Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

Likusioji vakaro dalis prabėgo tvarkant verslo reikalus, ilgai kalbantis telefonu ir dar ilgiau – kuriant naujas idėjas. Kai Rafaelis pagaliau baigė darbą, buvo po vidurnakčio. Jam maudė nugarą, galvoje mirgėjo skaičiai ir kodai, nė vienas kurių jam nebeturėjo prasmės.

Namuose karaliavo tamsa. Ir ramybė.

Suradęs miegamąjį Rafaelis nusirengė, susirangė lovoje šalia Leilos ir, uždėjęs delną ant jos plokščio pilvo, prisitraukė ją.

Pro miegus sudejavusi, Leila prigludo prie jo dar labiau. Rafaelio širdis prisipildė meilės, lūpas nušvietė šypsena, bet po akimirkos krūtinę nudiegė nerimas.

Jo žmona. Jo kūdikiai. Jis niekada sau nedovanos, jeigu nesugebės jų apsaugoti.

Tą patį jis kartojo sau ir kitą rytą, veždamas Leilą į fotografavimo vietą, vingiuotu pakrantės greitkeliu puikiai manevruodamas galingą automobilį. Fotosesijos vieta, nusidriekusi palei dantytas, į vandenyną besileidžiančias uolas, gniaužė kvapą ir tuo pat metu dvelkė pavojumi.

Fotografas negailėjo pagyrų Leilos profesionalumui, o Rafaelis grožėjosi savo žmonos laikysena ir grožiu uolų, smėlio ir jūros fone. Ji darbavosi be galo lengvai, ir, iš šalies žiūrint, regis, visai be jokių pastangų, bet Rafaelis žinojo, koks alinantis jos darbas.

Popietinė fotosesija, vykusi nedideliame pajūrio kaimelyje, šiek tiek tolėliau, jau buvo kitokia, nes, fotografui pagaliau sulaukus tinkamo apšvietimo, kunkuliuojanti Leilos energija buvo nuslūgusi. Nors jos kūnas ­atrodė tobulas, o šypsena tebebuvo užburianti, akys dvelkė abejingumu.

– Leila, dar pora kadrų, – po pertraukėlės, per kurią ji atsinaujino makiažą ir atsigėrė vandens, pasakė fotografas. – Padėk man. Atlikime viską dabar ir galėsime iš čia nešdintis .

Leila pakratė rankas, pasitempė ir atsistojo be galo gundančia poza. Rafaelio kūnas suvirpėjo iš geismo.

– Štai taip, – greitai spragsėdamas fotoaparatu ir keisdamas rakursus, pasakė fotografas. – O dabar pulk.

Rafaelis žengė žingsnį atgal. Tačiau Leilos akys įsmigo į jį ir, regis, prirakino vietoje. Jos žvilgsnis išdavė aistrą. Viliojo iššūkiais ir geidulingais pažadais.

Rafaelio burna perdžiūvo, kraujas greitais tvinksniais plūstelėjo venomis. Varpa apsunko ir sustandėjo. Kaip ir per fotosesiją Prancūzijoje.

Tik šįsyk, kitaip nei aną kartą, jis greitai įkliuvo į naujo žaidimo pinkles. Tai buvo pavojinga, vieša dvikova. Pirmas kartas, kai Rafaelis nuleido savitvardos uždangą, ir jį galėjo matyti ne tik Leila, bet ir visi aplinkiniai. Laimei, niekas į jį nežiūrėjo. Visų akys buvo įsmeigtos į Leilą.

O ji šiuo metu žvilgsniu svilino Rafaelį.

Jis pradėjo vaikščioti pirmyn atgal, akimis vis pakurstydamas jos aistras, įmesdamas prakurų ir į savąją ugnį. Noriu tavęs nuogos, po savimi, querida !

Leila kilstelėjo smakrą ir, ėmusi sekioti vyrą akimis, pradėjo žaisti su juo vizualinių glamonių žaidimą. Tarsi provokuodama paimti ją dabar!

Tai buvo be galo erotiška: jis stovėjo šešėliuose, o ji pozavo apšviesta ryškiausių prožektorių ir akimis su juo mylėjosi. Visi ją stebėjo. O Rafaelis nuo jos veido išraiškų ir gundančių pozų vis labiau audrinosi.

– Puiku, nuostabu, – toliai spragsėdamas fotoaparatu murmėjo fotografas. – Tęsk, Leila. Nagi, mieloji, išsiliek.

Ir ji darė, ką liepiama, karštu žvilgsniu glostė Rafaelį tol, kol jam ėmė rodytis, kad tuoj sudegs. Jo paties akys geidulingai ­glamonėjo jos standžias krūtis ir spenelius, kurie nuo jaudulio jau buvo sukietėję.

Jam norėjosi judėti drauge su Leila provokuojančiu jos klubų ritmu. Pajusti standų jos užpakaliuką sau prie varpos ir panirti į šilkines jos klostes, kurios jau neabejotinai turėjo būti sudrėkusios ir pasirengusios jį priimti.

Kai fotografas patenkintas linktelėjo galva ir paskelbė, kad darbas baigtas, Rafaelis nuo sukilusio geismo jau buvo kone ištiktas agonijos. Leila atrodė pasirengusi nusiplėšti drabužius ir sugundyti jį čia ir dabar.

Tačiau, palydėjęs ją iki keleivio durelių, išgirdo, kaip ji tyliai sudejavo.

– Kas nutiko?

Leila susmuko sėdynėje, jos akys atrodė it du ežerai, veidas gerokai įraudęs. Tačiau šalčiu Rafaelį nusmelkė prie pilvo prispausta ranka.

– Pajutau aštrų dūrį šone, – pasakė ji. – Tikriausiai pernelyg ilgai išbuvau vienoje pozoje.

Tai galėjo būti ir tiesa, tačiau Rafaelis baiminosi, kad šis skausmas gali būti ir rimto pavojaus ženklas. Visgi garsiai išsakyti savo nuogąstavimus vengė, nes šitai ją būtų išgąsdinę.

Rafaelis skubiai sėdo už vairo ir kiek galėdamas pasileido į Los Andželą.

– Paskambink savo gydytojui ir sužinok, kur turime atvykti, – į jo kabinetą ar į ligoninę.

– Esu tikra, kad tavo nerimas be pagrindo, – pasakė Leila, bet tai sakydama jau rinko gydytojo numerį.

Besiklausant, kaip ji telefonu apibūdina skausmą, Rafaelio kūnu ledinio šalčio bangomis ritosi nekantrumas.

– Nemanau, – atsakė Leila į jai užduotą klausimą. – Ne, tik tą vieną kartą. Gerai, mes jau pakeliui.

– Kur? – prisiversdamas kalbėti kaip galima ramiau paklausė Rafaelis.

– Į gydytojo kabinetą, – atsakė Leila ir nurodė adresą.

Dėl eismo spūsčių pusantros valandos kelias išsitęsė iki dviejų valandų. Rafaelio nervai buvo įtempti iki paskutinės ribos.

Įsukęs į stovėjimo aikštelę, jis nuspaudė stabdžio pedalą, tačiau numaldyti kunkuliuojančio kraujo nepavyko.

– Šiame mieste nusigauti iš vieno taško į kitą užtrunka pernelyg ilgai.

– Eismas čia iš tiesų gali būti neprognozuojamas, – susirūpinusi pritarė Leila.

Rafaelis paėmė žmoną už rankos ir sunėrė su ja pirštus; jo širdis suspurdėjo pajutus, kaip Leilai per kūną nusirita virpulio banga.

– Suprantu, kad pasitiki savo gydytoju, bet man tikrai bus ramiau, jei persikelsi į mūsų namus San Paule.

Leila vėl linktelėjo galva; jai dar nespėjus nieko pasakyti, Rafaelis jautė, kad ji neprieštaraus, jog vėžliška šiandienos kelionė greitkeliu geriau už visus jo argumentus įrodė, kad likti šiame mieste pernelyg rizikinga.

– Taip, man taip pat.

Jis iš palengvėjimo atsiduso ir, pakėlęs jųdviejų rankas sau prie lūpų, pabučiavo į Leilos plaštaką.

– Puiku. Na, o dabar – pirmyn pas gydytoją.

Po apžiūros gydytojas atliko tyrimą ultragarsu. Girdėdamas savo dvynukų širdies plakimą, matydamas, kaip jie juda Leilos pilve, Rafaelis džiaugėsi taip, kaip dar niekada nebuvo džiaugęsis. Jo jausmai liejosi per kraštus, jis jautėsi dėkingas, kad kambaryje tamsu ir niekas jo nieko neklausinėja.

– Dėl įtemptos darbo dienos ir ilgo buvimo saulėje patyrėte karščio spazmus, – galiausiai pasakė gydytojas. – Leila, patarčiau susilaikyti nuo darbo.

– Tą ir ketinu padaryti, – ištarė ji, ir Rafaelis dar kartą iš palengvėjimo atsiduso.

Padėkojęs gydytojui, jis paėmė žmoną už rankos; jo širdis buvo kupina žodžiais nenusakomos meilės.

– Vykime namo, querida .

Vienuoliktas skyrius

Per penkerius santuokos metus Rafaelis tik dvi vietas galėjo pavadinti namais. Pirmoji buvo butas Rio de Žaneire, o antroji– apartamentai.

Jie visą laiką gyveno pačiame šurmulio centre. Arba niekada nenurimstančiame Rio de Žaneire, arba smagaus naktinio pajūrio gyvenimo sūkuryje.

Kai asmeninis Rafaelio lėktuvas po kelių valandų nusileido Ribeiraun Prete, Leila prisipažino troškusi pokyčio.

Oro uoste jų jau laukė limuzinas.

Ji jautėsi be galo pavargusi, tačiau akys vis tiek godžiai rijo nuostabius dirbamos žemės plotus. Dauguma raudonų laukų dar nebuvo apsėti, o kituose jau geltonavo ražiena. Tik cukrašvendrių laukuose knibždėjo derlių nuimantys darbininkai.