Kai jie liks vieni, Rafaelis būtinai šitai išsiaiškins. Nuplukdęs laivelį toliau nuo barjerų, skirtų sulaikyti smalsuolius, Rafaelis pasuko į nuošalų paplūdimį. Nors pakrantė nebuvo nei graži, nei plati, ten bent jau buvo ramu.
– Stebuklingai išvengei paparacų ir sargų,– nusiaudama aukštakulnius pagyrė vyrą Leila; išlipę iš laivelio, juodu leidosi šilta smėlėta pakrante.
– Paprasčiausiai pasisekė.– Kaip sekdavosi dar vaikystėje, kai jis, nepaklusęs tėvo draudimui, įsmukdavo į Vulfų dvarą, kad galėtų pažaisti su savo broliais ir seserimi.
Nuvijęs šalin senus, skausmingus prisiminimus, Rafaelis susitelkė į tai, kas jo gyvenime buvo įvykę gražaus. Metams bėgant, ryšys su kitais šeimos nariais tvirtėjo, nors šiuo metu susisiekdavo ne su visais. Kita vertus, jo šeima buvo pasklidusi po pasaulį, visi iki vieno Vulfų vaikai tebesinešiojo tėvo jiems paliktus emocinius ar fizinius randus.
Rafaelis visą gyvenimą baiminosi, kad niekada nieko nepamils– iki tos dienos, kai sutiko Leilą. Net pirmaisiais santuokos metais vis abejojo, ar tai, ką jaučia, yra tikra. Ar vieną dieną nepabus ir nesupras, jog viskas tebuvo sapnas.
Jis pažvelgė į savo žmoną– dabar jos veidas atrodė giedresnis, bruožai labiau atsipalaidavę. Jis ir pats nejučia ėmė šypsotis.
– Jautiesi geriau?– sunerdamas pirštus su jos paklausė Rafaelis.
– Kur kas geriau. Oras toks gaivus.
Rafaelis negalėjo su ja nesutikti, nors su kiekvienu įkvėpimu kaskart vis giliau į sielą įtraukdavo ir saldaus jos aromato. Įtampa, kurią kėlė nuolatinis ir įkyrus aplinkinių dėmesys, pradėjo slūgti, tačiau jis jautė, kad Leila dar iki galo neatsipalaidavo.
– Ak, kaip šito ilgėjausi,– pagaliau ištarė Leila.
– Paplūdimio?
– Tylos ir ramybės drauge su tavimi.
Visiškos savo gyvenimo priešingybės. Šią akimirką jų pasauliai vienas nuo kito buvo nutolę per šviesmečius. Ir jeigu jie nepadės taško šiais metais išgyventai beprotybei, nukentės jų santuoka. Gal netgi jau nukentėjo.
– Kodėl vis dar save verti taip sunkiai dirbti?
– Jeigu liausiuosi kovoti, kad išlikčiau viršūnėje, nepraėjus nė metams, galiu atsidurti pačioje apačioje.
Netikėtai Rafaelis pajuto, kaip jį užvaldo įtampa. Juk šitai anksčiau ar vėliau turėjo nutikti– jiems pradėjus kurti šeimą, dėl kurios jau buvo susitarę. O gal jos planai pasikeitė?
– Skamba taip, lyg ketintum dirbti ir toliau.
– Taip ir yra,– nė nedvejodama atsakė Leila.
Nejaugi ji kalba rimtai?
Rafaelis ilgėjosi žmonos, norėjo niekada neturėtos, išsiilgtos šeimos. Namų.
Vyras troško, kad Leila vėl taptų jo gyvenimo dalimi, o ne taip ir liktų kažkuriame egzotiniame pasaulio kampelyje fotografuojama manekene su užkulisiuose laukiančiais vaikais. Kur jam nebūtų vietos. Ir jis liktų vienišas. Užmirštas. Atstumtas.
– O kaip vaikai, Leila? Man atrodė, kad buvome susitarę: kai sukursime šeimą, atsidėsi vien vaikams. Mūsų vaikai tau taps svarbesni už viską, ypač už karjerą. Ar nori pasakyti, kad šitai pasikeitė?
2 Mano širdis (Port.)
Trečias skyrius
Tarp jų įsivyravo gūdi tyla, užgožusi net raminamą bangų mūšos ošimą, net šiltame nakties ore pulsuojantį smagų muzikos ritmą.
Jis uždavė paprasčiausią klausimą, dėl kurio jie buvo susitarę dar prieš susituokdami. Atsakyti ji privalėjo akimirksniu– taip, kaip jie ir buvo vienas kitam pasižadėję.
– Rafaeli, ne viena vaikus auginanti mama dirba,– atsakė Leila, ir tai buvo savotiška įžanga į prisipažinimą, kad ji apsigalvojusi.
Rafaelis nurijo kylantį keiksmą ir susikišo rankas į kišenes, nors net mažiausia jo ląstelė reikalaute reikalavo smarkiai ją papurtyti ir priversti atsikvošėti. Dabar visų svarbiausia buvo neprarasti savitvardos. Jis privalėjo išlikti ramus. Išlaikyti šaltakraujiškumą. Bent jau tiek, kiek tai buvo įmanoma, iš rankų slystant svajonėms.
– Dauguma vaikus auginančių moterų dirba todėl, kad neturi kito pasirinkimo. O tau dirbti nereikia.
– Nesutinku su tavimi,– atšovė Leila.– Dauguma moterų dirba todėl, kad darbas įprasmina jų gyvenimą.
– Nejaugi manai, kad motinystė pati savaime nėra prasminga?
Aksominė naktis buvo pridengusi detales, ir Rafaelis apgailestavo negalįs matyti žmonos veido. Tačiau nuo jos sklindanti įtampa buvo iškalbingesnė už vaizdą.
– Rafaeli, tikrai nemanau, kad pasaulyje yra labiau sielą praturtinantis dalykas už vaiko auginimą,– nuo jaudulio trūksmingu balsu pagaliau ištarė Leila.– Tačiau tai nereiškia, kad negalėčiau ir šiek tiek dirbti. Man patinka mano darbas. Per jį sugebėjau padėti kitoms merginoms, kenčiančioms nuo valgymo sutrikimų. Pakeičiau jų gyvenimą.
Rafaelis gerai žinojo, kad Rio de Žaneire Leila įsteigė kliniką, jis didžiavosi visais jos pasiekimais. Taip pat žinojo, kad dėl tos įstaigos ji patyrė didelių finansinių nuostolių. Nuostolių, kuriuos jis lengvai būtų galėjęs kompensuoti. Tačiau kai jis kovo mėnesį žmonai pasiūlė priglausti kliniką po savo įmonės sparnu, ji padėkojusi pagalbos atsisakė.
Daugiau šia tema jie nesikalbėjo, bet dabar Rafaelis privalėjo žinoti situaciją.
– O tavo verslo vadybininkas? Nejaugi ne jis už viską atsakingas?
– Taip, bet paskutinis žodis visada mano. Ypač dėl klinikos. Man svarbu akylai stebėti jos darbą.
Leilai, kaip ir jam, nestigo išdidumo. Ji siekė kontroliuoti tiek savo karjerą, tiek labdaringą veiklą.
Ir Rafaelis tai suprato, nes buvo lygiai toks pat. Visgi pastaruoju metu jam ėmė rodytis, kad žmonos poreikis priiminėti lemiamus gyvenimo sprendimus tapo nebevaldomas. Ji norėjo kontroliuoti ne vien mažmožius. Leila mikrodalelių tikslumu siekė valdyti viską.
Nejaugi ir jų santuoką bei būsimą šeimą?
Ji negalėjo atsisakyti karjeros, niekam nenorėjo atiduoti klinikos. Primygtinai siekė valdyti savo darbą ir tuo pat metu būti motina,– o pastarąjį žingsnį, matyt, ir vėl ketina atidėti.
Rafaelis du kartus giliai įkvėpė, tačiau jo nervai vis dar balansavo ant sprogimo ribos. Jis puikiai žinojo, kaip dalinis darbas galiausiai apima ir kitas gyvenimo sferas. Jis taip pat žinojo, kokia atsidėjusi karjerai yra Leila.
Todėl mintis, kad ji bus dirbanti motina, kėlė nemenką nerimą. Juk kai darbuojiesi fotografavimo aikštelėje, kūdikį lengva pastumti į šalį, perduoti į svetimų žmonių rankas.
Būtent taip vaikystėje nutiko Rafaeliui. Kol jo mama už apgailėtiną užmokestį tvarkydavo svetimų žmonių namus, jis būdavo paliekamas tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus. O vėliau, kai motina nebeišgalėdavo sumokėti už jo priežiūrą, jiems priklausančiame mažame butuke likdavo vienas.
Rafaelis iš susierzinimo sugriežė dantimis– jis jau nuo vaikystės buvo sau prisiekęs, kad nė vienas jo vaikas tokio gyvenimo negyvens. Kad jo vaikai turės ir namus, ir abu tėvus, kurie po darbo grįš namo. Jie jausis mylimi. Geidžiami. Branginami.
Rafaelis paėmė Leilą už rankos ir, pakėlęs pirštus sau prie lūpų, švelniai pabučiavo. Jos kūnu atvilnijo virpulys, bylojantis, kad bent jau fiziškai ji nėra jam abejinga.
– Leila, pavargau nuo gyvenimo atskirai ir laukimo, kada pradėsime šeimą,– pasakė jis.– Noriu vėl turėti žmoną ir gyventi su ja po vienu stogu. Noriu turėti namus, vaikų.
Leila atsikrenkštė, ją suvirpino dar viena drebulio banga.
– Dievas mato, aš tavęs ilgiuosi. Bet tai, ko dabar prašai, yra nelogiška.
– Kalbu iš patirties,– švelniai paprieštaravo Rafaelis.– Gyvenau su motina, kuri visą gyvenimą dirbo– ne vieną, o du darbus. Žinau, ką reiškia būti vienam, ir neketinu leisti savo vaikams išgyventi to paties.
Читать дальше