Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

– Manai, kad aš viso to nenoriu?

– Maniau, kad nori, bet pastaruoju metu gyveni užsisklendęs savyje,– atsakė Leila, ir Rafaelis į ją piktai pažvelgė.– Leidi man pamatyti tik mažą savo dalelę, bet man to negana. Noriu, kad būtum šalia. Noriu kalbėtis su tavimi apie svajones, apie baimes ir norus. Noriu, kad saugotum mane. Kad būtum mano mylimasis. Bet visų svarbiausia– noriu, kad mylėtum mane taip, kaip aš myliu tave.

– Manai, kad...– pradėjo Rafaelis, bet sakinio taip ir nebaigė, nes ji jau buvo jį apkaltinusi jausmų slėpimu.

Ji prisipažino jį mylinti. Prisipažino nuogąstaujanti, kad šis jausmas vienpusiškas.

Ką jis galėjo atsakyti?

Rafaelis iš tiesų slėpė savo jausmus, nes niekada nebuvo tikras dėl jų gilumo. Bet ilgiau negalėjo.

– Eime. Parodysiu tau, kaip jaučiuosi.– Paėmęs Leilą už rankos, Rafaelis nusivedė ją koridoriumi.

– Manai, kad seksas viską išsprendžia?– sušuko Leila ir pamėgino išsivaduoti, bet Rafaelis tik dar tvirčiau sugniaužė jos ranką.

– Mylėtis su tavimi man– didžiausias malonumas pasaulyje,– pasakė jis,– bet šią akimirką ne šitai ketinu padaryti.

– Tikras stebuklas,– irzliai atitarė Leila.– Rafaelis da Souza ketina papasakoti apie savo jausmus.

Nekreipdamas dėmesio, jis praėjo savo darbo kabinetą ir patraukė link gretimų durų, už kurių, kaip manė Leila, buvo sandėlis. Pasukęs durų rankeną, Rafaelis žengė vidun, kartu įsitempė ir Leilą.

– Kaip mėgsta sakyti mano mama, paveikslas vertesnis už tūkstančius žodžių.

Ji jau buvo kažką atkertanti, bet lūpos taip ir liko sustingusios. Smėlio spalvos sienos buvo nukabinėtos įrėmintomis jos nuotraukomis. Žurnalų viršeliais. Iškarpomis. Kadrais, kurių ji jau net neatminė.

Iš pradžių Leila galvojo, kad nuotraukose užfiksuoti penkeri jų bendro gyvenimo metai. Bet, apsisukusi apie save, pamatė, kad jųdviejų nėra nė viename kadre. Visur tik ji.

Šis kambarys buvo tarsi šventovė. Kurioje ji, pasaulinio garso manekenė, švietė lyg vieniša žvaigždė.

– Kodėl?– nepajėgdama suvokti, ką ši paroda galėtų reikšti, paklausė ji.

– Atnaujindamas šį namą galvojau, kad vieną dieną jame gyvensi ir tu. Kad čia bus mūsų namai. Bet tavo karjera vėl mestelėjo tave į aukštumas, ir mano planai žlugo.– Įtemptas Rafaelio žvilgsnis buvo įsmigęs į susijungusias jųdviejų rankas. Jis atrodė be galo liūdnas.– Jaučiausi siaubingai nusiminęs. Kai į apartamentus pristatė tavo nuotraukas, peržiūrėjau visas iki vienos. Vien į jas žiūrėdamas pasijutau gyvas.

Leila, nesuvokdama, ar turėtų jaustis pamaloninta, ar susirūpinusi, sunkiai nurijo seiles. Ji stebeilijo į savo atvaizdą ant sienų; paskui nukreipė žvilgsnį į Rafaelį; jo akyse tviskėjo kažkoks nepažįstamas jausmas, kėlęs norą prie jo prieiti ir paguosti. Pasakyti, kad jį myli. Tarsi kada nors būtų liovusis!

– Ak, Rafaeli, kaip gaila, kad nepapasakojai apie šį namą ir savo planus.

Jis nervingai susijuokė.

– Tam, kad tai padaryčiau, būčiau turėjęs pripažinti esąs arba vargšas, arba romantiškas kvailys, o šito nebūtų leidęs mano išdidumas. Todėl tuščiuose namuose iškabinau tavo nuotraukas ir įtikinau save, kad tol, kol galėsiu žiūrėti į tavo veidą, nebūsiu vienas.

– Ar tai padėjo?– po ilgos, įtampos persunktos pauzės paklausė Leila.

– Ne. Kuo ilgiau čia užsibūdavau, tuo labiau sielvartavau dėl to, ką praradome,– atsakė jis.– Ką praradau aš ir ko bijojau niekada neatgauti.

– Tu manęs niekada nebuvai praradęs,– pasakė Leila ir, prigludusi prie savo vyro, delnais apėmė jo gražų veidą. Tada ir išvydo tas mažo berniuko, stovinčio priešais Londono vitriną ir žvelgiančio į iš jo atimtą šeimą, akis.

Rafaelis tenorėjo namų. Šeimos. Meilės.

– Pamilau tave iš pirmo žvilgsnio. Bet kai praradau kūdikį, man plyšo širdis, nes žinojau, kad dėl baimės galiu tau niekada nesuteikti to, ko trokšti,– pagaliau ­skausmingą tiesą atvėrė Leila.– Rafaeli, be galo norėjau susilaukti su tavimi vaiko, tačiau baiminausi, kad, nepajėgusi išpildyti tavo noro, galiu prarasti ir tave, ir sveiką protą.

Rafaelis jau žiojosi portugališkai nusikeikti, bet prikando liežuvį.

– Esu kvailys. Tavo meilės nevertas idio­tas.

– Mes abu, iškėlę karjerą aukščiau visko, netekome kelrodžio. Nors nesigailiu dėl savo pasiekimų, kai ką visgi supratau.

– Ką?– švelniai apkabindamas žmoną paklausė Rafaelis.

– Kad labai tavęs ilgėjausi. Naktimis gulėdama atmerktomis akimis spėliodavau, ar apie mane galvoji. Netgi pradėjau nerimauti, kad gali susirasti kitą moterį.

– Niekada gyvenime!– karštai užginčijo Rafaelis.– Jokia moteris, išskyrus tave, dar nėra patraukusi mano dėmesio. Leila, aš tave myliu. Visad mylėjau ir visada mylėsiu. Bet daugiau nebeversiu tavęs čia gyventi...

Leila spurdančia širdimi prispaudė jam prie lūpų pirštus.

– Palauk! Pakartok.

Ji jautė, kaip Rafaelis seksualiai nusišypso; nuo šio pojūčio jai užgniaužė kvapą, ji suvirpėjo.

– Neversiu tavęs čia gyventi, nes...

– Ne, pasakyk, kas tavo širdyje,– kupinomis ašarų akimis nutraukė jį Leila.

– Nes aš tave myliu, meu amor . Šiandien, rytoj ir visados.

Rafaelio lūpos taip švelniai palietė josios, kad jos skruostais kaipmat pasipylė ašarų upeliai. Jis ją mylėjo, ir tai buvo visų svarbiausia. Šių žodžių Rafaelis nebuvo sakęs jau seniai. Pernelyg seniai.

– Galime gyventi, kur tik panorėsi,– pasakė Rafaelis.

– Vieta visai nesvarbi, kol esi šalia.

Jis lyg abejodamas linktelėjo galva, akys įtartinai sudrėko.

– Kalbant apie tavo karjerą, pažadu netrukdyti.

Leila pirštais perbraukė per nenusakomai gražų vyro veidą ir plačius pečius, kuriems teko tokia skausminga našta.

– Savo agentei jau pranešiau, kad iki gimdymo daugiau nepriimsiu jokių pasiūlymų,– tarė Leila.– Net ir paskui ketinu būti labai išranki, nes nuo šiol šeima man– visų svarbiausia. Rafaeli, privalau susitelkti į šiuos brangius kūdikius. Į mūsų kūdikius. Vis dar baiminuosi, kad galiui atkristi, bet tol, kol esi šalia, žinau, jog būsiu stipresnė. Rafaeli, tu man teiki jėgų, padedi man jaustis gražiai ir branginamai.

– Puiku, nes padienius darbus paskirsčiau savo darbuotojams, kad galėčiau daugiau laiko praleisti su tavimi. Leila, drauge mes galime viską; kad ir kas nutiktų, visada būsiu šalia. Tačiau ir man reikės tavo pagalbos– kad tapčiau geru tėvu. Turėsi man parodyti, kaip rūpintis mūsų brangiais kūdikėliais,– pasakė jis ranka glostydamas Leilai nugarą, glausdamas ją arčiau širdies.

– Ak, Rafaeli, būsi nuostabus tėtis, o aš tau padėsiu. Mes abu vienas kitam padėsime, mano meile, visą likusį gyvenimą,– pasakė Leila ir įrodydama savo meilę jį pabučiavo.

Jie buvo toks puikus duetas.

– Na, tai kaip siūlai išnaudoti laisvalaikį iki gimdymo?

– Turiu porą minčių,– atsakė Rafaelis ir vėl pabučiavo žmoną į lūpas nepalikdamas jai abejonių, kokių malonumų ketina suteikti.

Šiandien. Rytoj. Ir visą likusį gyvenimą.