinojęs, kas privertė Leilą apsigalvoti?

Po galais, šitai jie suplanavo jau seniai. Nejaugi jis tik įsivaizdavo, kad jų santuoka ir meilė stipri?

– Man aišku tik viena: tau reikia apsispręsti, ko nori,– lediniu balsu pareiškė Rafaelis.– Šeimos su manimi. Ar karjeros.

– Galbūt likimas jau nusprendė už mane.

Leilos balsas padvelkė stingdančiu šalčiu. Akyse tvyrantys šešėliai paskleidė širdį kaustančią tamsą.

Daugiau netarusi nė žodžio, ji smuko į miegamąjį. Užuot nusekęs jai iš paskos, Rafaelis liko stovėti vienas, nuogąstaudamas, kad jos pranašiškuose žodžiuose slypi kai kas daugiau, nei jam norėtųsi.

***

Leila pabudo nuo tylaus žadintuvo skambėjimo. Jį nutildžiusi, išsitiesė lovoje ir įsistebeilijo į lubas.

Dėl miego stygiaus jai vis dar buvo sunku susiorientuoti. Tačiau netrukus grįžo skausmingi praeito vakaro prisiminimai.

Pasukusi galvą, ji įsistebeilijo į tuščią vietą šalia. Patalai buvo sugulėti, pagalvėje likęs Rafaelio galvos įspaudas.

Vakar jis visgi miegojo vienoje lovoje su ja, bet prie jos neprisilietė. Nesuteikė jai savo raminamo glėbio šilumos.

Ne, tai netiesa. Tai Leila emociškai neprisileido Rafaelio.

Atsidususi ji išlipo iš lovos. Jie pirmą kartą gyvenime miegojo vienoje lovoje ir nepasimylėjo. Pirmą kartą nuėjo miegoti išsiskyrę piktuoju.

Rafaelis jai pateikė ultimatumą, bet ji bijojo priimti bet kurį iš jai pateiktų sprendimų; jeigu atsisakytų karjeros, kad sukurtų šeimą, gali ir vėl netekti kūdikio. Spaudimas, kurį teko išgyventi kopiant į karjeros viršūnę, būtų niekis, palyginti su kūdikio netektimi. Tačiau ji žinojo, kad Rafaelis neatlyš. Kad privers ją tapti žmona ir motina, kuria ji kadaise žadėjo tapti ir vylėsi būsianti.

O kad viskas būtų taip paprasta.

– Gerai miegojai?– pasigirdo Rafaelio balsas.

Leila pasuko galvą į minkštą kėdę prie lango. Jis kaip koks saulėje besišildantis katinas sėdėjo patogiai joje įsitaisęs.

Leilai išdžiūvo burna. Platūs Rafaelio pečiai ir raumeningas torsas atrodė įspūdingai. Oda įdegusi. Ji žinojo, kad juodi plaukeliai ant krūtinės yra švelnūs.

– Bent jau pailsėjau,– atsakė ji ir pakėlusi žvilgsnį į vyrą pamatė, kad jo akyse ­nebebuvo vakarykščio pykčio. Tačiau ji nesileido apkvailinama.– Kada atsigulei?

Rafaelis kilstelėjo vieną petį.

– Beveik ketvirtą.

Taip mažai miegojęs, jis vis viena atrodė be galo gražus. Susitelkęs. Ramus.

O Leila savitvarda toli gražu negalėjo pasigirti. Jos akys buvo lyg smėlio pripiltos. Skrandis– it nervų kamuolys. Sielvartas ir kaltė, kuriuos buvo patyrusi pastaraisiais metais, pernakt, regis, išaugo dukart.

Rafaelis privalėjo žinoti, kad ji jau kartą mėgino tapti motina ir jai nepavyko. Kad ir kitas mėginimas gali pasibaigti nesėkme.

Aplaižiusi sukepusias lūpas, Leila pamėgino parinkti teisingus žodžius, kurie turėjo atverti jam tiesą apie persileidimą. Išreikšti baimę pastoti, nors ir kaip trokštų glausti prie krūtinės kūdikį. Jo kūdikį.

– Rafaeli...

– Pagal grafiką tau po valandos fotosesija,– žiūrėdamas į savo mobilųjį pasakė jis; Rafaelis buvo nežymiai suraukęs kaktą.

Leilai neliko abejonių, kad jis vis dar pyksta, o ir kas galėjo jį dėl to kaltinti? Vargu ar dabar būtų tinkamas metas pasakyti tiesą ir iš karto pulti ruoštis fotografuotis. Rafaelis vertas kur kas daugiau jos dėmesio.

– Ar tau dar reikės vonios kambario?– paklausė Leila jausdamasi dėkinga, kad jos balsas neišduoda viduje vykstančios kovos.

– Ne. Gali naudotis kiek tinkama.

Ji nieko nelaukdama nėrė į vonios kambarį ir palindo po dušu. Išsimaudžiusi pasijuto šiek tiek energingesnė.

Tačiau stovėdama priešais veidrodį aiškiai matė veide įsirėžusias naujas raukšleles. Užmerkusi akis pamėgino sutelkti mintis į reikiamą atlikti darbą ir iš minčių išstumti Rafaelį. Jeigu ką ir išmanė, tai makiažo subtilybes, kurios padėdavo atrodyti natūraliai, paslėpdavo amžiaus raukšles ir sielvartą.

O kad taip lengvai galėtų panaikinti savo kūno problemas, kurių nė nebūtų kilę, jeigu ji nebūtų patyrusi valgymo sutrikimų. Tačiau žala buvo padaryta, o kaltė dėl to nė minutei neleido jai ramiai gyventi.

Vydama šalin širdį draskančius jausmus Leila prisivertė įsijausti į pasaulinio garso manekenės vaidmenį. Išsidžiovinusi ir iki žvilgesio išsitiesinusi plaukus, ji apsivilko suknelę be petnešėlių ir žengė į miegamąjį. Savo nuostabai pamatė, kad Rafaelis jau apsivilkęs baltutėlaičius marškinius ir apsiavęs rudus batus.

Jis galėtų būti puikiausias modelis.

Ši mintis Leilai į galvą šovė jau ne pirmą kartą. Rafaelio figūra buvo ideali. Pasitikėjimas savimi begalinis.

Ir šią akimirką gerokai lenkė josios. Leila negalėjo pakęsti savo nesugebėjimo apsispręsti. Karjeros pradžioje būtent tas nesugebėjimas kovoti už save ir už savo darbą leido motinai ir jos agentei visiškai užvaldyti jos gyvenimą. Priimti už ją sprendimus, kurie kone kainavo gyvybę. Kurie padarė jai amžiną žalą, dėl kurios ji galbūt niekada nesusilauks vaikų.

Jeigu, žinoma, apskritai pajėgs įveikti nėštumo baimę.

Bet net įveikusi nesugebėtų pamiršti iš meilės užsimezgusios ir prarastos gyvybės. To gražaus stebuklo, kuris iš jos buvo atimtas pernelyg anksti.

Mėgindama nuvyti akis užliejusias ašaras Leila sumirksėjo ir pažvelgė į rankinę. Viduje gulėjo naujas mobilusis, kurį jai sukūrė jos vyras– pora jo nuosavam unikaliam mobiliajam.

Leilai prireikė visos turimos stiprybės, kad paslėptų sielvartą ir kaltę tolimiausiame sielos kampe. Paskui jai teko gerokai pasirausti atmintyje, kad prisimintų, kaip atidaromas kalendorius.

Pagaliau radusi fotosesijos vietos adresą, ji sumurmėjo jį sau po nosimi sąmoningai vengdama Rafaelio žvilgsnio.

– Iki pietų turėčiau baigti.

– Puiku. Galėsime kartu papietauti.

– Puikus sumanymas. Paskambinsiu, kai tik atsilaisvinsiu.– Ji apsiavė firminius batelius ir ryžtingai žengė durų link vildamasi, kad plačių jos žingsnių Rafaelis nepalaikys beviltišku poreikiu sprukti nuo slegiančios praeities.

– Neprireiks. Ketinu vykti drauge.

Leila sustojo kaip įbesta ir atsisuko į Rafaelį.

– Ką? Kodėl? Mirtinai užsinuobodžiausi mane stebėdamas,– fotografavimas gali trukti visą amžinybę.

Rafaelis nusišypsojo.

– Querida , man niekada nenusibos tave stebėti.

Leilą perliejo jaudulio banga, bet ji iš karto sau priminė, koks yra giliausias Rafaelio troškimas– įtikinti ją atsisakyti karjeros ir pradėti šeimą,– todėl ji privalo būti stipri.

Bet kai jo tamsių akių žvilgsnis nuslydo jos kūnu, jai ir vėl pakirto kojas. Jai pašiurpo oda, speneliai, ilgėdamiesi jo prisilietimo, sustandėjo, o nuo deginančio jo žvilgsnio ryžtas ėmė tirpti.

Pavojus. Jis buvo pavojingiausias jos sutiktas vyras. Grobuonis, žinantis, kaip, radus silpną aukos vietą, užspeisti ją į kampą.

Tačiau net tai suvokdama Leila nerado jėgų nuo jo atsitraukti. Ji buvo kaip į liepsną skrendantis drugys.