Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

– Neprieštarauju,– pritarė Leila, bet abejojo, ar galės sudėti bent bluostą.

***

Išsimaudžiusi, susišukavusi ir kruopščiai pasidažiusi, Leila pasipuošė žalsvai mėlyna garsaus madų kūrėjo suknele, kuri jai buvo parinkta specialiai filmo Nuogos sielos premjerai. Apatinė dalis buvo tiesaus kirpimo, su skeltuku šone, kad netrukdytų eiti.

Viršutinė– be petnešėlių– viliojamai gludo apie liemenį ir, tarsi gėlės žiedlapiai išplatėdama į viršų, dengė krūtis. Lengvas dirbtinis įdegis pagyvino natūraliai auksinę jos odos spalvą, kuri, vilkint žalsvai mėlyną suknelę, regis, švytėte švytėjo.

Ausyse blykčiojo įveriami mėlynos spalvos deimantiniai auskarai, o kaklą netrukus turėjo papuošti ant plonytės auksinės grandinėlės užvertas didelis prie auskarų priderintas mėlynas deimantas. Ant dešinės rankos jau puikavosi tokio pat dizaino deimantinis žiedas– visa tai buvo Rafaelio dovanos, kuriomis jis nuolat stebindavo žmoną.

Tačiau ant kairiosios rankos Leila tebemūvėjo savo kuklų sužadėtuvių žiedelį su mažyčiu kvadratiniu deimančiuku ir vestuvinį žiedą su keletu smulkių akmenėlių, kurie jai pritariamai blykčiojo. Jau ne vienus metus Rafaelis primygtinai siūlė žmonai pakeisti abu žiedus prabangesniais, tačiau Leila tiesiai šviesiai pareiškė nė už ką to nedarysianti.

Pirmieji Rafaelio padovanoti papuošalai jai buvo neįkainojami. Šiuos žiedus jis pats jai užmovė ant piršto: soliterą, pasipiršdamas priklaupęs ant kelio, ir plonytį vestuvinį žiedelį, prisiekdamas amžiną meilę, jiems stovint prie altoriaus.

Kad vidinėje žiedo pusėje išgraviruota: meu coração 2 , Leila sužinojo tik motinai paprašius jį apžiūrėti, ko Leila nenorėjo daryti, nes tikėjo, jog jaunavedžiams tai bloga lemiantis ženklas. Tada motina nusišaipė ir iš pigaus dirbinio, ir iš graviruoto įrašo.

Tačiau Leilos širdis, pamačius, kad Rafaelis pasirūpino ir tokiu meiliu įrašu, prisipildė begalinės šilumos, nes, nors jis buvo aistringas vyras, saldžialiežuvauti nemokėjo. Ji netgi galėjo suskaičiuoti kartus, kai pasakė ją mylįs.

Bet Leilai to pakako, ji tikėjo, kad jų santuoka tvirta ir pagrįsta meile. Juos siejo paprastos svajonės apie namus ir šeimą.

Visgi nė vieno jųdviejų gyvenimo negalėjai pavadinti vidutinišku. Grįžus ant podiumo, Leilai ir vėl buvo pavyko pasiekti karjeros aukštumų. O naujus įsipareigojimus ir galimybes lydėjo dosnus atlygis.

Kalbant apie Rafaelį...

Berniukas, kuriam buvo atsakyta prigimtinė teisė, sugebėjo pasiekti tokios sėkmės, kuri gerokai pranoko josios. Rafaelio šlovės akivaizdoje jos pasiekimai nublankdavo.

Trumpai tariant, verslo pasaulyje Rafaelis da Souza buvo tokia jėga, su kuria reikėjo skaitytis. Ypač dabar.

Šiais metais jis pasikeitė. Spinduliavo tokį kategoriškumą, kokį anksčiau jame galėjai tik nujausti. Nuožmumą, kurio Leila net nemokėjo apibūdinti.

Ar pavyks atkurti tai, kas juodu siejo ankstyvaisiais santuokos metais? O gal jis jau nebenori? Ar ir toliau jos geis, sužinojęs tiesą?

Pirmą kartą per visą santuokinį gyvenimą Leila staiga pasijuto nebesanti tikra dėl savo vietos Rafaelio gyvenime. Jeigu jis nuspręstų jos atsisakyti, ar ji pajėgtų toliau eiti užsibrėžtu keliu? Kita vertus, jau kartą išgyveno blogiausia. Tiesa?

Pasigirdo beldimas į duris. Vis dar kovodama su senu skausmu ir kalte, su be galo žmogišku noru tiesiog pradingti, Leila atsisuko ir sustingo. Jai nespėjus išsivaduoti iš stingdančios baimės, durys atsivėrė.

Tarpduryje stovėjo Rafaelis; prie plačių jo pečių, raumeningo kūno ir ilgų tvirtų kojų tobulai gludo smokingas, kaklą puošė peteliškė. Jis buvo vyriškos charizmos ir seksualinio žavesio įsikūnijimas.

Anksčiau tą dieną jis jau buvo išgąsdinęs Leilą– kai ji išėjo iš dušo ir rado jį laukiantį,– o dabar jo pasirodymas ją perliejo tarsi botago ­kirtis. Kodėl jis tada prie manęs neprisidėjo duše? Aš nebūčiau prieštaravusi! Dievas matė, jis taip pasielgė ne kartą.

Kodėl tuomet to nepadarė dabar? Kodėl neįsitraukė jos į dušo kabiną ir su ja nepasimylėjo?

Pamačiusi tvirtą vyro kūną, įdegusią odą ir sustandėjusią varpą, Leila įsitvėrė praustuvo, nes ją perliejusi geismo banga buvo tokia stipri, jog ji net susverdėjo. Rafaelis buvo toks gražus.

Tačiau išėjęs iš kabinos ir nuogas atšlepsėjęs į miegamąjį, jis į ją nė nepažvelgė. O jai norėjosi prie jo prieiti, rankomis perbraukti per kūną, jį pabučiuoti ir išragauti. Norėjosi patenkinti jųdviejų geismą, nes tik jo glėbyje Leila jautėsi pilnavertė. Saugi. Mylima.

– Tegul Dievas padeda mums abiem,– sau po nosimi sumurmėjo Leila ir vėl ėmėsi makiažo bei šukuosenos. Kai įžengė į miegamąjį, Rafaelio ten nebebuvo.

Bet dabar jis vėl grįžo. Aukštas. Rimtas. Velniškai seksualus.

Rafaelis tamsiomis akimis lėtai ir tiriamai ją nužvelgė; tai buvo tarsi nuotolinė glamonė, nuo kurios Leila vėl ėmė virpėti geismu. Galiausiai magnetinės jo akys vėl įsmigo į josios.

Jo žvilgsnyje atsispindėjo dėkingumas ir dar kažkoks jausmas, kurio ji nesuprato. Taip žiūrinčio vyro Leila dar nė karto nebuvo mačiusi, bet tas žvilgsnis truko vos akimirką. Ir pasėjo dar daugiau netikrumo sėklų. Tai buvo naujas barjeras, nauja kliūtis, kurios nei norėjosi, nei reikėjo.

– Po penkių minučių privalome eiti,– kuo ramiausiu balsu pasakė Rafaelis.

Nurijusi gerklėje įstrigusį gumulą, Leila linktelėjo galva ir suvokė rankoje tebelaikanti mėlyną deimantinį pakabuką.

– Beliko apsiauti batelius ir užsisegti šį užsispyrusį pakabuką. Užsegimas manęs visai neklauso.

Akimirkai Rafaelio antakiai susimetė į raukšlę, bet netrukus veidas vėl buvo giedras.

– Gal galiu padėti?

Jis priėjo artyn. Vyriškai elegantiškai statydamas ilgas kojas, Rafaelis jai priminė paskui grobį sėlinantį plėšrūną.

Ir Leila iš tiesų jautėsi patekusi į spąstus, nes kaltės jausmas pūtėsi tarsi balionas.

Kai Rafaelis paėmė iš jos rankų pakabuką ir ėmė įdėmiai tyrinėti užsegimą, Leilą nukrėtė šiurpas. Tačiau jį stebėdama žinojo, kad tas aštrus protas jau kuria geresnį, vartotojui patogesnį užsegimą, ir lūpose sušvito šypsena.

Rafaelis stebėtinai mikliai užsegė grandinėlę, ir Leilos širdį dar glaudžiau apraizgė keistas sunkumas. Ak, kad taip pat lengvai jis galėtų išspręsti jos sveikatos problemas. Bet Leila jau lankėsi pas specialistą, ir jis negalėjo jai suteikti jokių garantijų dėl tolesnių nėštumų.

Mėlynasis deimantinis pakabukas dabar pakibo tarp krūtų kaip sunkus ir šaltas svarmuo. Visiškas kontrastas karštiems Rafaelio delnams, kurie trumpai, bet savininkiškai perbraukė per nuogus žmonos pečius.

– Atrodai stulbinamai,– pasakė jis.

– Ačiū. Tu taip pat,– švelniai atsitraukdama, kad neatrodytų, jog vengia jo, atsakė Leila.– Net neabejoju, kad šį vakarą trauksi visų moterų žvilgsnius.

Rafaelis nusijuokė, ir jo juokas nuskambėjo be galo sodriai– taip jo besijuokiant Leila nebuvo girdėjusi jau seniai. Net šitai ją veikė keistai.

Jeigu šalia Rafaelio jausis tokia nervinga, nepajėgs nuryti nė kąsnelio.

Apsiavusi atvirus sidabro spalvos aukštakulnius, Leila kaipmat tapo pora colių aukštesnė. Dabar jos ir Rafaelio akys buvo tame pat lygyje. Kaip ir lūpos, kurias jai taip magėjo pabučiuoti.

Velniava! Kodėl jai seksas staiga tapo toks svarbus?

– Pasirengęs?– paklausė ji.

– Jeigu tik tu pasirengusi,– tokiu pat sodriu balsu, virpinusiu visus jos pojūčius, atsakė Rafaelis.