Jannette Kenny: Ryžtingasis Rafaelis

– Privalau patikrinti, ar yra viskas, ko reikia.– Vydama šalin tamsias mintis Leila žengė link kabyklos.

– Tuomet leisiu tau susiruošti, o pats pasirūpinsiu keletu savų reikalų. Premjera prasideda už poros valandų, lygiai aštuntą.

– Kaip tik turiu laiko pasiruošti.

Be Rafaelio. Nes kai jis taip arti, jai norėjosi tik vieno– prisitraukti jį artyn, apkabinti ir pabučiuoti.

Savo persileidimo amžinai laikyti paslaptyje Leila neketino, bet dabar baimė buvo suleidusi joje gilias šaknis. Jos vienintelis išsigelbėjimas buvo karjera. Darbas tapo inkaru. Leila išsiugdė nepataisomą poreikį ir ritualą kaskart atvykus apžiūrėti savo drabužius ir iš anksto su fotografu aptarti būsimą fotosesiją.

Ji pasiekė tokį karjeros laipsnį, kad dirbo tik su keletu žymių fotografų, suprantančių jos reikmes ir pabrėžiančių geriausias jos savybes.

Visgi pasaulinis pripažinimas ir aukšti reikalavimai jai atsiėjo brangiai– ne tokie patyrę fotografai jai priklijavo liguistos kontroliuotojos etiketę.

Dabar apie tai galvodama Leila suraukė kaktą, tačiau turėjo pripažinti, kad iš dalies jie teisūs.

Užsimiršusi besimatuodama drabužius, ji kaipmat atgavo pusiausvyrą ir maždaug po valandos jau buvo pasiruošusi.

Būti geriausiai nebuvo lengva. Laiko sėdėti ant laurų ir mėgautis užimama padėtimi niekada nebuvo, nes naujas manekenių derlius tik ir laukė, kada galės nustumti ją nuo pjedestalo.

Žinoma, laikas šituo ir pats pasirūpins, nes senstančioms manekenėms madų pasaulis negailestingas, o artėjančios prie ket­virtosios dešimties merginos jau laikomos perkopusios šlovės viršūnę.

Šiuo gyvenimo periodu Leila tiesiog privalėjo susitelkti į karjerą, jai buvo gyvybiškai svarbu, kad dabartinė kampanija sulauktų sėkmės. Labdaros fondas, kurį ji ketino įsteigti vien iš būsimos fotosesijos, turėjo surinkti papildomų lėšų jos klinikai, skirtai merginoms, patiriančioms anoreksijos ir bulimijos problemų. Ligi šiol kliniką išlaikė vien aukos ir tikėjimas. Remdama savo gydymo įstaigą Leila išeikvojo savo pačios lėšas ir suvokė, kad toliau šitaip tęstis negali– ji privalėjo sugalvoti ką nors veiksmingesnio.

Todėl per šį filmų festivalį ji privalėjo niekam neleisti sutrukdyti jos planų užtikrinti klinikos gyvavimą. Tačiau kad ir kaip stengėsi atsiriboti nuo įvairių trikdžių, jos mintis nuolat buvo užvaldęs Rafaelis. Ji negalėjo sulaukti, kada liks su juo vienudu, kada galės pasimylėti, nes jo glėbyje išsisklaidydavo visas nerimas, išnykdavo pasaulis.

Norėdama susikabinti drabužius Leila priėjo prie spintos ir ją atidarė. Pažvelgusi į vidų, iš nuostabos sumirksėjo. Ji jau neatminė, kada jos ir Rafaelio drabužiai kabojo šalia. Pastaruoju metu jie kartu praleisdavo daugių daugiausia vos vieną kitą

naktį.

Ant sukamosios kabyklos jau kabojo keli vyriški kostiumai. Ant grindų, priešais ­didžiulį lagaminą su ratukais, gulėjo puikių odinių batų pora.

Leila šypsodama ištiesė ranką paglostyti vilnonės garsaus dizainerio švarko rankovės. Kai jie susitiko, Rafaelis vos išgalėdavo įsigyti kostiumą iš gatavų drabužių parduotuvės. O dabar dėvėjo vien siūtus, kad gražiai glustų prie ilgų jo kojų, lieknų klubų ir plačių pečių.

– Ar atitinka tavo standartus?– iš už nugaros pasigirdo Rafaelio balsas, saldžiu dūzgesiu suvirpinęs ją nuo galvos iki kojų pirštų galiukų.

Leila atsisuko. Jos širdis buvo kupina meilės. Ir pasididžiavimo– kad jis vien sunkiai dirbdamas iš nieko virto vienu turtingiausių žmonių pasaulyje.

– Taip, medžiagos kokybė ir sukirpimas įspūdingi. Bet mano širdį užkariavai jau prieš daugybę metų, mūvėdamas vien nutrintus džinsus ir džersio marškinėlius, kurie gražiai gludo tau prie kūno...– Ji nutilo ir virpančiomis kojomis priėjo prie Rafaelio.– Tą patį dabar norėčiau padaryti aš.

Leila delnais perbraukė per tvirtą Rafaelio krūtinę, ir jis patenkintas suurzgė.

– Šie atskirai praleisti metai mane kone pribaigė.

– Mane taip pat,– pritarė Leila jausdama, kaip kaltės jausmas ir vėl grasina pasiglemžti džiaugsmą, kurį jai visada teikdavo Rafaelio artumas.

Jis buvo be galo gražus vyras. Ir toks stiprus dvasia. Toks dosnus ir supratingas. Toks geras.

Tačiau Leila žinojo, kad plieninė jo širdis gali būti nepalenkiama. Ji gerai žinojo, koks jis išdidus, kaip ilgai aplinkiniai stengiasi įgyti jo pasitikėjimą. O dabar ji tą pasitikėjimą išdavė. Ar jis atleis jai, išgirdęs visus melus?

– Kodėl tokia liūdna, querida ?

Leila įkvėpė ir pagalvojo, ar neiškloti jam visko dabar. Gal greitai išpyškinti tiesą ir paskui tylomis kęsti jo pyktį per visą šio vakaro premjerą. Ne, šitai sugadintų Rafaeliui šventę, o juk jis taip sunkiai dirbo, kad atsidurtų ten, kur yra šiandien.

Tai būtų savanaudiška, ji taip nepasielgs. Iš to, kad pasakys dabar, nebus jokios naudos.

Jeigu sugebėjo išlaukti iki dabar, palauks ir dar vieną kitą dieną, kol pasitaikys tinkama proga. Kol ji be ginčų ar nuoskaudų atsidžiaugs buvimu su Rafaeliu.

– Tegalvojau apie tai, kaip būtų gera, jeigu šią savaitę neturėtume tiek daug įsipareigojimų,– atsakė Leila.

Rafaelis gūžtelėjo pečiais.

– Tark žodį, ir išvyksime. Į kokią nors nuošalią vietelę. Kurioje būsime mudu.

– Be galo viliojantis pasiūlymas, bet puikiai žinai, kad to padaryti negaliu. Mes negalime.

– Kada gi mūsų karjeros tapo svarbesnės už santuoką?– paklausė Rafaelis.

– Jos niekada nebuvo svarbesnės,– užprotestavo Leila.

Jis kilstelėjo vieną tamsų antakį.

– Iš tikrųjų? Per pastaruosius metus mudu vos kartą pabuvome dviese– ir tai be galo trumpai.

– Žinau, bet šiuo metu abu esame lemiamame karjeros taške,– paaiškino Leila.– Pamynę savo įsipareigojimus ir atsakomybę, patirtume nepageidaujamų pasekmių, nuo kurių galbūt ir visai neatsigautume.

Ypač ji, nes yra manekenė. Šiuo metu jai buvo be galo svarbu aktyviai rodytis mados pasaulyje. Išlikti viršūnėje, nes tai nešė didelius pinigus, leidusius jai padėti kitiems. Kurie įprasmino veiklą, teikė pasididžiavimo savo pasiekimais. Darbas padėjo tikėti, jog ji laiko gyvenimą savo rankose.

Kita vertus, po persileidimo Leila vengė bet kokio suartėjimo su savo vyru. Nors jautė, kad Rafaelio atžvilgiu tai neteisinga, tik taip galėjo apsisaugoti. Net jeigu turėjo elgtis savanaudiškai.

Kuo dar, jeigu ne baime, būtų galėjusi paaiškinti, kodėl šitaip pasielgė su vieninteliu patikimu žmogumi? Kūdikio netektis jai buvo pirmoji tragedija po atsigavimo nuo anoreksijos, ir tai Leilą kone pribaigė.

Kartą gyvenime patirta pamoka buvo skausminga. Nors savo vyrą ji dievino, ­giliai širdyje vis dar puoselėjo baimę, jog, vėl atidavusi savo gyvenimą į kito žmogaus rankas, gali prarasti sveiką nuovoką. Ji privalėjo akylai saugotis, nes žinojo, kaip lengvai vienas neįveikiamas potraukis virsta kitu. O vėl grįžti į tuos pragaištingus paauglystės metus nebūtų sunku.

– Man regis, tave kamuoja kažkas daugiau nei nuovargis,– sugrąžindamas ją į tikrovę tarė Rafaelis.

Šis vyras tikrai išmanė, kaip vienu ilgu deginančiu žvilgsniu perverti sielą.

Leila nusuko akis į šalį nutraukdama tarp jųdviejų tvyrančią trauką.

– Paskutinis pusmetis man buvo labai sunkus. O poilsis– sunkiai prieinama prabanga.

Tarsi mėgindamas pasverti jos žodžius, Rafaelis prisimerkė.

– Tuomet primygtinai reikalauju, kad šiąnakt gerai išsimiegotum.

Tarsi ji galėtų užmigti žinodama, jog vos ištiesusi ranką gali jį paliesti! Jog gali apsivyti rankomis tą vyrišką tobulybę ir pareikšti į ją savo teises. Jog jai užtenka sušnabždėti: Noriu tavęs , ir abu paskęstų karščiausiose, visa naikinančiose aistros liepsnose.