Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

Tačiau kvapas– provokuojantis, jusles erzinantis kvepalų aromatas– liko. Aromatas, kuris žadėjo gerokai daugiau. Tai buvo nauji kvepalai, kurių reklamuoti į naujo filmo Nuogos sielos premjerą ji čia ir atvyko.

Šis pavadinimas jų santykiams buvo visiška priešingybė!

Nes, kad ir koks fizinis artumas juos siejo, savo demonus abu laikė saugiai užrakintus nuo pat pirmosios susitikimo dienos. Rafaelis Leilai nepasakojo, kaip jį sužalojo Viljamo Vulfo pavainikio vaidmuo. O Leila niekada iki galo neatskleidė, kaip ją paauglystėje kone sunaikino anoreksija. Rafaelis nujautė, kad tas gyvenimo epizodas žmoną vis dar kamuoja, ir nuogąstavo, kad ji gali būti iki galo nepasveikusi.

Didelės šviesiai rudos Leilos akys, dar kai ji buvo trylikametė, pavergusios viso pasaulio širdis, dabar įsmigo į jo, ir išsklaidė menkiausius nerimo šešėlius. Širdies tvinksnį Rafaeliui net buvo sunku kvėpuoti. Sunku mąstyti.

Bet jau kitą akimirką šį žvilgsnį pakeitė kitas– moteriškai gundantis akių blizgėjimas. Žvilgsnis, dėl kurio seiles varvino viso pasaulio vyrai.

Šiam žvilgsniui nebuvo atsparus ir Rafaelis! Jo kūnas atsiliepė į tarp jų ėmusią tvinkti seksualinę energiją, ranka instinktyviai išsitiesė ir suėmė Leilos smakrą– tai kaipmat sukėlė aplinkinių šnabždesį.

Tačiau jiems pasaulis tarsi išnyko, teliko jis ir ji.

Tokia jųdviejų reakcija vienas į kitą, vienas kitam siunčiami žvilgsniai nuolat ­skatino paparacus minti ant kulnų ir nepaliaujamai žarstyti gausybę klausimų, ypač apie santuokos stabilumą pastaraisiais metais.

– Kaip praėjo Natanielio vestuvės?– paklausė Leila.

– Visi klausinėjo apie tave,– atsakė Rafaelis. Jam vis dar buvo skaudu, kad ji nepakeitė savo planų.– Skambinau tau...

– Žinau,– burbtelėjo Leila nervingai pasukdama delnus; akys tarsi maldavo suprasti.– Negalėjau ištrūkti.

Rafaelis priimdamas jos atsiprašymą linktelėjo galva– akimirka nebuvo tinkama tęsti pokalbį. Be to, Leilos balsas išdavė įtampą, ir jam kilo įtarimų, kad galbūt ji patiria kokių nors problemų darbe, problemų, apie kurias jis nieko nežinojo.

Net jeigu jo broliams ir seseriai pasirodė keista, kad žymiausia dešimtmečio manekenė negali išsireikalauti laisvadienio sudalyvauti šeimos nario vestuvėse, nė vienas apie tai neužsiminė nė žodžiu. Kita vertus, jo šeima ir taip buvo gerokai pakrikusi.

Jie visi buvo išmokę nieko per daug nesitikėti ir saugojosi stipriai nepamilti. Šiaip ar taip, Rafaelį meilė aplankė. Ir dar tokia karšta bei aistringa, jog pačiam varė siaubą,– jis puikiai žinojo, koks trapus šis jausmas. Koks neįkainojamas.

Vėl būdamas su Leila, žinodamas, kad ji priklausys jam visą filmų festivalio savaitę, Rafaelis jautė, kaip nuo laukimo įsitempia jo oda. Kaip širdis ima plakti vis smarkiau. Kaip tvinksta aistra. Geismas.

Kūniškus pojūčius supo kur kas gilesni jausmai. Prieš prasidedant chaotiškiems metams, jų santuoka kasdien tik tvirtėjo.

Dabar Rafaelis buvo kuo rimčiausiai nusiteikęs prisivyti prarastą laiką.

– Mūsų apartamentai paruošti,– pasakė jis.

– Puiku. Nekantrauju atsidurti kur nors nuošaliai.

Imdamas žmoną už rankos Rafaelis į ją žvilgtelėjo. Jos veidu vėl nuslinko netikrumo šešėlis. Net po pudra buvo matyti, kad ji išbalusi. Gal negaluoja?

Jie drauge įėjo į viešbutį, ir Rafaelis pasijuto dėkingas, kad aksominės užtvaros sulaiko aistruolius ir paparacus už nugaros. Jis niekada taip ir nepriprato gyventi su į jį nukreiptu objektyvu, nors, būdamas Vulfų pavainikis, žurnalistus masino dar vaikystėje.

Dabar jo jau niekas nebepajuokdavo, bet Rafaelis ligi šiol negalėjo pakęsti asmeninį gyvenimą trikdančio dėmesio.

Jausdamasis dėkingas, kad pakeliui jų niekas nekalbina ir neprašo autografų, Rafaelis nusivedė žmoną per skoningą priimamąjį. Nors lifte jų taip pat niekas neužlaikė, jis lengviau atsipūtė tik sau už nugaros uždaręs apartamentų duris.

Pro langus atsivėrė nuostabus vaizdas į jūrą, o balkonas priklausė jiems vieniems.

– Vaizdas gniaužia kvapą,– išlaisvindama ranką tarė Leila ir priėjo prie didžiulių langų; tačiau prieš Leilos grožį Rafaeliui nublankdavo net įstabiausi vaizdai.– Kada atvykai?

– Vakar. Atskridau tiesiai iš Londono.

Leila atsisuko į jį– apšviesta iš nugaros, ji pasirodė jam dar trapesnė, dar labiau išbalusi.

– Ar pavyko praleisti nors kiek laiko su šeima?

– Atskridau vestuvių dieną, bet jau kitą rytą vėl teko išvykti,– atsakė Rafaelis, tačiau pamatęs, kad Leila suraukia kaktą, gūžtelėjo pečiais.– Mano grafikas, kaip ir tavasis, nepaprastai suspaustas.

Leila linktelėjo galvą ir nusuko akis į šalį. Ironiška: nors pats nuo jos vis dar slėpė dalį savo praeities, negalėjo pakęsti, kai svarstyk­lės pakrypdavo ir į priešingą pusę. Pasakoti apie tai, kaip niekingai su juo elgėsi tėvas, kiek daug jis sielvartavo, o jo broliai ir sesuo dar kentė ir fizinį smurtą, jis tiesiog nematė prasmės.

Kai kuriuos dalykus vertėjo palikti už nugaros. Kam iš po žemių kasti tamsias praeities paslaptis?

Didelė dalis jo sėkmės versle priklausė nuo nuojautos, kada palankiausia sudaryti sandorį. Ta pati nuojauta jį vedė ir per asmeninį gyvenimą.

– Turėtume pradėti derinti darbo grafikus,– sklandžiai nukreipdamas pokalbį nuo šeimos ir tamsios praeities pasakė Rafaelis.– Mano reklamos agentas pabrėžė, kad mums svarbu per festivalį demonstruoti paramą vienas kitam ir vienas kito projektams, nors aš net neįsivaizduoju, kaip galėčiau pasielgti kitaip.

– Žinoma. Tik pasiimsiu mobilųjį.

Ar jis iš tikrųjų jos balse išgirdo nervingą virptelėjimą?

Rafaelis pasuko galvą: Leila rausėsi po savo naujutėlaitę firminę rankinę ir atrodė gerokai sutrikusi. Jam žmona buvo gražiausia kada nors regėta moteris, tačiau jos gyvenimas buvo ne ką mažiau sujauktas.

Jie abu buvo aistros blyksnio nušviestos kylančios žvaigždės. Leila jau seniai mėgavosi pasaulinio lygio manekenės titulu, ir dabar karjera jai diktavo gyvenimo

būdą.

Leila buvo milijonierė, jos vardas atstojo firminį ženklą, kuris buvo kopijuojamas ir mėgdžiojamas. Ją lydėjo šlovė. Tačiau ­gyvenimas taip pat buvo kupinas įsipareigojimų ir gerokai nutolęs nuo Rafaelio.

O Rafaelis pastaraisiais metais iš milijonieriaus virto milijardieriumi; sparčiai tobulėjant kompiuterių technologijoms, jis paprasčiausiai privalėjo žengti sparčiau už kitus. Kopdamas į viršūnę jis išsiugdė tobulą intuiciją, ir dabar klausė savęs, ar pokyčiai, kuriuos matė Leiloje, pasireiškė ką tik, ar įvyko jau seniai. Ar jis, pernelyg patenkintas savo santuoka, nepražiopsojo akimirkos, kai jo žmona pasikeitė.

Leila neabejotinai atrodė labiau savimi pasitikinti, tačiau joje buvo justi ir pažeidžiamumas, kuris tarsi nervingas nektaro ieškantis kolibris menkino Rafaelio pasitikėjimą. Kažkas buvo negerai, bet jam niekaip nesisekė perprasti priežasties.

Jie abu pasiekė užsibrėžtų tikslų, tik kažin kiek už tai sumokėjo asmeniniais gyvenimais? Ar jų santuoka tebėra tokia stipri, kokia buvo iš pradžių?

Šitai jis ketino išsiaiškinti per artimiausią savaitę, nes jau buvo tvirtai nusprendęs didesnę laiko dalį praleisti su žmona. Jis nenusakomai jos išsiilgo, ir to ilgesio negalėjo išreikšti jokie žodžiai, o saldžialiežuvauti jis ir taip niekada nemokėjo.

Rafaeliui kur kas lengviau sekėsi rodyti meilę veiksmais ir dovanomis. Netrukus jis kaip tik ir ketino Leilai įteikti savo naujausią išmanųjį telefoną.

Jis nykščiu perbraukė per glotnų moderniausio technologijų šedevro paviršių. Tai buvo jo kūdikis. Belaidis ateities įrenginys, panaudotas filme Bastionas 9 , kurio premjera turėjo įvykti kaip tik šį vakarą.